Gruzija pakvipo ne rožėmis, o paraku

Lygiai prieš 4 m., kai po Rožių revoliucijos į valdžią Gruzijoje atėjo vakarietiškai nusiteikęs Michailas Saakašvilis – visiška priešingybė sovietiniam lyderiui Eduardui Ševardnadzei, daugelis gruzinų galvojo, kad dabar gerovė ranka pasiekiama, o Vakarai šios Kaukazo respublikos laukia išskėstomis rankomis.

Euforija būdinga visoms iš imperijos glėbio išsivadavusioms šalims, tačiau kaukaziečiai, palyginti su Baltijos regiono gyventojais, ko gero, keliskart nekantresni. Todėl lapkričio 2 d., kai Gruzijos prezidentas, tik ką grįžęs iš mokslų Vašingtone, sukvietęs svečius, rengėsi pademonstruoti prašmatnų šventinį paradą, į Tbilisio gatves išėjo tūkstančiai opozicijos nuteiktų demonstrantų, kurie reikalavo ne tik surengti pirmalaikius Parlamento rinkimus, bet ir prezidento atsistatydinimo.

Visai neseniai maloniniu Mišos vardu vadintas prezidentas dabar sulaukė reikalavimų: „Miša, pasitrauk“. O M. Saakašvilis pareiškė, kad jis niekur nesitrauks, pirmalaikių Parlamento rinkimų neskelbs, ir visą kaltę dėl neramumų suvertė Rusijai. Jis pasiryžęs užkirsti kelią netvarkai šalyje, nes žino, kas ją organizavo.

Vakarų apžvalgininkai nėra tokie tikri nei dėl Rusijos vaidmens, įžiebiant antrąją Rožių revoliuciją, nei dėl prezidento tvirtybės. Vokietijos laikraštis „Die Zeit“ tarsi su ironija rašo, kad visas šis šurmulys prie valstybės pastatų Tbilisyje primena triukšmingą šou, kurį malonu stebėti gurkšnojant gerą gruzinų vyną. Tokio masinio spektaklio įspūdį laikraščio žurnalistui sustiprina Gruzijos televizijos naujienų laida, kurioje prisimintas ir buvęs ministras pirmininkas, neva nusinuodijęs dujomis savo virtuvėje, ir buvęs ministras, apkaltinęs valdžią žudynėmis, o po dviejų dienų pats atsidūręs už grotų, ir prezidentas, siūlantis kovoti su korupcija gruzinų liaudies dainomis…

Iš tikrųjų padėtis Gruzijoje ne tokia jau linksma. Opozicija kaltina M. Saakašvilį, kad jis, žarstydamas pažadus apie greitą įstojimą į ES ir galbūt NATO, visai pamiršo, kad ši turtinga Kaukazo šalis atsidūrė prie skurdo slenksčio. Pensininkui išgyventi už 40 larių per mėnesį vargu ar įmanoma, jeigu už juos kasdien lieka nusipirkti tik po kepaliuką duonos. Gruzijos ekonomika visiškai priklauso nuo importo. Gal tik vaisių ir daržovių darbštūs gruzinai dar prisiaugina. Gruziniškos raidės ant pieno butelių dar nereiškia, kad jis primelžtas gruzinų ūkiuose: pieno milteliai taip pat atvežami iš Rusijos. Užtat puiki George‘o W. Busho vardu pavadinta automagistralė, vedanti į Tbilisio oro uostą, nusagstyta didžiuliais plakatais, kuriuose pavaizduotas Gruzijos prezidentas, spaudžiantis ranką kolegai iš Amerikos.

Vis dėlto opozicija prikiša M. Saakašviliui, kad Vašingtonas nė piršto nepajudino, jog padėtų Tbilisiui suartėti su ES, tačiau savo interesams Kaukazo regione jis puikiai atstovauja. Gruzijos partnerystė su Jungtinėmis Valstijomis atvėrė kelius Vašingtonui Kaspijos jūros naftos link aplenkiant Rusiją. Kaukazas tapo puikiu strateginiu placdarmu galimiems reidams į Iraną, iki kurio, kaip rašo „Die Zeit“, kokie 300 km. Užtat amerikiečiai dosniai dalija milijonus gruzinų kariuomenei mokyti, Gruzijos kontingentas yra trečias pagal dydį Irake…

Be to, gruzinams įkyrėjo dešimtmečius eskaluojama priešprieša su Pietų Osetija ir Abchazija. Bet dabartinis Gruzijos vadovas konfrontaciją su šių nepripažintų autonominių darinių lyderiais laiko kertiniu savo nacionalinės politikos akmeniu.

Sunku pasakyti, ar tikrai ketvirta diena Tbilisyje vykstančios demonstracijos išsilies į antrą Rožių revoliuciją, bet sukrėtimas neišvengiamas abiem atvejais: jei provakarietiškas prezidentas pasitrauktų ir jei jis mėgintų sutramdyti įsisiautėjusią opoziciją. Vienaip ar kitaip Kaukazas vėl kvepia ne rožėmis, o paraku.

Read previous post:
Mėnulyje aptikta ir griuvėsių, ir helio…

Kyla įspūdis, kad amerikiečiai ne šiaip sau pasirinko tokį niūrų Helovyno metą paskelbti vaiduoklišką sensaciją. Bet ji tuo įtikinamesnė, kuo...

Close