Antradienį po 7 m. pertraukos Jungtinių Valstijų Merilando valstijos sostinėje Anapolyje vos už 50 km nuo Vašingtono, prasideda labai svarbios derybos dėl Artimųjų Rytų krizės sureguliavimo. Jų net nepavadinsi derybomis: 49 šalių ir organizacijų atstovų susitikime tik ketinama duoti startą taikos sureguliavimo procesui regione atnaujinti.

Nauja tai, kad jame kartu su Izraeliu sutiko dalyvauti Sirija ir Saudo Arabija, kurios anksčiau teigdavo, kad Izraeliui – ne vieta prie vieno stalo su arabų šalimis.

Tai, kad į Anapolį atvyksta netgi ne Sirijos užsienio reikalų ministras, o tik jo pavaduotojas, nėra labai svarbu. Svarbiau, kad Sirija nusileido konferencijoje nesvarstyti 1967 m. Izraelio okupuotų Golano aukštumų klausimo. Tarp 16 arabų valstybių vadovų ir atstovų bus ir Arabų šalių lygos pareigūnų, kurie sutiko dalyvauti tik tuomet, jei bus kalbama apie Palestinos valstybės įkūrimo perspektyvas.

Vis dėlto apžvalgininkams abejonių dėl konferencijos sėkmės suteikė tai, kad į forumą nepakviesti Iranas ir radikalios palestiniečių grupuotės „Hamas“ atstovai. Londono „The Independent“ apžvalgininko nuomone, „Hamas“ grupuotė kontroliuoja Gazos ruožą, o jis dabar yra visų nesutarimų šaltinis.

Idėja surengti tokį aukščiausiojo lygio susitikimą gimė Amerikos prezidentui George‘ui W. Bushui, kuris liepą, tarsi prisiminęs 2000 m. Billo Clintono praregėjimą, staiga pasiūlė atnaujinti Artimųjų Rytų taikos procesą „plačiu formatu“, tai yra dalyvaujant ne tik įprastam ketvertui (Jungtinėms Tautoms, Europos Sąjungai, JAV ir Rusijai), bet ir arabų šalims. Netgi į „blogio ašies“ sąrašą įrašytai Sirijai. Vis dėlto pagrindiniai šio proceso veikėjai – Izraelio ministras pirmininkas Ehudas Olmertas ir Palestinos autonomijos administracijos vadovas Mahmoudas Abbasas. Didelį darbą, rengiant konferenciją, atliko JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice, kuri pastaruoju metu Artimuosiuose Rytuose iš viso praleido ne vieną savaitę.

Konferencijos organizatoriai nedrįsta net įvardyti šio įžanginio susitikimo tikslų. Forume bus kalbama apie Jeruzalės statusą, sienos perėjimo problemas, palestiniečių pabėgėlių grįžimą į Izraelio užimtas teritorijas ir taip toliau. Bus svarstomos 2003 m. pateikto vadinamojo Kelio žemėlapio priemonės, kurios įeina į taikaus sureguliavimo regione planą. Palestiniečiai išdėstys savo požiūrį į demokratinių būsimos valstybės institutų kūrimą, derybininkai aptars pasirengimą gruodį Paryžiuje vyksiančiam šalių donorių forumui.

Vašingtonas tikisi, kad dar iki dabartinio prezidento kadencijos pabaigos (jo rinkimai vyks po metų) šalims pavyks susitarti dėl Palestinos valstybės įkūrimo principų. Tam prielaidos neblogos – pirmiausia – nauja ir pažangiai mąstanti palestiniečių ir Izraelio vadovybė. Izraelio ministras pirmininkas E. Olmertas yra prasitaręs, kad Palestinos įkūrimas padės arabų šalims pripažinti ir Izraelio valstybę, kad ta valstybė taps tarsi užtvara nuo teroristinių organizacijų siautėjimo.

Vis dėlto optimizmo iš tiesų nedaug. Netgi abejojama, ar pavyks priimti bendrą konferencijos deklaraciją. Jos tekstas ilgai buvo derinamas dar prieš šį forumą, tačiau prie bendros nuomonės neprieita. Galų gale Vašingtonas pareiškė, kad baigiamojo pareiškimo gali ir nebūti. Kitaip sakant, amerikiečių žodžiuose padvelkė abejingumu: esą mes sudarėme visas galimybes tartis, o jūs jau ten svarstykite… Nebe reikalo Baltieji rūmai visą laiką akcentuoja, kad pirmųjų derybų rezultatų reikėtų sulaukti dar iki rinkimų naujo JAV prezidento, kuris į rūmus įžengs 2009 m. sausį. Vadinasi, startas istorinėms deryboms tėra eilinis Amerikos rinkimų kampanijos triukas?

Trukdžių susitarti įžvelgiama ir Izraelio pusėje. Žydų ministras pirmininkas apsuptas įvairių grupuočių, kurios nenori jokio susitarimo su palestiniečiais, pastebi laikraštis „The Independent“. Dešiniosios partijos grasina išeisiančios iš valdančiosios koalicijos, apie 250 tūkst. žydų gyventojų turės pasitraukti iš gyvenviečių okupuotame Vakarų Jordano upės krante, o ir pats gynybos ministras Ehudas Barakas nusiteikęs skeptiškai ir oponuodamas tikisi užimti premjero postą…

Taigi taikos sureguliavimo procesas Artimuosiuose Rytuose vėl stumiamas į priekį, bet jo kelyje, kaip ir per visus keturis dešimtmečius, kliūčių dar daug.