Šįkart nukeliaukime visai į kitą Žemės pusrutulį ir pasidomėkime, kas gi vyksta vienoje didžiausių Okeanijos salų, šalia Indonezijos prisiglaudusioje Rytų Timoro valstybėje.

Ankstų pirmadienio rytą jos sostinėje Dilyje bandyta įvykdyti karinį perversmą ir prezidento rezidencijos šturmo metu į nugarą ir pilvą sunkiai sužeistas šalies vadovas, 1996 m. Nobelio taikos premijos laureatas Jose Ramosas Horta. Taip pat atakuoti šalies ministro pirmininko Hanana‘os Gusmao namai, tačiau vyriausybės vadovas nenukentėjo. Pasikėsinimo metu žuvo keletas žmonių, taip pat ir pučą organizavęs armijos karininkas.

Rytų Timoras – viena jauniausių nepriklausomybę gavusių pasaulio valstybių. 2002 m. gegužę ji tapo 192-ąja Jungtinių Tautų (JTO) nare. Keturis šimtmečius Rytų Timorą valdžiusi Portugalija tik Antrojo Pasaulinio karo metu salos kontrolę perdavė olandams, australams, paskui japonams. 1975 m. lapkritį, po ilgo partizaninio karo, buvo paskelbta nepriklausomybė, tačiau po 9 dienų šalį okupavo Indonezijos pajėgos. Dėl griežtos kairuoliškos politikos Rytų Timoras buvo vadinamas „Ramiojo vandenyno Kuba“. 1999 m. padėtį šalyje ėmė kontroliuoti Jungtinės Tautos. Jos padėjo surengti referendumą, kuriame daugiau kaip milijonas gyventojų pasirinko nepriklausomybę nuo Indonezijos. Tačiau ji buvo paskelbta tik 2002 m. rugsėjį.

Rytų Azijoje yra tik dvi katalikiškos valstybės – Filipinai ir Rytų Timoras. Ten katalikai sudaro net 90 proc. tikinčiųjų. Paskelbus nepriklausomybę grįžo daug pabėgėlių, išaugo gimstamumas, todėl gyventojų skaičius sparčiai auga. Tačiau gyvenimo lygis ten – labai žemas. Pagal bendrąjį vidaus produktą šalis užima 210-ąją – vos ne paskutinę – vietą pasaulyje, o pagal šio produkto dydį vienam gyventojui – 192 vietą. Jie verčiasi augindami ryžius, kukurūzus, cukranendres, eksportuoja augalinį aliejų, odas, kavą. Šalyje rasti nedideli naftos ir dujų ištekliai, todėl gausėjantys timoriečiai deda į juos visas viltis praturtėti…

Kolonizatorių palikimas, Australijos ir Indonezijos įtaka neleidžia pakankamai gerai suprasti, kas tokių perversmų organizatoriai. Judėjimo prieš portugalų ir Indonezijos okupacijas vadai, paskelbus nepriklausomybę, nesutarė. 2006 m. pradžioje sustreikavo didelė ginkluotųjų pajėgų dalis ir apie 600 kariškių buvo atleisti iš tarnybos. Reguliariojoje armijoje jų liko apie 840, tačiau ir jie nepajėgė užtikrinti tvarkos šalyje. Tų metų gegužę Rytų Timore kilo dideli neramumai. Dilio gatvėse siautė mačetėmis ginkluoti paaugliai, kareiviai su jais nepajėgė susidoroti. Gyventojai slėpėsi JTO palapinių stovyklose. Taikdariai padėjo įvesti tvarką ir po to šalyje buvo įkurta nuolatinė JTO misija. Kaip tik šie įvykiai paskatino skirti Nobelio taikos premiją tuometiniam užsienio reikalų ministrui Jose Ramos Horta, kuris pernai laimėjo prezidento rinkimus. Net ir per inauguracijos iškilmes Dilyje įvyko policijos susidūrimai su didžiausios parlamentinės partijos FRETILIN pirmininko Fransiscu Guterriso šalininkais. Vakarų spaudoje tvirtinama, kad šis politikas palaikė glaudžius ryšius su pirmadienio rytą žuvusiu maištininkų lyderiu majoru Alfredo Reinado, kuris prieš keletą metų praėjo specialų pasirengimą Australijos ginkluotose pajėgose.

Padėčiai Rytų Timore įtaką daro ne tik kaimyninės valstybės, bet ir religiniai nesutarimai. Prieš 12 metų kartu su dabartiniu prezidentu Nobelio taikos premiją pasidalinęs vyskupas Carlosas Belo, nuo pat 1999 m. liudijo apie okupacinių Indonezijos karinių pajėgų ir jų sąjungininkų plėšimus bei žudynes, atskleidė islamo ekstremistų planus. Jis tvirtino, kad, nors tiesioginės konflikto priežastys yra politinės, neatmestina, kad jos turi ir religinį atspalvį. Mat Rytų Timoras yra katalikiškos daugumos valstybė, tuo tarpu Indonezija yra didžiausia pasaulyje musulmoniška šalis. Nuo aktyvios religinės veiklos, sušlubavus sveikatai nusišalinęs vyskupas mano, kad katalikų Bažnyčiai, kartu su jos vaidmeniu Rytų Timore tenka ir didelė atsakomybės už situaciją šalyje našta.