Sutinku, kad toks klausimas ir provokuojantis, ir ankstyvas. Pirmiausia rudenį reikia išsirinkti parlamentinę valdžią. Tuomet ir paaiškės optimali politinių jėgų sankloda. Bet akivaizdu, kad jau dabar stiprėja ir į reitingų viršūnes sparčiai srūva marginalinės srovės. Pirmą šių metų darbo dienos rytą į „mikruškę” įlipęs solidžios išvaizdos, bet aiškiai nuo švenčių nuvargęs vyras gyrėsi įkursiąs Lietuvos girtuoklių partiją… To dar betrūko!
Beje, šių samprotavimų keli portalai skelbti nesutiko, nes esą jie klaidina visuomenę…

Pastaruoju metu Lietuvoje susiformavo keli traukos centrai, susiję su ryškiomis asmenybėmis. Dažniausiai jie jau nesutapatinami su politinėmis partijomis, kurių reitingai tolygio krinta ir kurių programinės ribos blanksta. Tiek dešinė, tiek centras, tiek numanoma kairė prarado savo išskirtinumą ir specifiką. Tokiame neryškiame fone sužibo naujos ir senos politinės žvaigždės, kurių ryškumą dažniausiai apsprendžia viešumo efektas. Tai dar kartą įrodo, kad žiniasklaida – jau net ne ketvirtoji, o galbūt didžiausioji valdžia Lietuvoje.

Tai, kad prezidentas Valdas Adamkus lieka populiariausiu šalies veikėju, nieko nestebina. Garbaus amžiaus, visuomet santūrus ir politikas seniai tapatinamas su Lietuvos įvaizdžiu pasaulyje, tuo labiau, kad tarptautiniuose santykiuose jis pelnė didžiausią populiarumą. Dažnai pasvarstome: o kas kitas galėjo ir galės būti valstybės vadovu? Gal mes neišsivaduojame iš V.Adamkaus charizmos? Gal ir šiuo atveju suveikia lietuviui būdingos inercijos mechanizmas? Nieko panašaus. Pirmasis valstybės žmogus, kurį ypač sėkmingai papildo elegantiškoji ponia Alma, didžiausiu traukos centru tapo dėl sėkmingo Lietuvos kurso į pasaulio vandenis, integracinių ir tarpininkavimo procesų, taikinamojo vaidmens šalies vidaus gyvenime.

Oponentai pasakytų, kad štai šitoje sferoje prezidento pozicijos gana silpnos. Iš tiesų, valstybės vadovas dažnai neturi efektyvių poveikio priemonių vidaus reikaluose, ūkio vystymesi. Jis tegali stebėti nuolatinę trintį tarp Seimo ir Vyriausybės, kartais prigesinti jos metu pažyrančias kibirkštis, išreikšti savo susirūpinimą ar nuomonę. Kai Prezidentas pasiryžta „treptelėti kojele”, jis susilaukia įvairiapusio nepasitenkinimo. Bet V.Adamkus dažnai kritikuojamas dėl neryžtingos pozicijos vienu ar kitu klausimu, delsimo, negatyvių reiškinių slopinimo, užuot juos dar labiau įžiebus ir galų gale židinį užgesinus. Iš esmės šalies vadovas yra politinis įstatymų leidimo ir vykdomosios valdžios įkaitas, saistomas Konstitucijos ir blaškomas prieštaringų įstatymų. Būtų pavojingiau, jei jis forsuotų santykius su Seimu ir Vyriausybe, aštrintų juos, kaip dažnai atsitinka kaimyninėje Lenkijoje.

Kita vertus, V.Adamkaus trauka natūraliai mažėja. Į valstybės gyvenimą didžiuliais srautais įsilieja naujos politinės jėgos. Aplink Prezidentą buriasi ištikima senoms ir kartu amžinoms vertybėms visuomenės dalis, kuri stengiasi nematyti šalies vadovo daromų klaidų, o regi esmę – patikimą, ramų ir solidų valdymą. Jo šalininkai dažnai klausia: kas dar iš buvusių, dabartinių ar būsimų veikėjų gali pavaduoti V.Adamkų? Kol kas atsakymo nesigirdi.

Kiti visuomenės traukos centrai turi daugiau negatyvizmo, negu pozityvių magneto savybių. Neabejojama, kad Rolandas Paksas neišbarstė savo gerbėjų ir neiššvaistė anuomet įgyto „pijaro” patirties. Atstatydintas lyderis ir dabar prisistato valstybės prezidentu, šitaip save sugretindamas tiek su A.Brazausku, tiek net ir su V.Landsbergiu. R.Pakso kelionė po JAV, atrodo, nebuvo labai nusisekusi (bent pas mus taip buvo skelbiama), bet neabejotina, kad pėdsaką paliko. Savotišką, bet nemažą paspirtį eksprezidento įvaizdžiui duoda jo šeimos narių avantiūriški ėjimai – dalyvavimas šokių šou, visokie pikantiški interviu, viešas šeimyninių reikalų svarstymas. Atrodo, kad R.Paksui, greičiau – jo ateičiai, tebedirba visokie „laumžirgiai” ir jų išmokyti vietos viešųjų ryšių specialistai. Gali būti, kad, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, veiklaus amžiaus politikos žvaigždė vėl sužibės.

Negalima nepastebėti, kad staiga išaugo Darbo partijos reitingai, nubloškę žemyn tiek konservatorius, tiek socialdemokratus. Tai tarsi lakmuso popierėlis, kad Viktoro Uspaskicho šlovės valanda dar ateis. Iš Maskvos visaip juodinęs Lietuvą ir jos teisėsaugą, dabar buvęs suvirintojas vėl lipa politinės karjeros laipteliais. Jis tebeliko daugelio ištikimų bendražygių traukos centru: vienus būti kartu įpareigoja didelės politinės investicijos į jų karjerą, kitus užburia asmenybės platumos ir spalvos, trečius prikausto įsitikinimai, kad jie vieninteliai atstovauja darbo žmogaus interesus. V.Uspaskichas partijoje neturi varžovų. Vienas ar kitas bandymas pavaduoti Rusijon pabėgusį lyderį nebuvo sėkmingi. Bendrapartiečiai visu būriu sugužėdavo pas Maskvoje besislapstantį politiką, kuris buvo visaip raminamas, kad „išmuš ir jo valanda”. Darbo partijos pirmininkas nujautė (o gal ir buvo informuotas), kad kaltinimai finansiniais nusikaltimais nėra perspektyvūs, kad Lietuvos teisėsaugos praktika rodo, jog laimingai baigiasi net nepalankiausios bylos, tad ir jam iškelti kaltinimai gali baigtis Lietuvos valstybės pralaimėjimu. Kol tempiama jam sudaryta byla, tokios V.Uspaskicho viltys tik didėja. O ir laikas nugludina visus aštrius kampus…

Liūdna, bet kitų plačių personalinių traukos centrų Lietuvoje lyg ir nėra. Galima būtų suminėti bent dešimt pavardžių, apie kurias sukasi tam tikros nuotaikos, buriasi šalininkų grupės, gerbėjai juos sutinka plojimais ir už juos neabejodami balsuotų. Pavyzdžiui, tyrimais išsiaiškinta, kad eurokomisarė, buvusi finansų ministrė Dalia Grybauskaitė būtų ryškiausia rinkimų į prezidentus favoritė, jei jie vyktų artimiausiu metu.. Už D.Grybauskaitę nurodo balsus galintys atiduoti 25,6 proc. respondentų, t.y., beveik dvigubai daugiau nei būtų balsuojančiųjų už dabartinį šalies vadovą Valdą Adamkų. Nedrąsiai minima ir G.Kirkilo pavardė (patikrintas „pijaras”: jo žmoną plačiai išliaupsino elitinis „Stilius”). Bet kodėl šios ir kitos charizmatinės ir ypač jaunos asmenybės nesuspindi pirmuoju ryškiu, pasakyti sunku. Tai lemia ir asmeninės savybės, ir partiniai saitai, ir susiklosčiusi situacija šalyje.

Ir ne tik tai. Nesunku pajusti, kad vis didesnę įtaką Lietuvai, kaip ir kitoms posovietinio bloko šalims, turi procesai Rusijoje. Čia stiprėja „valdomos demokratijos” tendencijos, vis labiau įsigali tik formaliai konstituciniai valdymo metodai. V.Putino ir jo įpėdinių įtaka auga ir augs mažiausiai dešimt metų. Rusijos valstybingumo stiprinimas, atrodytų, turėtų būti palankus kaimyninėms šalims. Juk stipri kaimynė garantuoja patikimą bendradarbiavimą ir stabilius santykius. Tačiau šiųmečiai įvykiai Rusijoje skamba kaip įspėjimas: Maskva griežtina savo požiūrį į kaimynines valstybes, kurios vienu ar kitu klausimu nesutinka su jos pozicija. Visokeriopa parama politikams, kurie kažkada ar dabar remiasi slaviška konjunktūra, taip pat yra viena iš poveikio politiniams procesams priemonių. Todėl Lietuvoje atsiranda vis daugiau traukos centrų, kurie it magnetas kartu pritraukia visokią paramą iš Rytų.

Nesakau, ar tai grėsmė, ar tai natūralus procesas. Bet akivaizdu, kad ateityje rinkėjas vis sunkiau apsispręs: kas gi bus kitas Lietuvos prezidentas?