Didžioji Britanija sustabdė Pakistano narystę Tautų Sandraugoje. Tai buvo paskelbta Ugandoje vykstančiame šios Britų Sandraugos šalių vadovų susitikime, kuriame dalyvauja ir karalienė Elizabeth II, atvykusi į Kampalą iš deimantinių vestuvių metinių proga surengtos kelionės į Maltą.

Kartą per 2 m. rengiamas Sandraugos viršūnių susitikimas šįkart vyksta vargingoje Afrikos valstybėje, nes toks šios kolonijiniu pagrindu sukurto 53 valstybių susivienijimo principas: kiek įmanoma sulyginti visų šių šalių politinę ir ekonominę plėtrą, padėti kelti gyvenimo lygį.

Didžiosios Britanijos karalienė tik atidarė šį susitikimą, bet diskusijose nedalyvauja. Pagal tradiciją 81 m. sulaukusi valdovė tik susitinka su tų Sandraugos valstybių vadovais, su kuriais dar nebuvo bendravusi.

Taigi jau pirmas ir pagrindinis šio susitikimo programos klausimas – padėtis Pakistane – nėra malonus. Lapkričio viduryje Sandraugos ministrų veiksmų grupė Londone Pakistanui pateikė 10 d. ultimatumą, kad Pervezas Musharrafas nutrauktų Konstitucijos apribojimus, atšauktų mėnesio pradžioje įvestą nepaprastąją padėtį ir, kaip buvo žadėjęs, pasitrauktų iš vyriausiojo kariuomenės vado posto. Nei vieno, nei kito 64 m. generolas neįvykdė, tvirtindamas, kad tai bus padaryta, kai neliks islamo ekstremizmo pavojaus.

Spalio 6 d. P. Musharrafas buvo išrinktas prezidentu, kai už jį balsavo daugiau kaip pusė rinkikų kolegijos narių, sudarytų iš federalinių ir provincijų parlamentų. Bet neramumai Pakistane prasidėjo po to, kai opozicija išsiaiškino, kad P. Musharrafas pažeidė Konstituciją, nes, būdamas ir vyriausiasis kariuomenės vadas, negalėjo balotiruotis į prezidento postą. Pakistane šalies vadovu gali tapti tik civilis asmuo. Aukščiausiasis Teismas gavo daugybę ieškinių, kuriuos išnagrinėjęs šiomis dienomis paskelbė, kad P. Musharrafas vis dėl to teisėtai išrinktas prezidentu, bet jam reikia atsisakyti armijos vado pareigų. Dar nesulaukęs teismo sprendimo, prezidentas įvedė nepaprastąją padėtį, sustabdė Konstituciją, nutraukė televizijos kanalų transliacijas, Islamabade atjungė telefono ryšį. Septyni iš septyniolikos Aukščiausiojo Teismo narių, kurie atsisakė pripažinti prezidento įsakus teisėtais, buvo suimti. Kariškiai blokavo valstybės įstaigų prieigas, o demonstrantus išvaikė iš didžiųjų miestų gatvių.

Interviu britų spaudai generolas atmetė kaltinimus diktatūra ir pažadėjo kitų metų sausio 8 d. surengti visuotinius rinkimus. Tačiau toliau nei pažadai prezidentas nenužengė.

Su tarpusavyje nesutariančia ir marga opozicija P. Musharrafas irgi elgiasi kaip nori. Kai kurie jų uždaryti namų arešto, į šalį po ilgos tremties grįžusi buvusi ministrė pirmininkė Benazir Bhutto taip pat buvo taip įkalinta, tačiau, kita vertus, sudarė su P. Musharrafu sandėrį, kad jos Liaudies partija neboikotuos prezidento rinkimų ir už tai prezidentas jai leis dalyvauti visuotiniuose Parlamento rinkimuose. Vokiečių laikraštis „Frankfurter Allgemeine“ rašo, kad kaip atlygis politikei po rinkimų pažadėtas ministro pirmininko postas.

Toks sandėris, apžvalgininkų nuomone, nepuošia buvusios Pakistano vyriausybės vadovės, ilgus metus kentusios emigraciją. Šioje daugiausiai sunitų valdomoje šalyje pasaulietiški, liberalūs, Vakarų palaikomi politikai nėra populiarūs. Iki 1999 m., kai karinio perversmo metu į valdžią atėjo generolas P. Musharrafas, B. Bhutto taip pat nesusidorojo su korupcija, nepažabojo iš Afganistano sklindančio islamiškojo ekstremizmo. Dabartinis eksperimentas, Vakaruose vadinamas purvinu sandėriu, tėra kovos dėl valdžios atmaina.

Nesvetingai bus priimtas ir kitas ateinančią savaitę žadantis grįžti politikas – buvęs ministras pirmininkas Nawazas Sharifas, kuris glaudėsi Saudo Arabijoje. Rugsėjo pradžioje šis opozicinės Musulmonų lygos vadovas jau buvo grįžęs į Islamabadą, tačiau oro uoste išbuvo tik 4 valandas ir vėl buvo deportuotas.

Taigi karinė Pakistano valdžia braška per visas siūles. Ji daug praras nedalyvaudama Tautų Sandraugos veikloje, tačiau, kita vertus, Vakarai, pirmiausiai Jungtinės Valstijos, abejingai žvelgia į šio režimo veiksmus. Londonas ir Vašingtonas P. Musharrafą laiko ištikimu karo su terorizmu šalininku. Vakarai su dėkingumu prisimena sovietų invaziją į Afganistaną, kai Pakistanas buvo patikimas jų placdarmas geopolitinėje interesų kovoje.