Ar JAV išdavė mažuosius sąjungininkus?

Kažin ką pagalvojo Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Gordonas Brownas, išgirdęs Jungtinių Valstijų valstybės sekretorės Condoleezzos Rice pasisakymą Davose, kritikuojantį tuos, kurie kalba apie Rusijos atnaujinamą Šaltąjį karą? Londono ir Maskvos santykiai pastaruoju metu tikrai primena tuos beveik dviejų dešimtmečių senumo laikus, kai Rytai ir Vakarai kentėjo nuo Šaltojo karo speigų.

JAV diplomatinės tarnybos vadovės, kuri garsėjo Maskvos kritika, akibrokštas Pasaulio ekonomikos forume sukėlė įvairių svarstymų ir prognozių. Nėra abejonių, kad jos kalbos turinys suderintas su Baltaisiais rūmais ir George’as W. Bushas pareigūnės dėl to neiškvies „ant kilimėlio“.

Tuomet kodėl Vašingtonas puolė neigti visus Šaltojo karo požymius? Juk visai neseniai, kai Maskva ėmė uždarinėti Britų tarybos atstovybes Rusijoje, JAV valstybės departamentas palaikė Londoną ir pareiškė, kad to nebuvo net niūriausiais Šaltojo karo laikais.

C. Rice pasakė, kad Vašingtonas „neturi jokių esminių priešiškumų santykiuose su Rusija, ir nesenos šnekos apie Šaltąjį karą yra hiperbolizuota nesąmonė“.

Bet tų priešiškumų toli ieškoti nereikia. Laikraščio „New York Post“ apžvalgininkas Peteris Brookes’as mano, kad jų padaugėjo po Vladimiro Putino atėjimo į valdžią 2000 m. Dar galima suprasti, kodėl Maskva įnirtingai priešinasi Vašingtono planams Rytų Europoje dislokuoti Priešraketinės gynybos sistemas, tačiau atsakas į šiuos planus neadekvatus: Rusija pasitraukė iš Įprastinės ginkluotės mažinimo Europoje sutarties, atnaujino tolimųjų skrydžių bombonešių patruliavimą visame pasaulyje, į Baltarusijos teritoriją pažadėjo grąžinti vidutinio nuotolio raketas.

Negana to, pernai Rusijos gynybos išlaidos išaugo 30 proc., nors prieš tai dvejus metus jos padidėjo 22 ir 27 proc. Ginkluotosioms pajėgoms modernizuoti Rusija ketina išleisti 200 mlrd. dolerių.

Kremlius neketina išleisti iš rankų tradicinių savo įtakos zonų – Rytų ir Vidurio Europos, Baltijos jūros regiono, Kaukazo, Vidurio Azijos. Čia vyksta įnirtingas pasipriešinimas JAV, Kinijos, ES, NATO įtakai. Maskva palaiko nuolatinę įtampą dėl Irano, sprendžiant sudėtingą Kosovo krašto statuso problemą. Štai ir šiomis dienomis konsultacijų į Maskvą sugužėjo aukščiausiųjų Serbijos pareigūnų delegacija. Jie čia ne tik gavo vertingų patarimų dėl Kosovo, bet ir pasirašė Maskvai svarbią sutartį dėl Rusijos monopolijos Serbijos energetikos sistemoje.

Energetinis spaudimas Vakarams, siekiant politinių tikslų, – senas Šaltojo karo atributas. Apie jį savo laiku viešėdamas Vilniuje užsiminė ir JAV viceprezidentas Dickas Cheney. Dabar, kai Lietuvos prezidentas tai priminė Vakarų spaudoje, gavo netiesioginį, bet šiurkštų Amerikos diplomatijos vadovės atkirtį.

Taigi kodėl tai įvyko?

C. Rice žodžiai iš tiesų atskleidžia oficialią Vašingtono poziciją pastaruoju metu. Ji dėl tam tikrų aplinkybių keičiasi. JAV priverstos taikytis su tuo, kad Rusijos vaidmuo pasaulyje stiprėja. Jos ekonomika nepatiria didelių sukrėtimų, o brangstančių dujų ir naftos išteklių eksportas netgi auga. Pagal dujų gavybą Rusija pasaulyje pirmauja, o pagal naftos – užima antrą vietą. Šie ištekliai padėjo Rusijai grąžinti užsienio skolas, sudaryti trečią pagal dydį valiutos rezervų fondą, o stabilizavimo fonde sukaupti 50 mlrd. dolerių. Štai kodėl rusų rinkėjus pavyko įtikinti, kad V. Putino savo įpėdiniui perduodama „valdoma demokratija“ yra laukiama ir priimtina.

Galbūt ji neatitinka pasaulyje įsigaliojusių demokratijos standartų, tačiau Maskvą tai mažai jaudina. Davoso forume buvo pripažinta, kad Amerikos ekonomika išgyvena nuosmukį.

Jeigu G. W. Bushas ir toliau aštrins santykius su Maskva, kaitins atmosferą aplink Iraną, Kosovą, besąlygiškai rems mažų valstybių retoriką Rusijos atžvilgiu, artėjantys prezidento rinkimai jam ir jo partijai baigsis nesėkme. Štai kodėl prezidento dešinioji ranka C. Rice ir bandė rodyti susitaikymo ženklus Maskvai.

Nors pasaulio žiniasklaida nekreipė dėmesio į tokius Vašingtono manevrus, o tuo labiau neakcentavo C. Rice kritikos, akivaizdu, kad didžiosios valstybės priverstos derinti savo veiksmus ir laikyseną, aukodamos ne kartą deklaruotą draugystę su savo mažaisiais sąjungininkais ir netgi prieštaraudamos pačios sau.

Read previous post:
Šaltasis karas? Jis jau prasidėjęs…

Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus perspėjimas laikraštyje „The Financial Times“ apie tai, kad Rusijos ekonominis atgimimas gali ją pastūmėti pradėti „šaltąjį...

Close