Pradėdamas naujuosius metus, Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus Užsienio reikalų ministerijos kolegijos posėdyje apžvelgė šalies užsienio politiką. Be kita ko, jis pasakė: „Mes neatsisakome ir neatsisakysime reikalavimų pripažinti sovietinės okupacijos fakto ir siekti okupacijos žalos atlyginimo, bet kartu ieškosime dialogo su Rusija.

Kita vertus, realybė ir šalies nacionaliniai interesai mus verčia ieškoti dialogo galimybių su Rusija. Be abejonės, šis dialogas su Rusija gali būti nuoširdus tik tada, kai jis bus pagrįstas bendrais principais ir vertybėmis.“

Šie žodžiai nuskambėjo dar vienos svarbios datos – Laisvės gynėjų dienos, arba Sausio 13-osios – išvakarėse.

Maskva svaidosi žaibais

Iškart reikia pasakyti, kad šie žodžiai nedelsiant sulaukė Maskvos reakcijos. Dūmos deputatas, Užsienio reikalų komiteto narys Leonidas Sluckis radijui „Echo Moskvy“ pareiškė: „Nenorėčiau įžeisti pono prezidento, tačiau panašių pareiškimų kitaip kaip šizofrenija nepavadinsi. Okupacija – tai siužetas istorikams, o ne šiandienos politikams. Reikia kalbėti apie būtinybę suvokti tuos šiandienos faktorius, kurie paskatina poną prezidentą santykių su Rusija prasme vytis savo kaimynus.“

Cituodama parlamentarą svetainė „Grani.ru“ prisimena ir paties Vladimiro Putino prieš pustrečių metų pasakytus aštrius žodžius Baltijos šalių atžvilgiu. 2005-ųjų gegužę, susitikęs su laikraščio „Komsomolskaja pravda“ kolektyvu, Rusijos vadovas neišlaikė nepareiškęs, kad „Pabaltijis gaus padvėsusio asilo ausis.“ Tai buvo atsakymas į tuo metu dažnai skambėjusias Latvijos pretenzijas į Pytalovo rajoną, dėl kurio vėliau buvo susitarta pasirašytoje Rusijos ir Latvijos sienos sutartyje.

Kiek anksčiau, gegužės 10 dieną, po Rusijos ir ES lyderių susitikimo Maskvoje, surengto pergalės Didžiajame Tėvynės kare 60-mečio proga, V. Putinas taip pat nevaldė emocijų. Jis pažadėjo pasirašyti sienos sutartį su Estija ir Latvija, jei šių susitarimų nelydės „kvaili savo turiniu pareiškimai su teritoriniais reikalavimais“ ir jei Baltijos šalys „subrendo realiam darbui“. Latvijos politikus tuomet jis paragino „nustoti skleisti demagogiją ir imtis konstruktyvaus darbo“.

Rusijos vadovas turėjo galvoje latvių aiškinamąją deklaraciją, kurioje buvo minima 1920 m. Rygos sutartis tarp Latvijos ir Rusijos, kuri vienašališkai buvo pakeista po Latvijos okupacijos 1944 metais. Maskva kaltino Rygą, kad ji šia deklaracija sutartyje siūlė įteisinti Pskovo srities Pytalovo rajono perdavimą Latvijai. Toje spaudos konferencijoje V. Putinas mintį tęsė toliau: „Po SSRS žlugimo Rusija neteko dešimt tūkstančių savo nuosavų teritorijų. Tad ką jūs siūlote – viską dalytis iš naujo? Grąžinti mums Krymą, dalį kitų buvusios Sovietų Sąjungos teritorijų? Tuomet grąžinkim mums Klaipėdos kraštą, iš naujo dalykimės Europą. Juk jūs to norite?“ O dėl okupacijos, tai ir čia V. Putinas nenutylėjo ir atvirai žarstė išminties bei žinių perlus. „Aš ne per geriausiai mokiausi universitete, – sakė jis įsikarščiavęs, – nes gėriau daug alaus. Bet kai ką prisimenu – turėjome gerus dėstytojus… SSRS negalėjo 1941 m. okupuoti Baltijos šalių, nes 1939 metais jos jau buvo įstojusios į SSRS.“

Kai nesutaria patys politikai…

Nuo tų dienų, pažymėtų Pergalės iškilmių saliutais bei skirtinga Baltijos šalių vadovų pozicija dėl dalyvavimo jose ir emocinga V. Putino reakcija į šių šalių reikalavimus, praėjo daugiau kaip pustrečių metų. Teritorinės aistros, atrodo, nutilo. Bet reikalavimai pripažinti sovietinę okupaciją ir atlyginti tiek sovietų, tiek nacių okupacijų metu padarytą žalą tebeskamba. Šįkart naują ugnį įžiebė Lietuvos vadovas.

Sovietinės okupacijos padarytos žalos kompensavimo klausimą Lietuva iškėlė iškart paskelbusi nepriklausomybę. Netrukus šalyje buvo surengtas referendumas, kuriame, be kita ko, Lietuvos piliečiai išreiškė savo valią dėl žalos atlyginimo. Buvo priminta, kad per 1941 m. deportacijas Lietuva nukentėjo labiausiai – vien per keletą dienų iš šalies buvo ištremta apie 17 tūkstančių žmonių. Seimo sudaryta speciali komisija nustatė, kad bendra okupacijos padarytos žalos suma – apie 28 milijardus dolerių. 2000-ųjų birželį parlamentas priėmė įstatymą „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“. Tačiau realių žingsnių vykdyti šį įstatymą Vyriausybė nesiėmė.

Atskirai prieš metus grupė Lietuvos parlamentarų parengė rezoliucijos projektą, reikalaujantį, kad Rusija, kaip SSRS teisių ir įsipareigojimų perėmėja, kompensuotų 1991 m. sausio 11–13 d. žuvusių ir nukentėjusių artimiesiems bei šeimoms. Šis dokumentas irgi liko be atgarsio. Ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas agentūrai „Interfax“ paaiškino, kad idėja iš Rusijos pareikalauti kompensacijų – nesavalaikė, nes tarp Lietuvos ir Rusijos nėra geranoriško dialogo.

Pernai spalį 12 parlamentarų vėl priminė žalos atlyginimo problemą. Jie pasiūlė Seimo nutarimo projektą, kuriuo Vyriausybė iki 2008 m. kovo 15 dienos turi parengti efektyvią šios problemos sprendimo strategiją. Bet, kaip pranešė agentūra RIA „Novosti“, šįkart dėl šio dokumento suabejojo užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas. Jis pareiškė, kad „kalbėtis su Rusija ultimatumų kalba negalima, ją reikia įtikinti, kad tai ir jai naudinga; juk mums svarbus rezultatas, o ne procesas.“ Rusijos politikai ir žiniasklaida negali neatsidžiaugti tokia nuomonių priešprieša Lietuvoje šituo jautriu klausimu. Tai gausiai pila vandenį ant V. Žirinovskio, V. Alksnio, kitų radikalių Maskvos politikų retorikos malūno.

Reikalavimų užkratas plinta

Pretenzijų SSRS paveldėtojai turi ne tik Lietuva. Prieš kelerius metus tuometinė Latvijos vadovė Vaira Vykė Freiberga pareiškė, kad Ryga ruošia reikalavimus dėl kompensacijų sovietinės okupacijos padarytai žalai atlyginti. Tačiau nei Estija, nei Latvija kol kas nenurodo net preliminarios sumos, į kurią galėtų orientuotis Maskva.

Pastaroji pirmiausia neigia patį okupacijos faktą, o antra, nesirengia nei žalą kompensuoti, nei šią problemą sieti su galimomis derybomis. Beje, V. Putinas, nors ir kviečiamas, lemiamo žingsnio – atvykti vizito į Lietuvą iki pat savo kadencijos pabaigos –įvykdyti negalės. Gal labiau sukalbamas bus Dmitrijus Medvedevas? Beje, ne tik Baltijos šalys pradėjo reikšti savo istorinius reikalavimus. Kai kurios Moldovos visuomeninės organizacijos išplatino pareiškimą, kuriame reikalaujama atlyginti už Besarabijos okupaciją. Per Antrąjį pasaulinį karą Besarabija buvo atiduota Rumunijos, bendradarbiavusios su nacių Vokietija, jurisdikcijai. Po karo didžiumoje istorinės Besarabijos buvo sukurta Moldovos Sovietų Socialistinė Respublika, o dalis perduota Ukrainai.

Netgi Afganistane pasigirsta balsų, kad SSRS teisių ir įsipareigojimų perėmėja Rusija turi kompensuoti nuostolius, kuriuos šiai Vidurio Azijos šaliai atnešė dešimt metų trukęs sovietų karas.

Ekspertų ir tarptautinės teisės specialistų nuomone, Rusijai pripažinus okupacijos faktą, prasidėtų ne tik ilgas, santykiams kenkiantis procesas „sniego griūties“ principu, bet ir tos valstybės galėtų kreiptis į tarptautines organizacijas ir teismus dėl žalos atlyginimo ir kompensacijų. Kitaip sakant, istorinio teisingumo vežimas sustojo net nepajudėjęs iš vietos.