Kuo Putinas skiriasi nuo Stalino?

Būkim kritiški, bet teisingi: Vladimiras Putinas moka bendrauti su auditorija. Prieš keliolika metų stebėjomės, kaip Michailas Gorbačiovas drįsta kalbėtis akis į akį su eiliniu darbininku margos minios apsuptyje ir jam aiškinti „perestroikos“ esmę.

Žinoma, tos diskusijos būdavo „į vienus vartus“: naujo sukirpimo „gensekas“ varė savo, nesiklausė pašnekovo, bet šiaip ar taip tai buvo kažkas nauja, padvelkė bent jau personalinėmis permainomis, kurių visi buvo ištroškę po senatvinio L.Brežnevo valdymo dešimtmečių. M.Gorbačiovui reiktų atiduoti duoklę už drąsą ginčytis su „Kuro aparatūros“ darbininku Lenino aikštėje Vilniuje.

Bet didžiojo reformatoriaus ribotas pastangas pavertė niekais nauji lyderiai. Aštuoneri B.Jelcino valdymo metai suteikė nuo marazmo pavargusiai imperijai žaismingumo, „častuškų“ lengvumo ir nerūpestingumo, tarsi nepriteklių kamuojama šalis linksmintųsi nesibaigiančioje šventėje. Netgi du karai Čečėnijoje tuomet rusams atrodė kaip lengva vaikinų treniruotė, kurioje vos apsiplunksnavusių jaunuolių rankomis generolai gali išbandyti naują ginkluotę.

Vieną carą ir juokdarį pakeitė kitas karalius ir juokdarys. Šį vienos rusų popgrupės pavadinimą V.Putinui apibudinti pasiskolino kandus interneto svetainės „Grani.ru“ apžvalgininkas, bet jis perspėjo, kad, taip vadindamas Rusijos prezidentą, jis tame nemato nieko įžeidžiančio…

Taip, V.Putinas – ir karalius, ir juokdarys. Ypač šie politiko ir žmogaus talentai gyvai atsiskleidė artėjant Dūmos rinkimams. Tai jo vėlgi per aštuonerius metus sukonstruotos politinės sistemos padarinys. Nuo Naujųjų 2000-ųjų, kai vienas linksmas žmogus valstybės vairą netikėtai ir be aiškių motyvų perdavė kitam racionaliai sąmojingam veikėjui, jokių sąsajų su liaudimi, o tuo labiau grįžtamojo ryšio su ja nebuvo. V.Putinas regionus valdė per gubernatorius, federalinės valdžios pasiuntinius, su prezidentu tapatinamą vasališką vyriausybę. Gorbačioviškas suartėjimas su Sibiro gyventojais buvo pamirštas, tapęs bereikalinga „specifinės rusiškosios demokratijos“ atgyvena.

Netgi 2004-ųjų rinkimai nereikalavo keisti šios taktikos: situacija buvo valdoma iš Kremliaus kabinetų, V.Putino populiarumo reitingai siekė kone 80 procentų, ekonominė padėtis nebuvo gera, bet ir neblogėjo, tarptautiniai santykiai dar nebuvo grįžę į „šaltojo karo“ ledynmetį.

Tačiau neišvengiamai artėjo persilaužimo metas, kai V.Putinui reikėjo pademonstruoti savo karališkuosius ir juokdario sugebėjimus. Pamenate jo žvejybą Sibiro upėje iki pusei išsirengus? Arba dar anksčiau – keistą akibrokštą, kai prezidentas į bambą pabučiavo berniuką? Gerai surežisuotos scenos jau tada buvo nutaikytos į artėjančius dvejus rinkimus, kurie V.Putino ateitį buvo apgaubę nežinomybės ūku. Buvo aišku, kad „turkmėnabašy“ pavyzdžiu savo kadencijos iki gyvos galvos nepratęsi, Konstitucijos be milžiniško ažiotažo nepakeisi, kitos landos taip pat pasirodė per siauros. Rusija ir visas pasaulis akylai sekė V.Putino veiksmus, juos kontroliavo negailestinga kritika dėl valdžios uzurpavimo, nedemokratinių išpuolių ir suvaržymų. Susitikimuose su pasaulio lyderiais ar G8 forumuose V.Putinas juokaudavo labai jau rūgščia mina…

V.Putinas suprato, kad jam laikas pasiskolinti kai kurių manierų ir iš B.Jelcino, ir iš M.Gorbačiovo. Kitką – agentūrinę žvalgybininko patirtį (pokalbiai su būsimais informatoriais, kitų šalių „kolegomis“, pavydžiais bendradarbiais, agentų verbavimas) jis buvo įgijęs. Ir štai prezidentas nutarė „išeiti į liaudį“, tapti “savu vaikinu“. Jis prisiminė senesnę kalinių terminologiją „močitj v sortire“ („skandinti išvietėje“, tai reiškia, galabyti čečėnus), bet atrado ir naujų, kuriuos nesivaržydamas naudojo tarptautinių santykių kontekste. Politiniai oponentai, kurie priešinasi „Vieningosios Rusijos“ monolitui, tai „šakalai“, besisukiojantys prie Vakarų šalių ambasadų ir laukiantys numesto kaulo. Tai ir „snarglėtos nosys“, kurios kišasi į Rusijos ginklavimosi procesą bei moko Maskvą, kaip gyventi. Auditorijai, su kuria V.Putinas dabar paprastai bendrauja be kaklaraiščio, toks rusiškas artumas ir familiarumas patinka: salėse nuošia juokas.

Surinkęs gausią gerbėjų minią Lužnikuose, jis pasako emocingą kalbą, kurioje apkaltina vidaus ir išorės priešus, tik ir norinčius sugriauti „suverenią demokratiją“ Rusijoje. Klausaisi tos kalbos, ir tarsi regi, kaip ją, skrebėdamas pataikūniška plunksna, rašo koks Kremliaus politologas Glebas Pavlovskis, o režsirūnius kalbos niuansus apmąsto Fiodoras Bondarčiukas ar Nikita Michalkovas… Beje, garsus rusų aktoriaus ir režisieriaus Sergėjaus Bondarčiukio sūnus, lyg ir nepraradęs adekvatumo bei proto, Lužnikų stadione Rusijos kino sėkmę susiejo su V.Putino vardu… Visai tas pat, kaip L.Brežnevą tapatino su „Mažosios žemės“ autoryste, ir per visą SSRS skambėjo, koks jis didis menininkas…

Netikėtais rakursais pasireiškęs keistas pataikavimas V.Putinui pirmiausiai suskaldė Rusijos visuomenę, ypač inteligentiją, kuri visada buvo permainų iniciatorė, bet kuri vėliau labiausiai ir nukentėdavo nuo diktatorių. Čia vėlgi verta atkreipti dėmesį į atsargius Rusijos analitikų V.Putino sulyginimus su J.Stalinu ir L.Brežnevu. Ypač baimė dėl kylančio V.Putino kulto atsirado po to, kai prezidentas ėmė švaistytis kaltinimais apie neva valstybę ketinančius suardyti „šakalus“ bei vidaus ir išorės priešus. Priešų ieškojimas – tai senas bolševikų būdas skaldyti ir supriešinti visuomenę. Prieškariniais laikais visi buvo įtikinti, kad sovietinę valstybę supa priešiškai nusiteikusios imperialistinės šalys, o viduje knibždėte knibžda priešų. J.Stalino aparatas buvo įpareigotas juos demaskuoti, o kartu į lagerius buvo sukišta ir nužudyta tūkstančiai niekuo nekaltų žmonių, beveik visas inteligentijos žiedas.

Ar ne tuo keliu žengia V.Putinas?

Ir dabar jo komandos veikėjų logika primena anuos gūdžius absoliutaus kulto laikus. Antai, jau 2004 m. toks pats atsitiktinis kaip šiemet Rusijos futbolo rinktinės patekimas į Europos čempionatą „Vieningosios Rusijos“ lyderio Boriso Gryzlovo žodžiais buvo prirašytas valdžios partijai… Gerai organizuota parama V.Putinui kartais atrodydavo juokingai. Pavyzdžiui, salėse, kur kalbėdavo V.Putinas, galėjai matyti šūkius „Jamalas – už Putiną“ arba „Dagestanas – už Putiną“, o lozungas „Auksinė Kolyma – už Putiną“ atrodė labai jau dviprasmiškai, kad plakatą laikantį vyriškį netrukus kažkur išsivedė…

Skatindamas įtarumo ir savęs garbinimo atmosferą, V.Putinas kuria ne šiaip sau specifinę „liberalią demokratiją“, bet „valdomą demokratiją“. Laikraštis „The Financial Times“ pastebi, kad KGB kalba tai reiškia, kad nuo šiol niekas Rusijoje nebus palikta savieigai, net toks žmonių valios pasireiškimas kaip rinkimai. Štai tuomet pergalė bus garantuota.

Argi daug kuo skiriasi nuo Stalino ir Brežnevo laikų?

Read previous post:
Naujas startas taikai Artimuosiuose Rytuose

Antradienį po 7 m. pertraukos Jungtinių Valstijų Merilando valstijos sostinėje Anapolyje vos už 50 km nuo Vašingtono, prasideda labai svarbios...

Close