Komentarai

Politinė krizė Ukrainoje: kam ji naudinga?

Pirmadienį Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka išvyko į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 63-iąją sesiją Niujorke, palikęs politinės krizės graužiamą Kijevą ir ieškodamas paramos Vakaruose. Manoma, kad susitikimuose su Vakarų šalių lyderiais ir sakydamas kalbą iš aukštos JT tribūnos Ukrainos vadovas bandys pavaizduoti padėtį šioje šalyje kaip nekeliančią grėsmės tarptautiniam pasitikėjimui Kijevu.

Tačiau situacija Ukrainoje rimtai gresia jos įvaizdžiui ir gali sužlugdyti integracines Kijevo viltis.

Koalicija palaidota

Ukrainos valdančioji oranžinė koalicija galutinai žlugo rugsėjo 16 dieną. Apie Julijos Tymošenko bloko (JTB), prezidentinės partijos „Mūsų Ukraina“ ir judėjimo „Liaudies savigyna“ susivienijimo (MULS) mirtį oficialiai paskelbė Aukščiausiosios Rados pirmininkas Arsenijus Jaceniukas. Skaičiuojant nuo to laiko, per 30 dienų penkios frakcijos 6-ojo šaukimo parlamente turi suformuoti naują koaliciją. Jeigu to neįvyks, prezidentas V. Juščenka turės paleisti Aukščiausiąją Radą ir paskelbti naujus visuotinius rinkimus.

Tiek „oranžiniai“, tiek opozicija, atrodo, susitaikė su tuo, kad parlamentas bus paleistas, nors naujos koalicijos formavimo procesas tarsi ir vyksta. V. Juščenka pareiškė, kad jis neatidėliosiąs Rados paleidimo ir jame, kaip ir priešlaikiniuose rinkimuose, nematąs nieko blogo.

Nešvarus skyrybų ritualas

Tad kodėl gi įvyko skyrybos?

Paskutinis deguto lašas buvo įlašintas tuomet, kai J. Tymošenko blokas kartu su opozicinėmis Komunistų ir Regionų partijų frakcijomis balsavo už tai, kad būtų apriboti prezidento įgaliojimai. Vienas iš MULS lyderių Viačeslavas Kirilenka pareiškė, kad JTB buvo siūlyta grįžti į koaliciją ir svarstyti problemą iš naujo, tačiau J. Tymošenko tai sutiko tylėjimu. V. Kirilenka apkaltino ministrę pirmininkę pasikėsinimu į prezidento valdžią ir įžvelgė „Kremliaus ranką“. Jis sakė, kad JTB ir kairieji dirba „Kremliaus naudai“.

Apribodami prezidento įgaliojimus, oponentai nori nenori vykdo Maskvos valią, turi jos palaiminimą, teigia prezidento šalininkai. Tuo siekiama padalinti Ukrainą į Rytus ir Vakarus pagal įtakos sferas. V. Kirilenkos nuomone, taip bandoma įšaldyti opias Ukrainai diskusijas pačiais svarbiausiais klausimais, pavyzdžiui, dėl rusų kalbos statuso šalyje. Kitos problemos – integracija į NATO, Juodosios jūros laivyno bazavimasis Sevastopolyje, Krymo ateitis, „holodomoras“ – visiškai išnyks iš parlamento darbotvarkės. Vietoj to bus ginčijamasi ekonominiais klausimais, pavyzdžiui, įsiveliama į nesibaigiančias diskusijas dėl rusiškų dujų kainų kitais metais.

JTB taip pat turi savo argumentų. J. Tymošenko kaltina prezidento sekretoriatą ir jo vadovą Viktorą Balogą, kad jis neva slapčiomis organizuojąs naują koaliciją iš MULS ir Regionų partijos. Tokiu atveju V. Juščenka gautų paramą iš stambiojo verslo, nušalindamas J. Tymošenko kaip konkurentę būsimuose prezidento rinkimuose. Vidaus reikalų ministras ir „Liaudies savigynos“ lyderis Jurijus Lucenka (sklinda gandai, kad judėjimas persimetė į JTB) sako turįs informacijos, kad prezidento sekretoriate net vyko sąmokslininkų pasitarimas, per kurį neva buvo dalijamasi vyriausybės postais. Tiesa ar ne, bet į premjerės kėdę esą numatyta Saugumo tarybos sekretorė, „regionalė“ Raisa Bondareva, kuri už ginčus su Viktoru Janukovyčiumi rugsėjo pradžioje buvo pašalinta iš Regionų partijos. Prezidentinį bloką, pasak oponentų, finansuoja turtingiausias žmogus Ukrainoje – verslininkas Rinatas Achmetovas, kurį su R. Bondareva sieja „sena draugystė“.

Galbūt šie įtarimai ne be pagrindo, tačiau ir J. Tymošenko neturėtų nutylėti, kad ją remia stambaus verslo atstovai šalies Rytuose, o gal ir Rusijoje… Šie kaltinimai ir lėmė Rados balsų dauguma priimtą sprendimą svarstyti prezidento įgaliojimų apribojimo klausimą. Tai konstitucinė ir todėl gana ilga procedūra, bet jau vien tokia JTB ir jo opozicinių satelitų iniciatyva padėjo tašką oranžinei koalicijai.

Tylus valstybės perversmas?

Tarp V. Juščenkos ir J. Tymošenko seniai perbėgusi juoda katė. Ir šį kartą abiejų lyderių žodyne atsirado tamsių spalvų. Štai sekmadienį Vyriausybės vadovė prezidento žodžius, kad ji esą savo veiksmais destabilizuojanti padėtį šalyje, pavadino „beprotybe“ ir įvertino juos kaip „visiškai neadekvačius“. Tai tas pat kaip oponentą pavadinti bepročiu.

Dieną anksčiau V. Juščenka partijos „Liaudies sąjunga „Mūsų Ukraina“ politinės tarybos posėdyje pasakė, kad „tas žmogus nenurims tol, kol nepervers visos Ukrainos nuo kojų ant galvos“. Pasak prezidento, ministrė pirmininkė išdavė nacionalinius interesus. Jis palygino J. Tymošenko poelgį su socialistų partijos lyderio Aleksandro Morozo elgesiu pernai, kai jis nelauktai paliko demokratinę koaliciją ir prisijungė prie Regionų partijos ir komunistų bloko. Galų gale, pasakė Ukrainos prezidentas, šios partijos, prie kurių prisijungė ir J. Tymošenko blokas, kaltinamos bandančios įvykdyti valstybės perversmą.

Krizė gresia kataklizmais

Paryžiaus „Le Figaro“ apžvalgininkas Pierre‘as Rousselinas straipsnyje „Ukrainos carienės Tymošenko mįslė“ pažymi, kad prie oranžinės koalicijos iširimo prisidėjo ir konfliktas Kaukaze. Ši koalicija buvo įkurta 2004 m. gruodį, kad Ukraina galėtų efektyviau atsispirti Rusijai. Tačiau dabar Rusijos ir Gruzijos karas tik pagreitino skyrybas ir pagilino prarają tarp prezidento ir ministrės pirmininkės. V. Juščenka liko ištikimas „rožių“ revoliucijos lyderiui Gruzijoje, o J. Tymošenko susilaikė nuo viešos Maskvos kritikos.

Šiaip ar taip, V. Juščenka dabar varomas į kampą. Šalyje auga nepasitenkinimas Kijevo planais integruotis į NATO, prezidento populiarumas tesiekia 14 proc. Žinoma, Rusija daro viską, kad tiek Gruzijoje, tiek Ukrainoje pasikeistų lyderiai. Vis labiau destabilizuojama padėtis Kryme. V. Juščenkai grasinama, kad, jei jis paleis parlamentą, Krymo autonominė respublika dar spalį ar lapkritį paskelbs savo nepriklausomybę ir išeis iš Ukrainos sudėties. Krymui aiškiai peršamas Pietų Osetijos ir Abchazijos variantas. Tokį kelią jam rodo Maskva. Antai Rusijos Valstybės Dūma priėmė pilietybės įstatymo pakeitimus, kuriais iš esmės palengvino Rusijos pilietybės įgijimą. Šis Dūmos žingsnis tiesiog provokuoja ukrainiečius ją įgyti, ir norinčių tai padaryti jau dabar, kai kurių šaltinių teigimu, priskaičiuojama apie 8 milijonus.

Nejaugi politinė krizė Ukrainoje gresia dar didesniais kataklizmais šiai didžiulei, 46 mln. gyventojų turinčiai Europos valstybei?

Rusija griauna dialogą dėl Irano

Niujorke antradienį nutiko du įvykiai, kurie vienaip ar kitaip susiję su Iranu. Prasidėjusioje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 63 sesijoje, kuri tęsis iki spalio 1 d., ugningą ir Vakarus smerkiančią kalbą pasakė Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas.

Iškart po jos Jungtinių Valstijų valstybės departamento atstovas Seanas McCormackas pareiškė, kad atidedamas ketvirtadienį numatytas šešių šalių susitikimas dėl Irano. Jame ketinta svarstyti galimybę įvesti Teheranui sankcijas už jo tebevykdomą branduolinę programą.

Iš pradžių apžvalgininkai tvirtino, kad Vašingtonas pasitarimą atidėjo, nustebintas ugningo ir priešiško Irano lyderio pasisakymo, ir kad, ko gera, reikės pakoreguoti baigiamąjį pasitarimo dokumentą, kuris ateityje gali virsti dar viena rezoliucija dėl Irano.

Vis dėlto vėliau pasaulio naujienų agentūros išplatino pranešimą, kad susitikimas neįvyks dėl Rusijos – vienos iš šio proceso dalyvių – kaltės. Maskva mano, kad dar vienas Niujorke vyksiantis pasitarimas tik įpiltų alyvos į ugnį, nes Irano branduolinių technologijų problema išsamiai nagrinėjama ir kasmečiame Jungtinių Tautų renginyje.

Iškart po Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus Jungtinių Tautų tribūnoje kalbėjęs Irano vadovas piktai užsipuolė Vakarus, kad šie „daro didelį ekonominį ir politinį spaudimą jo šaliai, monopolizuoja branduolines technologijas, garantuojančias taikaus atomo tyrimų pažangą“.

M. Ahmadinejadas apkaltino Vakarus ir kitomis nuodėmėmis. Jis tvirtino, kad rinkimai Irake surengti dar prieš 6 m., bet iki šiol JAV okupacinė kariuomenė neleidžia vystytis šalies demokratiniams procesams. Irano prezidentas teigė, kad, į Afganistaną įžengus NATO pajėgoms, šalyje dukart išaugo narkotikų gamyba, pakilo terorizmo lygis. Aljanso šalys mėgina paimti į savo rankas artimų Indijai, Kinijai ir Pietų Azijai rajonų kontrolę. Tuo metu Saugumo Taryba negali imtis jokių veiksmų, nes „jos nariai yra pagrindiniai NATO veikėjai“.

Jis nepamiršo ir neseno konflikto Kaukaze. M. Ahmadinejadas pareiškė, kad Gruzijos, Pietų Osetijos ir Abchazijos tautos tapo NATO ir kai kurių Vakarų valstybių provokacijos aukomis. Baigdamas savo kaltinamąją kalbą, Irano vadovas beveik 100 pasaulio šalių vadovų ir atstovų pareiškė, kad „Amerikos imperija prieina savo kelio galą ir būsimi jos valdovai įtaką turi apriboti savo valstybėmis sienomis“.

Po tokio akibrokšto galima buvo laukti, kad tolesnis Vakarų ir Irano dialogas nutrūks. Įdomu, kad to iniciatore tapo Rusija. Laikraštis „The New York Times“ mano, kad Rusijos ir JAV bendradarbiavimui saugumo srityje, taip pat ir dėl Irano branduolinės programos, pakenkė Rusijos karas su Gruzija. Padėtį pablogino šiurkštus valstybės sekretorės Condoleezzos Rice pasisakymas praeitą savaitę, kad Rusija pasirinko „tamsų posūkį į šalį nuo demokratijos ir priimtų tarptautinių normų“.

Bet jau ir anksčiau Rusija trukdė šiam savo, JAV, Kinijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos dialogui. Per 2 m. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė tris rezoliucijas dėl Irano. Visos jos vienu ar kitu lygiu numato sankcijas Teheranui. Antai 2006 m. lapkritį Niujorke numatytas šešių valstybių susitikimas neįvyko dėl Rusijos ir Kinijos kaltės. Parengtame pirmame rezoliucijos projekte buvo numatytos griežtos energetinės sankcijos Iranui, o Maskva ir Pekinas nenorėjo nutraukti pelningų sutarčių.

2007 m. pavasarį Europos šalių iniciatyva buvo priimta antra rezoliucija, kuri tenkino Rusiją, nes tik draudė Irano ginklų eksportą, bet ne importą. Šiemet kovą Saugumo Taryba pritarė trečiam dokumentui, kuris nustatė vizų išdavimo apribojimus asmenims, susijusiems su Irano branduoline programa. Visos šios rezoliucijos juntamos įtakos Teheranui neturėjo.

Štai ir dabar Irano lyderis, stovėdamas aukščiausioje pasaulio tautų tribūnoje, tvirtina, kad jis branduolinės programos nenutrauks, pliekia Vakarus ir atvirai kviečia ištikimus draugus telktis aplink Teheraną.

Tuo metu įdomiai pasielgė paskutinį kartą iš Jungtinių Tautų tribūnos kalbėjęs George‘as W. Bushas. Vakarienės jis pakvietė mirtiną Kremliaus priešą Garį Kasparovą, taip pat Šiaurės Korėjos, Sirijos, Kubos ir Venesuelos politikus. Susitikime, žinoma, nebuvo Irano atstovų.

Kodėl Ukrainoje blunka oranžinė spalva?

Nauja politinė krizė Ukrainoje įgauna vis tamsesnį atspalvį. Galutinai iširus Oranžinei koalicijai, prezidentas Viktoras Juščenka ir ministrė pirmininkė Julija Tymošenko vienas kitam pažėrė kaltinimų, kurie peržengia normalaus politikų bendravimo ribas.

Antai sekmadienį žavioji Vyriausybės vadovė prezidento žodžius, kad ji savo veiksmais destabilizuojanti padėtį šalyje, pavadino beprotybe ir įvertino juos kaip „visiškai neadekvačius“. Psichiatrai pasakytų, kad tai tas pats, kaip oponentą pavadinti bepročiu.

Dieną anksčiau V. Juščenka partijos „Liaudies sąjunga „Mūsų Ukraina“ politinės tarybos posėdyje pastebėjo, kad „tas žmogus nenurims tol, kol pervers visą Ukrainą nuo kojų ant galvos“. Pasak prezidento, ministrė pirmininkė išdavė nacionalinius interesus. Jis palygino J. Tymošenko poelgį su socialistų partijos lyderio Aleksandro Morozo elgesiu pernai, kai jis nelauktai paliko demokratinę koaliciją ir prisijungė prie Regionų ir komunistų bloko. Galų gale, pasakė Ukrainos prezidentas, šios partijos, prie kurių prisijungė ir J. Tymošenko blokas, kaltinamos bandymu įvykdyti valstybės perversmą.

Krizė kilo tuomet, kai Aukščiausioje Radoje valdančiosios koalicijos partneriai ir opozicija pasisakė už prezidento įgaliojimų apribojimą. V. Juščenka pareiškė, kad jis nepasirašys tokio dekreto. Prezidentui ištikimos Parlamento frakcijos apkaltino J. Tymošenko bloką vykdant Kremliaus valią ir gavus jo palaiminimą. Be to, blokas esą skaldo šalį į Rytus ir Vakarus pagal įtakos sferas. Tokiu atveju bus įšaldytas tokių nacionalinių problemų, kaip rusų kalbos statusas Ukrainoje, sprendimas. Nebus svarstomi ir Juodosios jūros priklausomybės, santykių su NATO, „holodomoro“ ir kiti svarbūs klausimai. Kitaip sakant, kaip pareiškė prezidentinės partijos „Mūsų Ukraina“ politikai, visos diskusijos Parlamente ir visuomenėje bus suvestos į ekonominių zonų dalijimus ir pokalbius, kokia kaina pirksime rusiškas dujas kitąmet.

Jeigu taip atsitiks, dabartinė valdančioji koalicija arba pasitrauks į opoziciją, arba iš viso bus išmesta į politinį sąvartyną. Atrodo, kad Oranžinei koalicijai rimtai gresia antrasis variantas.

Šios koalicijos durimis garsiai trenkę J. Tymošenko šalininkai įtarė prezidento klastą. Pasak bloko lyderės, V. Juščenkos aplinka kūrė planus suformuoti parlamentinę daugumą iš prezidentinės partijos, „Liaudies savigynos“ judėjimo ir Regionų partijos, kuri remiasi stambiuoju verslu. Tuomet ateitų eilė reformuoti Vyriausybę, žinoma, be J. Tymošenko priešakyje. Pasak vidaus reikalų ministro Jurijaus Lucenkos, prezidento sekretoriate įvyko pasitarimas, kuriame naujoji koalicija jau dalijosi vietas Vyriausybėje.

Šie įtarimai ir visiškas nepasitikėjimas partneriais išardė Oranžinę koaliciją: rugsėjo 20 d. ji oficialiai paskelbė apie savo mirtį. Nuo to laiko per 30 d. turi būti suformuota nauja koalicija, o jeigu ji nebus sukurta, V. Juščenka gaus konstitucinę teisę paleisti Parlamentą. Prezidentas pareiškė, kad pasinaudos tokia galimybe ir tai nesą nieko blogo.

Bet Europos ukrainiečių asociacijos vadovas Briuselyje Aleksejus Tolkačiovas, kreipdamasis į Europos Parlamentą, pirmadienį pareiškė, kad „Aukščiausiosios Rados paleidimas ir politinės krizės gilinimas gresia Ukrainos teritoriniam vientisumui ir geopolitiniam visos Rytų Europos stabilumui“. Jeigu ši krizė užsitęs, spalį ar lapkritį Krymo autonominė respublika gali paskelbti savo nepriklausomybę ir pareikšti norą išeiti iš Ukrainos sudėties. Kreipimosi autorius patikino, kad jis gerai informuotas apie Maskvos mero Jurijaus Lužkovo ir Rusijos atstovo prie NATO Dmitrijaus Rogozino pastangas atplėšti Krymo pusiasalį nuo Ukrainos, o Rusijos konsulatas Simferopolyje išduoda Rusijos piliečių pasus Krymo gyventojams.

Vadinasi, V. Juščenka stumiamas į politinę aklavietę. Ne tik jo priešininkai, bet ir buvę bendražygiai varo buvusius Oranžinės revoliucijos lyderius į kampą, o ukrainiečiams skiepija nepasitikėjimo demokratine valdžia jausmą. Esant gilėjančiai politinei krizei, išblės ir Europos bei pasaulio rodytas palankumas Kijevui. Taigi dabar, kaip niekad, Ukrainai reikia anksčiau taip uoliai demonstruotos mūsų paramos jai.

“Mossad” agentė vadovaus Izraelio Vyriausybei?

Europoje vėl ateina Geležinės ledi laikai – tokie, kokie buvo Didžiąją Britaniją valdant Margaret Thatcher, o Izraelį – Goldai Meyer. Bet tai buvo metas, kai nuo Londono iki Tel Avivo ir nuo Maskvos iki Briuselio griaudėjo Šaltojo karo kanonada. Tikrai nelengvi laikai. Dabar žydų valstybė, atrodo, vėl meta iššūkį Europai. Partijos „Kadima“ vidiniuose rinkimuose lydere tapo 50-metė užsienio reikalų ministrė Tzipi Livni, kuri greičiausiai bus paskirta ir ministre pirmininke.

Partijos pirmininko atranka Izraelyje vyksta pagal amerikietišką modelį, o šiemet ji sutampa su rinkimų kampanija Jungtinėse Valstijose. Netgi varžytynės tarp pagrindinių kandidatų į JAV vadovo postą ir Izraelio „Kadimos“ partijos lyderių vyko taškas į tašką. Prieš rinkimus vykusios apklausos duomenimis, T. Livni turėjo laimėti maždaug 13 proc. skirtumu, tačiau po balsavimo paaiškėjo, kad artimiausią partijos varžovą transporto ministrą Shaulą Mofazą ji aplenkė tik šiek tiek daugiau kaip 1 proc. Bet 50-metė nugalėtoja neabejoja, kad prezidentas Shimonas Peresas ją paskirs vadovauti Vyriausybei.

Padėtis nėra tokia paprasta, ir vėl kai kas panašu į praėjusius Amerikos prezidento rinkimus. Korupcija apkaltintas ir todėl rinkimuose nedalyvavęs dabartinis ministras pirmininkas Ehudas Olmertas turi atsistatydinti Vyriausybės posėdyje šį sekmadienį, prezidentas S. Peresas prašymą turi patenkinti kitą dieną, tačiau jau pirmadienį jis išvyksta į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesiją Niujorke ir namo grįš tik rugsėjo 28 d. Be to, rugsėjo 29 d. prasideda žydų Naujieji metai (Roš ha Šana – „Metų galva“), paskui tęsiasi kitos įvairios šventės, tad Knesetas ir Vyriausybė išeis atostogų mažiausiai iki spalio 26 d., ir E. Olmertas gali likti ministru pirmininku dar mažiausiai mėnesį.

Jeigu T. Livni per 42 dienas nespės suformuoti Vyriausybinės koalicijos, po trijų mėnesių bus rengiami nauji parlamento rinkimai. Kitaip sakant, politikei nereikėtų labai džiaugtis tokia neužtikrinta pergale vidiniuose rinkimuose. Tačiau jeigu ji suspėtų suformuoti koaliciją, jos vadovaujama Vyriausybė išsilaikytų iki eilinių Kneseto rinkimų 2010 m. Tai, žinoma, sudėtinga ir dėl nestabilios padėties regione, ir dėl to, kad T. Livni patariama neieškoti nepatikimų partnerių kitur, o remtis tik „Kadimos“ jėgomis.

Žydai per Naujuosius metus vieni kitiems linki ne vilktis uodegoje, o tapti „metų galva“ – būti priekyje. T. Livni šie linkėjimai išsipildė su kaupu. Apskritai jos biografija turtinga ir prieštaringa. Ji gimė Tel Avive 1958 m. liepą. Tėvai – patyrę pogrindžio kovotojai su britų kolonizatoriais Palestinoje. Tzipi tarnavo Izraelio armijoje ir ten gavo leitenanto laipsnį. Paskui ji perėjo dirbti į žvalgybos tarnybą „Mossad“ ir buvo komandiruota Paryžiun, kur aiškinosi arabų teroristų planus Europoje, bet netrukus iš tarnybos „Mossad“ ji išėjo ir save paaukojo šeimai. Dviejų vaikų motina baigė teisės mokslus ir 1999 m. pirmą kartą dešiniosios partijos „Likud“ sąrašuose ji išrinkta į Knesetą. 2001 m. T. Livni jau buvo Arielio Sharono Vyriausybėje, o kai šis, nusivylęs nepalenkiama partijos „Likud“ pozicija dėl palestiniečių, įkūrė partiją „Kadima“, T. Livni nedvejodama persinešė daiktus į naują vietą.

Ir ne tik daiktus. Radikaliai keitėsi ir politikės pažiūros. Kilusi iš pasipriešinimu britams garsėjusios nacionalistinės šeimos, dalyvavusios pogrindžio organizacijoje „Irgun“, ji atėjo į dešiniąją partiją, buvo laikoma arabų teroristų medžiotoja, o paskui staiga pradėjo derybas dėl taikos su palestiniečiais. Ji visiškai pritarė A. Sharonui, kuris prieš 3 m. įsakė Izraelio kariuomenei evakuoti žydų gyvenvietes iš Gazos ruožo. Kai 2006 m. pradžioje A. Sharoną pakirto insultas, T. Livni visiškai perėmė kompromisines politinio centro pozicijas.

Ar viduramžį pasiekusios politikės charakteris panašus į G. Meyer ar M. Thatcher, dar sunku pasakyti. Jeigu kalbėsime apie vadovus vyrus, agentūrinis darbas jiems dažnai suteikia geležinio tvirtumo ir negailestingumo savo oponentams. Bet tarnyba „Mossad“ – tai ne KGB. T. Livni po pergalės Tel Avive sušuko: „Gėrio jėgos nugalėjo“. Pasaulis moterimis politikėmis linkęs labiau tikėti.

Lenkijos teismas tebelaidoja komunizmą

Penktadienį Varšuvoje prasidėjo buvusio Lenkijos vadovo Wojciecho Jaruzelskio teismo procesas. Jis kaltinamas 1981 m. Lenkijoje įvedęs karinę padėtį, taip pat organizavęs ginkluotą „Solidarumo“ profesinių sąjungų judėjimo numalšinimą. Jam inkriminuojamas ir maždaug 100 aktyvistų nužudymas…

85 m. W. Jaruzelskis tvirtina, kad jis veikė šalies labui. Apžvalgininkai teigia, kad garbaus amžiaus komunistų veikėjas gali būti nuteistas tik simboliškai, pademonstruojant Europai, kad atpildo už nusikalstamus veiksmus negali išvengti joks diktatorius. Teisininkai mano, kad buvusiam veikėjui gresia 10 m. nelaisvės. Kartu teisiami dar keli to meto Vyriausybės ir partiniai lyderiai, vykdę W. Jaruzelskio nurodymus.

Byla W. Jaruzelskiui buvo pradėta dar 1990 m., kai pradėjo byrėti Sovietų Sąjunga ir atskilo buvusios jos respublikos. 2001 m. gegužę jo ir buvusių šalininkų teismo procesas atnaujintas. Tuomet jis apkaltintas organizavęs 44 profesinių sąjungų aktyvistų nužudymą Gdanske, kur 1970 m. ir gimė „Solidarumo“ sąjūdis.

Baigęs Riazanės karo mokyklą ir Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo akademiją Varšuvoje, generolas W. Jaruzelskis nesuprato, kad su masinių streikų organizatoriais laikas kalbėti kita kalba. Lenkai visą dešimtmetį protestavo prieš nežmoniškas maisto produktų kainas, blogėjantį gyvenimą, kai visai šalia, Vakaruose, jie stebėjo kapitalistinį perteklių ir blizgesį.

„Solidarumo“ lyderis Lechas Walęsa 1981 m. gruodžio 13 d. išvedė į gatves beveik visus Gdansko laivų statyklos žmones, tačiau tuometinis Vieningosios darbo partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius W. Jaruzelskis davė nurodymą opozicijos protestus užgniaužti kulkomis. Buvo suimta apie 10 tūkst. žmonių, represijos profesines sąjungas lydėjo dar kelerius metus. Tik 1988 m., kai Rytuose jau brėško Michailo Gorbačiovo „perestroika“, W. Jaruzelskis suvokė, kad laikas opozicijai pasiūlyti sėsti prie apskrito stalo.

Nepaisant „saldofoniško“ generolo elgesio, lenkų disidentai nebuvo jam griežti. Vienas apskrito stalo dalyvių ir organizatorių Adamas Michnikas atleido W. Jaruzelskiui kaltes, nepareikalavo atsakomybės ir gynė nuo teisingumo. 1990 m. generolas buvo priverstas atsistatydinti, bet ir atsisakydamas įgaliojimų jis su patosu kalbėjo: „Aš visada siekiau išgelbėti Lenkiją nuo tragedijos, o žmones – nuo pernelyg didelių kančių“. Matyt, jis turėjo galvoje 1968 m. įvykius Čekoslovakijoje, vadinamąjį Prahos pavasarį, kai sukilimą užgniaužė sovietų tankai.

W. Jaruzelskio ir dar septynių jo bendraminčių byla buvo atnaujinta 2001 m. gegužės viduryje. Tuomet 78 m. sulaukęs generolas nebuvo laikomas suimtas, net jam nebuvo taikomas namų areštas, kaip generolui Pinochetui Didžiojoje Britanijoje. Gydytojai leido jį apklausti tik po keturias valandas per parą ir ne Gdanske, kur buvo vykdomi nusikaltimai, o Varšuvoje. Kai abu kaltinamojo advokatai atsisakė ginti generolą, teismas ilgai negalėjo skirti valstybinio gynėjo, o paskirtas jis dar turėjo susipažinti su 400 tomų byla.

Taigi procesas išsitęsė dešimtmečius. Anksčiau W. Jaruzelskiui grėsė kalėjimas iki gyvos galvos, o dabar Varšuvoje kalba tik apie 10 m. bausmę. O greičiausiai, kaip rašo laikraštis „Wyborzca“, ligotas ir senas politinis veikėjas baigs dienas ramiai ir saugiai. Juk atsakomybės už padarytus nusikaltimus nepajuto ir kiti du socialistinės Europos komunistų lyderiai – Ericas Honeckeris ir Todoras Zivkovas… Dabartinis Lenkijos prezidentas L. Kaczynskis irgi mano, kad „šiuo atveju negalima kalbėti apie baudžiamąją atsakomybę“.

Teismas Varšuvoje skamba kaip senas atsisveikinimo su komunizmu aidas. O dabartinių diktatorių ausų jis, žinoma, nepasiekia…

Ar vyksta NATO ir ES karas?

Praūžus karui Kaukaze, Vakarai tarsi puolė varžytis dėl dėmesio šiam regionui ir vaidmens atkuriant taiką jame. Iš pradžių gana pasyviai konfliktą stebėjusi Europos Sąjunga, kuriai pirmininkauja Prancūzija, prezidento Nicolas Sarkozy pastangomis sudarė du planus, kaip stabilizuoti padėtį Gruzijoje. Netrukus į tas varžytynes įsijungė NATO, kurį aktyvesniems veiksmams „karštuosiuose taškuose“ paprastai ragina Jungtinės Valstijos. Kai kurios Aljanso valstybės paragino prieš Rusiją imtis radikalių priemonių. Jų lyderiai tvirtino, kad Gruziją ir Ukrainą nedelsiant reikia priimti į NATO, net jei tai sukeltų rimtą Maskvos pasipriešinimą.

Tačiau tos rungtynės tarp ES ir NATO pasireiškia ne tik bendru noru užkirsti kelią naujai agresijai kur nors buvusiuose sovietiniuose pakraščiuose, bet ir konkurencija, iš kurios Maskva siekia naudos.

ES ir NATO varžytynės

Taigi, kiek paabejoję, Europos Sąjungos šalių užsienio reikalų ministrai Briuselyje paskyrė specialųjį įgaliotinį Gruzijai, prancūzų diplomatą Pierre‘ą Morelį, iki šiol ėjusį specialiojo pasiuntinio Vidurio Azijoje pareigas. Svarbiausias P. Morelio uždavinys bus sušvelninti konfliktą Kaukaze. Jis rengsis tarptautinėms deryboms dėl Gruzijos krizės, kurios spalio 15-ąją prasidės Ženevoje, ir Gruzijos donorų konferencijai, kurios data kol kas nežinoma.

ES taip pat patvirtino stebėtojų misiją Gruzijoje. 200 civilių stebėtojų iš Sąjungos šalių nuo spalio 1-osios bus dislokuota šioje šalyje. Jie stebės, kaip iš Gruzijos teritorijos traukiasi Rusijos pajėgos, kurioms išvykti N. Sarkozy plane numatytas mėnuo.

Stebėdamas, kaip šių pajėgų atitraukimą Maskvą apipina įvairiomis sąlygomis, NATO taip pat ėmėsi žygių. Pirmadienį Tbilisyje prasidėjo dviejų dienų NATO generalinio sekretoriaus ir šalių-narių ambasadorių vizitas, kuris ypač svarbus Gruzijai, nekantraujančiai kuo greičiau tapti Aljanso nare. Jau vien tai, kad Gruzijoje lankosi 26 šalių specialieji NATO pasiuntiniai, šiai karo ir nepriteklių nualintai šaliai – didelis įvykis.

Vizito metu įvertintos Gruzijos reformos integruojantis į NATO ir šalies infrastruktūros atkūrimas po konflikto su Rusija. Tuo pačiu metu čia vyko balandį Bukarešte sukurtos bendros NATO ir Gruzijos komisijos narystei pasirengti posėdis. Šeštadienį Aljanso šalių generalinių štabų viršininkai Sofijoje pažadėjo remti Gruziją, vengiant „šaltojo karo“ su Rusija. Ištyrus Gruzijos poreikius, rugsėjo 18–19 d. Londone Aljanso gynybos ministrai spręs, kokią konkrečią gynybinę pagalbą teikti šiai Kaukazo valstybei.

NATO karas su ES?

Bet štai susitikimo Tbilisyje išvakarėse NATO generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis laikraščiui „Financial Times“ pareiškė, kad Rusijos ir Europos Sąjungos susitarimas dėl padėties sureguliavimo Kaukaze yra „nepriimtinas“. Aljansas pasisako prieš Rusijos karinių pajėgų dalyvavimą ne tik pačios Gruzijos teritorijoje, bet ir Pietų Osetijoje bei Abchazijoje. Darydama per dideles nuolaidas Rusijai, ES pažeidžia prezidento N. Sarkozy parengtą šešių punktų planą, tvirtina Aljanso vadovas.

Iš tiesų antrasis D. Medvedevo ir N. Sarkozy susitarimas, pagal kurį Rusijai suteikiamas dar mėnesio terminas išvesti savo kariuomenę į prieš konfliktą buvusias pozicijas, t. y. iki vadinamosios buferinės zonos, – nemažas rusų diplomatų iškovojimas. Jis leido Rusijai pamažu išsikraustyti iš Počio uosto, kartu išsivežant ir nemažai Gruzijos ginkluotės bei įrangos. ES leido Rusijai pasilikti Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas netruko pareikšti, kad į šias separatistines respublikas bus įvesta dar 7500 rusų kareivių, t. y. dukart daugiau, negu leidžia susitarimai. Be to, Maskva iškėlė naują sąlygą: visos jos pajėgos iš Gruzijos bus išvestos tik tuomet, kai Tbilisis su separatistais pasirašys jėgos nenaudojimo sutartį. Kremliuje žino Michailo Saakašvilio principinį nusistatymą – su Rusijos šarvuočių pagalba nepriklausomybę pasiskelbusiais Cchinvaliu ir Suchumiu derybų nebus, kol čia bus svetima kariuomenė. Kitaip sakant, į uždarą ratą tolesnį procesą įvedusi Maskva gali, kaip sakoma, ramiai „tempti gumą“…

Maskvai skilimas naudingas

Štai tokius neperspektyvius susitarimus ir kritikavo NATO vadovas. Ši kritika, Rusijos atstovo prie NATO Dmitrijaus Rogozino nuomone, reiškia, kad Gruzija gruodį gali ir neprisijungti prie Narystės NATO veiksmų plano. Laikraštis „Nezavisimaja gazeta“, cituodamas D. Rogozino žodžius, rašo, kad taip prasideda „šaltasis karas“ tarp NATO ir ES. „Briuselyje jau vyksta šaltasis karas tarp dviejų biurokratijų – NATO ir ES, – kalbėjo diplomatas. – Galų gale jos gali susidurti Gruzijoje, nes nevienodai regi situaciją Kaukaze, nors į abi organizacijas įeina beveik tos pačios šalys.“ D. Rogozinas Aljanso retorikos griežtėjimą sieja su NATO vadovo pokalbiu su JAV prezidentu George‘u W. Bushu vizito į Tbilisį išvakarėse.

Maskva trina rankas, kad Vakarų vienybė „karštųjų taškų“ atžvilgiu braška per visas siūles. Tačiau tokios vienybės, kokią įsivaizduoja Kremliaus ideologai ar diplomatai, Vakaruose nė su žiburiu nerasi. Nuomonių ir pozicijų skirtumas, o ne monolitinė paviršutiniška vienybė, yra vakarietiškos demokratijos ypatumas, nuo senų laikų ją skiriantis nuo Rytų „valdomos demokratijos“.

Rusija suinteresuota vaizduoti, kad tarp NATO ir ES bei Europos ir Amerikos bręsta konfliktas. Tuomet patogiau įkalti pleištą tarp šių struktūrų, kurios ne kartą įrodė savo gyvastingumą ir efektyvumą.

Lietuva, prisijungusi prie euroatlantinių struktūrų prieš kelerius metus, taip pat nedemonstruoja visiško pritarimo Briuseliui, bet tai dar nereiškia, kad Vilnius siekia suardyti gynybinę ir ekonominę sąjungas. Atvirkščiai: Lietuvai dažnai suteikiamas pasitikėjimo mandatas ginti bręstančias demokratijas posovietinėje erdvėje, traukti iš izoliacijos diktatoriškus režimus, skleisti vakarietiškas vertybes iš imperinės įtakos besivaduojančiose valstybėse.

Tylus perversmas Turkmėnijoje?

Įtartini įvykiai dedasi Turkmėnijoje. Vieni leidiniai rašo, kad ten prasidėjo tylus valstybinis perversmas, o oficialūs šaltiniai praneša apie neregėto masto operaciją prieš narkotikų verteivas. Nėra pakankamai įrodymų, kad kokia nors politinė grupuotė grasintų po prezidento iki gyvos galvos Saparmurato Nijazovo mirties užpernai išrinktam nuosaikių reformų šalininkui Kurbankului Berdymuchamedovui.

Bet trūksta informacijos ir apie tai, kodėl Ašchabado gatvėmis šį savaitgalį riedėjo tankai ir šarvuočiai, o gyventojai girdėjo pabūklų kanonadą ir granatų sprogimus.

Paprastai tos informacijos vakuumą užpildo spėlionės ir gandai.

Taigi interneto svetainė „Turkmėnijos kronika“ (www.chrono-tm.org) pateikia neįvardyto turkmėnų milicijos majoro žodžius, kad iš Maskvos iškviestas specialiosios paskirties būrys padėjo susidoroti su ginkluotais žmonėmis, užgrobusiais pastatą Ašchabado centre. Pats Turkmėnijos prezidentas pirmadienį pranešė, kad teisėsauga sunaikino nusikaltėlių grupuotę, granatomis apsiginklavusią ir plėtojusią narkotikų verslą.

Kitomis žiniomis, dar rugsėjo 10 d. iš vieno karinio dalinio pabėgo keletas kareivių, kurie pagrobė tanką, nemažai ginklų ir nužudė keletą sukarintos milicijos pareigūnų. Jie užėmė pastatą sostinėje ir ten neva laikėsi iki rugsėjo 13 d.

Kai kuriais pranešimais, tai tebuvo tik du ginkluoti teroristai, kurie esą buvo netrukus sunaikinti. Tačiau stebėtojams įtarimų sukėlė ne tik Ašchabade, bet ir šalies provincijoje išklijuoti lapeliai su ieškomų teroristų fotorobotais. Jeigu abu jie buvo sunaikinti, tai kodėl jų ieškoma visoje šalyje, gūžčioja pečiais turkmėnai.

Padėtį komplikavo streikas

Padėtį komplikavo vienos turkų kompanijos darbuotojų streikas, peraugęs į masines muštynes, kurias teko malšinti nemažoms milicijos pajėgoms. Gyventojų baimė dar išaugo, kai prezidentas Ašchabade įvedė nepaprastąją padėtį. Milicija ir slaptosios tarnybos darė kratas, naktimis įsiverždavo į butus, apžiūrinėjo privatų ir viešąjį transportą, suiminėjo įtartinus asmenis.

Trūkstant informacijos, sklido kalbos, kad atsirado kažkokia sukilėlių grupuotė, kovojanti už darbo žmonių laimę ir šviesią ateitį, arba kad gimė šventasis kūdikis, pateptas būti mesiju…

Taigi nuo dalimi tiesos pagrįstų gandų iki visiškų nesąmonių – tokia įvykių Turkmėnijoje amplitudė. Bet, kaip „Vremia Novostei“ teigia seniai apie Vidurio Aziją rašantis žurnalistas Arkadijus Dubnovas, regione jaučiamas islamo fundamentalistų suaktyvėjimas.

Ašchabade jie susitelkę aplink Chitrovkos mečetę ir pastaruoju metu traukia jaunimą. Pagal senas tradicijas vietinis jaunimas dažniausiai paliekamas tarnauti arti savo gyvenamosios vietos dislokuotuose kariniuose daliniuose, todėl religinė islamo įtaka pasiekia ir Turkmėnijos kariuomenę. Negalima atmesti versijos, kad būtent islamistų paveikti jaunieji kariai ir sukėlė trijų dienų ginkluotą incidentą Ašchabade. Valdžiai buvo patogu nuslėpti šių įvykių esmę ir apkaltinti prekeivius narkotikais.

Režimas įgijo daug priešų

Negalima nuneigti, kad dabartinis K. Berdymuchamedovo režimas per 2 m. įgijo daug priešų. 2006 m. po S. Nijazovo mirties jis palyginti ramiai užėmė prezidento postą, tačiau iškart pareiškė sutramdysiąs tarpusavyje kovojančius įtakingus klanus. Jis ėmėsi valyti valdantįjį elitą.

Pirmiausia suėmė ir 20 m. įkalino buvusį prezidento apsaugos tarnybos vadą Akmuratą Redžepovą, o paskui 13 m. – jo sūnų, saugumo karininką Nurmuradą. Korupcija apkaltinti ir nuteisti taip pat Nacionalinio saugumo tarnybos karininkai.

Nuo šių represijų nukentėjo ne tik ankstesnio diktatoriaus stovykla, bet ir jo atminimas, o tai labai žeidė daugelį turkmėnų. Iš Ašchabado centro buvo iškeltas paauksuotas paminklas S. Nijazovui. Aukštosiose mokyklose buvo sumažintas valandų skaičius pagrindiniam šalies veikalui „Ruchname“ studijuoti.

Išvertus iš persų kalbos, „Ruchname“ reiškia „Sielos knyga“. Ją parašė pats S. Nijazovas, sudėjęs joje ir savo eilėraščius, ir istorijos apybraižas, ir šiaip progines kalbas. Eiliuotame priesaikos tekste buvęs amžinasis lyderis nepamiršo prirašyti: „…jei kada išduočiau tėvynę, jos šventąją vėliavą, Saparmuratą Didįjį Turkmėnbašį, tesustoja iš karto mano širdis…“ Šios eilutės priesaikoje kol kas išliko.

Sunku pasakyti, ar visa tai reiškė šalies demokratizavimą, tačiau priešų naujasis vadovas įgijo – tiek jėgos struktūrose, tiek tarp jaunų žmonių, kurie tikėjosi veržlesnių pasaulietinių reformų, tiek tarp senajai tvarkai ištikimų mulų.

Apžvalgininkai tvirtina, kad negalima nepastebėti ir ekonominio kai kurių jėgų suinteresuotumo. Turkmėnija užėmė 10 vietą pasaulyje pagal medvilnės gamybą, tačiau dar didesnis jos turtas – dujos. Pagal jų rezervus šalis yra 15 vietoje pasaulyje, o didžiausia jų importuotoja – Rusija.

Žinoma, Maskva nenori suirutės šalyje, nes tuomet nukentėtų jos užsakymai, tačiau didžiajai kaimynei nerimą kelią Ašchabado ketinimai keisti ir plėsti dujų eksporto kryptis. Jau prasidėjo dujotiekio tiesimas į Kiniją. Ašchabade svarstoma, ar pasirinkti Rusiją aplenkiantį dujų eksporto projektą „Nabucco“.

Taigi pakanka argumentų manyti, kad paslaptingi savaitgalio įvykiai Ašchabade – tai ne vien tik narkotikų platintojų gaudynės ar kareivėlių išdaigos, bet rimtas signalas dabartiniam Turkmėnijos režimui.

Rusijos verslui koją kiša politikai

Rusijos ekonomika gyvena ne pačius geriausius laikus. Kol kas sunku pasakyti, ar jai įtakos turėjo konfliktas Gruzijoje, ar susipriešinimas su Amerika, geopolitiniai reiškiniai, tačiau akivaizdu, kad Rusijos ūkio plėtra sustojo ar net smunka, netgi turint neva patikimų energetikos išteklių.

Štai Pasaulio bankas ir Tarptautinė finansų korporacija paskelbė metinius verslo klimato reitingus „Imantis verslo“. Atliekant tyrimą buvo vertinamas valstybės valdymo poveikis verslui, ypač mažoms ir vidutinėms įmonėms. Palankiausios sąlygos verslą plėsti sudaromos Singapūre, Naujojoje Zelandijoje ir Jungtinėse Valstijose.

Kaip skelbia laikraštis „Kommersant“, tarp 181 valstybės Rusija užima tik 120 vietą, tai yra atsiduria tarp Bosnijos ir Hercegovinos bei Nepalo.

Įdomu tai, kad buvusių sovietinių respublikų plėtra Europoje ir net pasaulyje augo sparčiausiai, o Azerbaidžano reitingas pagerintas iš karto 64 pozicijomis. Ši Kaukazo šalis dabar yra 33 vietoje šalia Pietų Afrikos Respublikos, Prancūzijos ir Izraelio.

Tyrėjus nustebino reformų sparta Kirgizijoje, Baltarusijoje, taip pat Albanijoje. Iš Baltijos šalių, kaip paprastai, pagal verslo patrauklumą aukščiausią 22 vietą užima Estija, Lietuva – 28, Latvija – 29 vietą, o štai Lenkija – tik 76 poziciją. Jei kalbama apie Lietuvos verslo reitingus, svarbu pasakyti, kad mūsų šalis išlaikė prieš metus turėtas pozicijas, tačiau vienu iš 10 vertintų kriterijų jos patrauklumas nukrito. Lietuvoje per metus pablogėjo verslo pradžios galimybės, pavyzdžiui, mūsų šalyje parengti visas sąlygas savo verslui pradėti prireikia vidutiniškai 26 dienų, Baltijos regiono šalyse – 22, o Europoje – tik kiek daugiau kaip 15 dienų.

Pranešime pabrėžiama, kad Rusijoje verslininkui sunkiausia gauti leidimą statybai. Todėl, mano pranešimo autoriai, šioje šalyje net neverta kalbėti apie tinkamas sąlygas verslui plėtoti, kai reformų lygis nuolat krinta.

Interneto svetainė „Quote.ru“ pastebi, kad pastaruoju metu labai sumažėjo Rusijos rinkos fondų indeksas. Nuo gegužės jis nusileido iki psichologiškai svarbios 1500 punktų žymos, tai yra net 40 proc., ir tai didžiausias nuosmukis nuo 2006 m. Analitikai mano, kad tam įtakos turėjo ne tik ipotekos krizė JAV, naftos kainų sumažėjimas, bet ir vidinės priežastys, pavyzdžiui, valstybės kišimasis į kainų formavimą anglies pramonėje, taip pat karas Gruzijoje, paskatinęs investicijų „išėjimą“ iš Rusijos.

Pasak laikraščio „Vedomosti“, vien tik rugpjūtį Rusija neteko 5 mlrd. dolerių užsienio kapitalo. Bet kai kurie ekspertai tvirtino, kad šis skaičius gali būti triskart didesnis. Kiti analitikai teigia, kad įvykiai Kaukaze yra trumpalaikiai, jokios įtakos biržoms neturintys. Prezidentas Dmitrijus Medvedevas, duodamas interviu arabų televizijos kompanijai „Al Jazeera“, kalbėjo, kad dėl biržų indeksų kritimo kalta pasaulio ekonomika, neigiami procesai tarptautinėje finansų rinkoje. Jie Rusijos ekonomiką veikia kur kas labiau negu karas Gruzijoje ar santykių su Vakarais atšalimas. Tačiau laikraštis „Financial Times“ pastebi, kad per šį mėnesį nuo konflikto Kaukaze pradžios iš Rusijos nutekėjo apie 20 mlrd. dolerių. Tai privertė Rusijos bankus griežtinti kreditų išdavimo sąlygas. Savo ruožtu tai smogė nekilnojamojo turto rinkai, prekybai ir statybai, nes verslininkai negali gauti reikalingų paskolų, o ir už teikiamus kreditus palūkanos žymiai išaugo. Pabūgę nenuspėjamos ateities, žmonės pasiima savo indėlius iš bankų. Štai iš Rusijos taupomojo banko nuo birželio išimta apie milijardas dolerių.

Įvykiai Gruzijoje gal ir ne pagrindinė tokio nuosmukio priežastis, tačiau tai buvo dar vienas smūgis šlubuojančiai Rusijos ekonomikai. Rusijos verslo sluoksniuose vis dažniau pasigirsta abejonių, ar didžiulių energetikos išteklių maitinamas ūkis pajėgs atlaikyti nenuspėjamų Rusijos politikų užmojus.

Kodėl Baku D.Cheney sutiktas šaltai?

Jungtinių Valstijų viceprezidento Dicko Cheney turnė po tris buvusias sovietines respublikas – Gruziją, Azerbaidžaną ir Ukrainą – nelengvas kąsnis Vašingtonui. Patyręs energetikos ir politikos vilkas D. Cheney vienur buvo nešiojamas ant rankų, kitur – sutiktas labai šaltai.

Tbilisiui Amerika suteikia 1 mlrd. dolerių paramą, ragina Gruziją kuo greičiau priimti į NATO ir Rusijos agresiją Kaukaze vadina neteisėtais vienašališkais veiksmais, o Baku Vašingtono pasiuntinį pasitinka net ne prezidentas Ilhamas Alijevas, net ne ministras pirmininkas Arturas Rasizade, o tik vicepremjeras ir užsienio reikalų ministras. Nepaisant to, kad tarp D. Cheney ir I. Alijevo susiklostė draugiški santykiai (vienas iš jų dirbo Amerikos naftos ir dujų kompanijoje „Halliburton“, kitas – Azerbaidžano naftos įmonėje), derybos Baku buvo sunkios.

Gruzijoje visi su ovacijomis sutiko JAV pažadus užtikrinti dujų tiekimą per jos teritoriją į Vakarus, o štai I. Alijevas neskubėjo pritarti Amerikos garantijoms statant „Nabucco“ dujotiekį, kuris aplenktų Rusiją.

Priminsiu, kad šis 3300 km ilgio magistralinis dujotiekis turėtų būti nutiestas iš Vidurio Azijos iki Austrijos ir Vokietijos. Juo būtų pumpuojama iki 32 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Beveik 8 mlrd. eurų vertės vamzdynas būtų nutiestas iki 2013 m. Jį tiesiant ketina dalyvauti Austrijos, Turkijos, Bulgarijos, Rumunijos ir Vengrijos kompanijos.

Iš pradžių prieš 4 m. buvo planuojama dujas tiekti iš Irano telkinių Persijos įlankoje, tačiau konfliktas dėl Irano branduolinės programos privertė keisti projektą ir dujas transportuoti iš Turkmėnijos, Uzbekijos bei Azerbaidžano.

Žurnalas „Time“ analizuoja, kodėl staiga Baku atsargiai ėmė vertinti Vašingtono raginimus tiesti „Nabucco“ dujotiekį. Nuo pat Sovietų Sąjungos iširimo Azerbaidžanas balansuoja tarp simpatijų Maskvai ir bendradarbiavimo su Vakarais. Turtinga energetikos išteklių šalis į derybas eina iškelta galva ir iš savo partnerių reikalauja elgtis su ja solidžiai. Savo žemės turtus Baku parduoda labai apdairiai. Štai Rusija čia dujas perka pagal besikeičiančias rinkos kainas, o ne pagal ilgalaikes, kurios nurodytos sutartyse. Vakarai jas gauna dar didesnėmis.

Vis dėlto yra ir grynai politinė priežastis, kodėl I. Alijevas staiga persigalvojo. Kas bebūtų konflikto Kaukaze kaltininkas, Rusijos operacija Gruzijoje verčia Baku būti ypač atsargų santykiuose su artimiausiais kaimynais. Maskvos kumščio politika buvusių sovietinių respublikų atžvilgiu verčia Azerbaidžaną galvoti ir apie savo energijos išteklių apsaugą ir racionalų pardavimą. Šiaip ar taip jis mano, kad transportuoti dujas dujotiekiu Baku– Tbilisis–Džeihanas yra nesaugu, kad pavojus gresia ir naujam „Nabucco“ projektui. Dėl karo Kaukaze JAV ir Rusijos santykiai pasikeitė. Jie dabar nenuspėjami. Vakarų Europa taip pat neapsisprendusi, kokių priemonių imtis prieš Rusijos agresiją. Vadinasi, manoma Baku, kol kas nereikia skubėti pritarti Vašingtono siūlymams, jau pradėtiems projektams, o Maskvai pardavinėti savo žemės turtus vis augančia kaina.

D. Cheney vizitą prie Rusijos sienų akylai stebi Maskva. Ši turnė jai nerimą kelia dar ir dėl to, kad taip viceprezidentas vykdo Johno McCaino rinkimų kampaniją, o juk respublikonų kandidato pasisakymai apie Rusiją yra gana aštrūs. Taigi Rusijos strategai daro viską, kad Vašingtono pasiuntinio vizitas į buvusius jos pakraščius patirtų nesėkmę.

Nėštumas ir amerikietiškos demokratijos grimasos

eigu jūsų paklaustų, koks ryšys tarp nėštumo ir demokratijos, tikriausiai pasukiotumėte pirštu prie smilkinio, tačiau amerikietiški standartai leidžia susieti nesusiejamus dalykus. Ypač tai dažna vykstant rinkimų kampanijai.

Antai vos tik respublikonų kandidatas Johnas McCainas pagal reitingus iššoko į priekį, demokratai surado ir jo jautrią vietą. Kai jis kandidate į viceprezidentus pasirinko 44 m. Aliaskos gubernatorę Sarah Palin, oponentai tučtuojau iškapstė porą respublikonus kompromituojančių faktų. Jie liečia net ne politikę, o jos dukterį – 17 m. Bristol, kuri esą penktą mėnesį nėščia, bet ištekėsianti už kūdikio tėvo tik tuomet, kai pagimdysianti. Būta ir kitokių gandų. Na, pavyzdžiui, kad keturių mėnesių politikės sūnus Trige‘as taip pat yra dukters Bristol vaikas…

Senatorius J. McCainas patikino žinojęs apie nesantuokinį Bristol nėštumą, tačiau skandalinga naujiena spėjo nusmukdyti respublikonų kandidato reitingus. Demokratų kandidatas Barackas Obama pirmą kartą per rinkimų kampaniją pasiekė 50 proc. populiarumą. Į skandalingą žinią apie priešininkus jis reagavo kilniai. „Tai neturi nieko bendra su politikės darbu“, – pareiškė jis.

O štai J. McCainas nedemonstravo tokio kilnumo, kai rugpjūtį jo štabas, naudodamasis vadinamosiomis „juodosiomis technologijomis“, paskleidė žinią apie priešininką. Tuomet respublikonai pareiškė, kad B. Obama, jeigu bus išrinktas prezidentu, ketina padidinti mokesčius neturtingiausiųjų sluoksniams. Iš tikrųjų jis yra žadėjęs peržiūrėti mokesčių sistemą, bet niekada nėra sakęs, kad juos kels socialiai mažiausiai aprūpintoms amerikiečių šeimoms. Vis dėlto gandas nuvilnijo, ir demokratas ėmė atsilikti nuo savo oponento.

Dabar demokratai, pajutę, kad būsimoji J. McCaino dešinioji ranka yra įspūdingesnė už B. Obamos pasirinktą 65 m. Delavero senatorių Joseph‘ą Bideną, išmetė savo kozirį,.

S. Palin – profesionali žurnalistė. Gimusi mokytojų šeimoje mažyčiame Vasilos miestelyje Aliaskoje, mokykloje ji buvo mergaičių krepšinio komandos kapitonė, pravardžiuojama barakuda. Ji puiki šaulė ir net buvo renkama Aliaskos gražuole. Politinę karjerą pradėjo nuo miestelio tarybos. Tapusi Aliaskos – šios turtingiausios naftos Amerikos valstijos – gubernatore, ji visada gynė tradicinę savarankišką Aliaskos dujų ir naftos pramonę.

Konservatyvių pažiūrų politikės vyras Tedas yra paprastas naftininkas. Pora augina penkis vaikus, o atsitikimas su vyriausiąja Bristol tik parodo, kad šioje šeimoje nebuvo puritoniško, ypatingo auklėjimo, o ir pačios S. Palin negalima tituluoti „geležine ledi“. Kilusi iš atšiauraus krašto, gera sportininkė, moteris vengia atrodyti vyriškai stipri, kaip mitinguose stengiasi elgtis Hillary Clinton ar Nancy Pilosy. Netgi turbūt vienintelėje nuotraukoje iš Kuveito, kur buvo nuvykusi aplankyti iš Aliaskos kilusių kareivių vaikinų, ji atrodo trapi ir moteriška…

Šalia solidaus amžiaus 72 m. J. McCaino jo pagalbininkė atrodo gana patraukliai, tačiau amerikietiškos demokratijos mašina pajėgi sutraiškyti bet ką. Iki rinkimų liko visai nedaug, ir inspiruojamas skandalas dėl nėštumo jau smukdo respublikonų kandidato reitingus. Toks amerikietiškas gyvenimo ir demokratijos būdas. Greičiau – šios demokratijos grimasos. Kai kitose šalyse net aiškiai korumpuotą politiką sunku nuversti nuo valdžios aukštybių, Amerikoje pikantiška smulkmena gali turėti įtakos politinei karjerai ir valstybės įvaizdžiui.