Komentarai

Kodėl Baku D.Cheney sutiktas šaltai?

Jungtinių Valstijų viceprezidento Dicko Cheney turnė po tris buvusias sovietines respublikas – Gruziją, Azerbaidžaną ir Ukrainą – nelengvas kąsnis Vašingtonui. Patyręs energetikos ir politikos vilkas D. Cheney vienur buvo nešiojamas ant rankų, kitur – sutiktas labai šaltai.

Tbilisiui Amerika suteikia 1 mlrd. dolerių paramą, ragina Gruziją kuo greičiau priimti į NATO ir Rusijos agresiją Kaukaze vadina neteisėtais vienašališkais veiksmais, o Baku Vašingtono pasiuntinį pasitinka net ne prezidentas Ilhamas Alijevas, net ne ministras pirmininkas Arturas Rasizade, o tik vicepremjeras ir užsienio reikalų ministras. Nepaisant to, kad tarp D. Cheney ir I. Alijevo susiklostė draugiški santykiai (vienas iš jų dirbo Amerikos naftos ir dujų kompanijoje „Halliburton“, kitas – Azerbaidžano naftos įmonėje), derybos Baku buvo sunkios.

Gruzijoje visi su ovacijomis sutiko JAV pažadus užtikrinti dujų tiekimą per jos teritoriją į Vakarus, o štai I. Alijevas neskubėjo pritarti Amerikos garantijoms statant „Nabucco“ dujotiekį, kuris aplenktų Rusiją.

Priminsiu, kad šis 3300 km ilgio magistralinis dujotiekis turėtų būti nutiestas iš Vidurio Azijos iki Austrijos ir Vokietijos. Juo būtų pumpuojama iki 32 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Beveik 8 mlrd. eurų vertės vamzdynas būtų nutiestas iki 2013 m. Jį tiesiant ketina dalyvauti Austrijos, Turkijos, Bulgarijos, Rumunijos ir Vengrijos kompanijos.

Iš pradžių prieš 4 m. buvo planuojama dujas tiekti iš Irano telkinių Persijos įlankoje, tačiau konfliktas dėl Irano branduolinės programos privertė keisti projektą ir dujas transportuoti iš Turkmėnijos, Uzbekijos bei Azerbaidžano.

Žurnalas „Time“ analizuoja, kodėl staiga Baku atsargiai ėmė vertinti Vašingtono raginimus tiesti „Nabucco“ dujotiekį. Nuo pat Sovietų Sąjungos iširimo Azerbaidžanas balansuoja tarp simpatijų Maskvai ir bendradarbiavimo su Vakarais. Turtinga energetikos išteklių šalis į derybas eina iškelta galva ir iš savo partnerių reikalauja elgtis su ja solidžiai. Savo žemės turtus Baku parduoda labai apdairiai. Štai Rusija čia dujas perka pagal besikeičiančias rinkos kainas, o ne pagal ilgalaikes, kurios nurodytos sutartyse. Vakarai jas gauna dar didesnėmis.

Vis dėlto yra ir grynai politinė priežastis, kodėl I. Alijevas staiga persigalvojo. Kas bebūtų konflikto Kaukaze kaltininkas, Rusijos operacija Gruzijoje verčia Baku būti ypač atsargų santykiuose su artimiausiais kaimynais. Maskvos kumščio politika buvusių sovietinių respublikų atžvilgiu verčia Azerbaidžaną galvoti ir apie savo energijos išteklių apsaugą ir racionalų pardavimą. Šiaip ar taip jis mano, kad transportuoti dujas dujotiekiu Baku– Tbilisis–Džeihanas yra nesaugu, kad pavojus gresia ir naujam „Nabucco“ projektui. Dėl karo Kaukaze JAV ir Rusijos santykiai pasikeitė. Jie dabar nenuspėjami. Vakarų Europa taip pat neapsisprendusi, kokių priemonių imtis prieš Rusijos agresiją. Vadinasi, manoma Baku, kol kas nereikia skubėti pritarti Vašingtono siūlymams, jau pradėtiems projektams, o Maskvai pardavinėti savo žemės turtus vis augančia kaina.

D. Cheney vizitą prie Rusijos sienų akylai stebi Maskva. Ši turnė jai nerimą kelia dar ir dėl to, kad taip viceprezidentas vykdo Johno McCaino rinkimų kampaniją, o juk respublikonų kandidato pasisakymai apie Rusiją yra gana aštrūs. Taigi Rusijos strategai daro viską, kad Vašingtono pasiuntinio vizitas į buvusius jos pakraščius patirtų nesėkmę.

Nėštumas ir amerikietiškos demokratijos grimasos

eigu jūsų paklaustų, koks ryšys tarp nėštumo ir demokratijos, tikriausiai pasukiotumėte pirštu prie smilkinio, tačiau amerikietiški standartai leidžia susieti nesusiejamus dalykus. Ypač tai dažna vykstant rinkimų kampanijai.

Antai vos tik respublikonų kandidatas Johnas McCainas pagal reitingus iššoko į priekį, demokratai surado ir jo jautrią vietą. Kai jis kandidate į viceprezidentus pasirinko 44 m. Aliaskos gubernatorę Sarah Palin, oponentai tučtuojau iškapstė porą respublikonus kompromituojančių faktų. Jie liečia net ne politikę, o jos dukterį – 17 m. Bristol, kuri esą penktą mėnesį nėščia, bet ištekėsianti už kūdikio tėvo tik tuomet, kai pagimdysianti. Būta ir kitokių gandų. Na, pavyzdžiui, kad keturių mėnesių politikės sūnus Trige‘as taip pat yra dukters Bristol vaikas…

Senatorius J. McCainas patikino žinojęs apie nesantuokinį Bristol nėštumą, tačiau skandalinga naujiena spėjo nusmukdyti respublikonų kandidato reitingus. Demokratų kandidatas Barackas Obama pirmą kartą per rinkimų kampaniją pasiekė 50 proc. populiarumą. Į skandalingą žinią apie priešininkus jis reagavo kilniai. „Tai neturi nieko bendra su politikės darbu“, – pareiškė jis.

O štai J. McCainas nedemonstravo tokio kilnumo, kai rugpjūtį jo štabas, naudodamasis vadinamosiomis „juodosiomis technologijomis“, paskleidė žinią apie priešininką. Tuomet respublikonai pareiškė, kad B. Obama, jeigu bus išrinktas prezidentu, ketina padidinti mokesčius neturtingiausiųjų sluoksniams. Iš tikrųjų jis yra žadėjęs peržiūrėti mokesčių sistemą, bet niekada nėra sakęs, kad juos kels socialiai mažiausiai aprūpintoms amerikiečių šeimoms. Vis dėlto gandas nuvilnijo, ir demokratas ėmė atsilikti nuo savo oponento.

Dabar demokratai, pajutę, kad būsimoji J. McCaino dešinioji ranka yra įspūdingesnė už B. Obamos pasirinktą 65 m. Delavero senatorių Joseph‘ą Bideną, išmetė savo kozirį,.

S. Palin – profesionali žurnalistė. Gimusi mokytojų šeimoje mažyčiame Vasilos miestelyje Aliaskoje, mokykloje ji buvo mergaičių krepšinio komandos kapitonė, pravardžiuojama barakuda. Ji puiki šaulė ir net buvo renkama Aliaskos gražuole. Politinę karjerą pradėjo nuo miestelio tarybos. Tapusi Aliaskos – šios turtingiausios naftos Amerikos valstijos – gubernatore, ji visada gynė tradicinę savarankišką Aliaskos dujų ir naftos pramonę.

Konservatyvių pažiūrų politikės vyras Tedas yra paprastas naftininkas. Pora augina penkis vaikus, o atsitikimas su vyriausiąja Bristol tik parodo, kad šioje šeimoje nebuvo puritoniško, ypatingo auklėjimo, o ir pačios S. Palin negalima tituluoti „geležine ledi“. Kilusi iš atšiauraus krašto, gera sportininkė, moteris vengia atrodyti vyriškai stipri, kaip mitinguose stengiasi elgtis Hillary Clinton ar Nancy Pilosy. Netgi turbūt vienintelėje nuotraukoje iš Kuveito, kur buvo nuvykusi aplankyti iš Aliaskos kilusių kareivių vaikinų, ji atrodo trapi ir moteriška…

Šalia solidaus amžiaus 72 m. J. McCaino jo pagalbininkė atrodo gana patraukliai, tačiau amerikietiškos demokratijos mašina pajėgi sutraiškyti bet ką. Iki rinkimų liko visai nedaug, ir inspiruojamas skandalas dėl nėštumo jau smukdo respublikonų kandidato reitingus. Toks amerikietiškas gyvenimo ir demokratijos būdas. Greičiau – šios demokratijos grimasos. Kai kitose šalyse net aiškiai korumpuotą politiką sunku nuversti nuo valdžios aukštybių, Amerikoje pikantiška smulkmena gali turėti įtakos politinei karjerai ir valstybės įvaizdžiui.

Rusijos laivynas turės išsinešdinti

Sevastopolio – beveik 400 tūkstančių gyventojų turinčio Ukrainos miesto ir didžiulio Rusijai išnuomoto uosto – ateitis dabar aptarinėjama daug aštriau negu kada nors anksčiau. Rusijos agresija prieš Gruziją, separatistinių Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijų pripažinimas vėl išryškino viso Krymo, Sevastopolio, o kartu ir Juodosios jūros laivyno priklausomybės problemą.

Artėjant 2017 m., kai baigsis Sevastopolio 20 metų nuomos sutartis, pasirašyta tarp Rusijos ir Ukrainos 1997 m., Maskva priversta sukti galvą, kur dislokuoti milžiniškus karinio ir civilinio laivyno, galingos infrastruktūros pajėgumus.

Gegužės 20 d. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka išleido dekretą, kuriame pavedė šalies vyriausybei iki liepos 20 d. parengti įstatymo projektą dėl Rusijos Juodosios jūros laivyno iškeldinimo iš Sevastopolio uosto 2017 metais. Be to, prezidentas įpareigojo vyriausybę ir Saugumo tarybą užbaigti Ukrainos ir Rusijos jūros sienos Azovo ir Juodojoje jūrose bei Kerčės sąsiauryje teisinį įforminimą sutartimis.

Priminsime, kad 1997 m. Rusija ir Ukraina pasirašė Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartį, pagal kurią Rusija pripažino 1991 m. nepriklausoma pasiskelbusios Ukrainos dar 1954 m. nustatytas sienas, mainais į Ukrainos garantijas, kad bus plėtojami draugiški santykiai su Rusija ir gerbiami Rusijos saugumo interesai Kryme. Ši sutartis svarbi tuo, kad yra susieta su Juodosios jūros laivyno pasidalijimu tarp Ukrainos ir Rusijos. Rusijai pripažinus Ukrainos, taigi ir Krymo bei Sevastopolio, teritorinį vientisumą, jai atiteko ne tik 80 proc. viso karinio Juodosios jūros laivyno, o ir teisė iš Ukrainos 20 metų, t. y. iki 2017 m. gegužės 28 d., nuomotis Sevastopolio uostą su atitinkama jūros akvatorija.

Apžvalgininkai rašo, kad Sevastopolio uosto ir infrastruktūros nuoma Rusijai kasmet kainuoja 100 mln. JAV dolerių, kuriuos Rusija nurašo nuo Ukrainos įsiskolinimų už naftą ir dujas. Sutartyje nėra tiksliai užfiksuota nuomos kaina, todėl, kai Ukrainos ir Rusijos dvišaliai santykiai ima blogėti, Kijevas nuolat primena, kad nuomos mokestis gali būti padidintas kelis kartus (nuo 210 mln. iki beveik 2 mlrd. JAV dolerių per metus).

Rusija labai jautriai reaguoja į bet kokias diskusijas, susijusias su kariniu Juodosios jūros laivynu. Bene pagrindinis Rusijos argumentas, kuriuo nuolat gąsdinama Ukraina – tai sienų peržiūrėjimas. Maskva grasina, kad jeigu Ukraina po 2017 m. nepratęs Sevastopolio uosto nuomos sutarties, Rusija gali peržiūrėti 1997 m. Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutarties principus dėl Ukrainos sienų pripažinimo, juolab kad šios sutarties galiojimas baigiasi jau 2009 metais.

Problema paaštrėjo ne vien dėl to, kad baigiasi įvairių sutarčių galiojimo terminai, bet ir dėl įtemptos padėties buvusiuose sovietiniuose pakraščiuose. Iš vienos pusės, Gruzijos ir Ukrainos artėjimas link NATO, iš kitos – Rusijos agresijos aktas Gruzijoje vėl išklibino tarsi ir aprimusias aistras dėl Krymo ir Juodosios jūros laivyno dislokavimo Sevastopolyje ateities.

Kaip žinome, keletas karinių Rusijos laivų iš šio uosto nuplaukė prie Gruzijos krantų Juodojoje jūroje ir jau vien savo buvimu darė spaudimą Tbilisiui ir rėmė separatistines respublikas. Kai V. Juščenka išleido potvarkį, draudžiantį laivams be išankstinio suderinimo su Ukrainos vyriausybe kirsti jūrinę šios valstybės sieną, Maskva jį pavadino niekiniu. Visiškas nesiskaitymas su Kijevu ir galimas Krymo atskyrimas nuo Ukrainos, kartu taip sprendžiant ir Sevastopolio problemą, komplikuoja ir taip įtemptus Ukrainos ir Rusijos santykius.

Akivaizdu, kad jei ne greičiau, tai po 2017 m. Kijevas nepratęs nuomos sutarties su Rusija. Neabejotina ir tai, kad, kaip rašo Rusijos interneto svetainės, per likusius beveik devynerius metus Rusija niekaip nespės pastatyti kitos laivyno bazės šiame regione. Būkime atviri, rašo apžvalgininkai, juk apie 90 proc. laivyno admirolų gerovės yra susiję su ypač komfortiška tarnyba prie Juodosios jūros, sukurtomis atogrąžų sąlygomis ir gerais atlyginimais. Jie niekada negalvojo, kad Juodosios jūros laivynas gina strateginius Rusijos interesus šiame NATO valstybių apsuptame baseine, o tiesiog lepinosi dosnia Pietų saule.

Rusijos jūrų bazė Sevastopolyje per šiuos 17 metų labai nugyventa. 1991 m. į Juodosios jūros laivyno sudėtį įėjo 6 divizijos (grupė kovai su povandeniniais laivais, desantininkų, jūrų raketinės aviacijos, kranto apsaugos ir kt.), o dabar tik viena – paprastų karo laivų eskadra, kurią sudaro trys pirmo rango koviniai laivai. Rusų apžvalgininkai šaiposi: jeigu netyčia Rusija praras vieną laivą, tai laivynas negalės vadintis divizija, o dislokavimas praras bet kokią prasmę…

Kadaise Sevastopolis su savo vidine akvatorija buvo didžiausias SSRS miestas (įskaitant ir Maskvą), dabar laivynas įspraustas į vieną Troickio įlanką. Tiesiogine žodžio prasme įspraustas, nes dėl gelmėje palaidotų laivų jo išplaukimas į atvirą akvatoriją yra beveik neįmanomas, ir Rusijos pajėgas čia gali užblokuoti keli Ukrainos kranto apsaugos kateriai. Dar reikia turėti galvoje, kad visas bazės aprūpinimas 500 km kranto linija yra kontroliuojamas Ukrainos.

Rusijos strategai siūlo ieškoti atsarginių jūrų bazės dislokavimo variantų. Ne daugiau kaip 180 laivyno vienetų gali priimti Novorosijsko Cemeso įlanka, bet ji pernelyg atvira audroms. Dabar atsivėrė galimybė mažos talpos laivus dislokuoti nepriklausoma pripažintos ir Rusijos kontroliuojamos Abchazijos Očamčiro uoste. Pastaruoju metu Maskva prakalbo apie laivų permetimą į Viduržemio jūroje esantį Sirijos Tartuso uostą, bet ją gasdina nestabili padėtis šioje šalyje: juk prezidento Assado šeimos valdymas ne begalinis…

Taigi, devyneri metai prabėgs greitai. O jeigu Ukraina taps NATO nare anksčiau, Rusijos laivynas Juodojoje jūros bus suspaustas priešiškos jėgos gniaužtuose. Tuomet nori nenori teks paskubomis galvoti, kur nešdintis iš kadaise Rusijos carų užimtos, o dabar suverenios valstybės norimos susigrąžinti žemės.

Kaliningradas niekada netaps Europos Honkongu

Jeigu ES įvestų Rusijai sankcijas už jos agresiją Kaukaze ir separatinių respublikų pripažinimą, labiausiai nukentėtų Kaliningrado sritis. Nors toks Briuselio žingsnis kuo toliau, tuo mažiau įtikėtinas, Maskva rimtai svarsto, kaip atsikirsti Vakarų spaudimui.

Rusija jau anksčiau skelbė, kad ji grąžins į šį anklavą vidutinio nuotolio raketas „Iscander“ ir balistines raketas, galinčias nešti branduolinius užtaisus. Toks naujas srities militarizavimas susijęs ne tiek su įvykiais Kaukaze ir kaimyninių šalių baime patirti Rusijos agresiją savo kailiu, kiek su amerikiečių priešraketinio skydo elementų dislokavimu Čekijoje ir Lenkijoje. Liepos pradžioje Kaliningrade lankėsi 10 Rusijos Dūmos deputatų, kurie domėjosi srities branduolinio perginklavimo galimybėmis. Rusijos gynybos ministerijos šaltiniai patvirtino, kad vienas svarbiausių dabar svarstomų planų – branduolinių raketų dislokavimas Kaliningrade ir Baltarusijoje. Kovinėmis branduolinėmis galvutėmis bus aprūpinti ir Baltijos jūros laivyno karo ir povandeniniai laivai. Šių metų pradžioje buvo pranešta, kad dvi Rusijos karinės bazės bus įkurdintos Serbijoje ir Bosnijoje ir Hercegovinoje, o karinis dalyvavimas bus atnaujintas Kuboje.

Po Šaltojo karo prasidėjęs Kaliningrado srities demilitarizavimas taip ir nebuvo iki galo baigtas. Branduoliniai užtaisai buvo paslėpti giliai po žeme arba laikinai išmontuoti, nes Maskva visada tikėjo, kad juos teks grąžinti. Tačiau sovietinių laikų ginklai paseno, ir Rusija turi skirti milžiniškas lėšas naujos kartos branduolinėms raketoms. Šiam vakariniam Rusijos anklavui dabar skiriami milžiniški pinigai.

Pasaulio reakcija į Rusijos išplėtotą konfliktą Gruzijoje nejuokais supykdė Maskvą. Iškilo rimtas pavojus jos planams šį anklavą paversti Europos Honkongu. Kaip rašė Londono „The Times“, prieš 10 m. šis kraštas buvo labiausiai atsilikęs, palyginti ne tik su kaimyninėmis šalimis, bet su kitais Rusijos regionais. Vis dėlto netrukus Kaliningradas buvo paskelbtas ypatingąja ekonomine zona ir buvo šefuojamas paties Vladimiro Putino, nes čia gyvena jo uošvė. Per trumpą laiką buvo pastatytas naujas oro uosto terminalas, kainavęs apie 150 mln. litų. Jis turėjo sujungti Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Italiją ir Ispaniją su dešimčia Rusijos miestų.

Investuotojai buvo pakviesti įdėti milijonus dolerių, kad Kaliningradas taptų bendradarbiavimo su ES vitrina, dar vadinama Baltijos Las Vegasu. V. Putinas Kaliningradą pavadino viena iš keturių Rusijos zonų, kur kitais metais bus leisti azartiniai žaidimai, o šiam verslui užtikrinti bus atidaryta speciali žaidimų 30 tūkst. vietų viešbučiuose zona. Čia pradėjo veikti keletas šiuolaikinių prekybos centrų, kuriuose ant kiekvieno kampo prekiaujama svarbiausia krašto vertybe – gintaru. Kaliningrado srityje iškasama 90 proc. visų pasaulio gintaro išteklių.

2005 m. V. Putinas srities gubernatoriumi paskyrė buvusį Federalinės mokesčių tarnybos vadovą Georgijų Boosą, ir per kelerius metus gyventojų vidutinis mėnesio uždarbis pakilo 31 proc., padidėjo krovinių srautas per komercinį jūrų uostą. 2007 m. pabaigoje per jį keliavo 8 mln. tonų krovinių per metus. Dabar su vokiečiais čia statomas kuro terminalas ir šaldytuvų skyrius.

Maskvai būtų nepaprastai skaudu, jei iš šių planų nieko neišeitų. Įsitvirtinti beveik pačiame Europos centre, atkurti karinę galią prie pat amerikietiškųjų raketų, būsiančių vos už kelių šimtų kilometrų į Vakarus, yra strateginis Maskvos uždavinys. Geopolitine prasme jis netgi svarbesnis negu imperiškųjų ambicijų gynimas Kaukaze.

Vis dėlto Rusijai pagalius į ratus kaišioja Lietuva ir Lenkija. Gindamas Gruziją, Vilnius pagrasino apribosiąs Rusijos tranzitą per Lietuvos teritoriją, pergalvosiąs vizų režimą. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas šiomis dienomis turėjo vykti į Varšuvą ir kartu su Lenkija atidaryti Kaliningrado įlanką, tačiau griežti lenkų reikalavimai imtis sankcijų prieš Rusiją aptemdė šią šventę. Ir tuo labiau vakarinio Rusijos anklavo kaimynai nenori Kaliningrado srityje matyti stabilumui regione grūmojančio branduolinio ginklo.

Sankcijos Rusijai? Maskva leipsta iš juoko…

Vakarai grasina, kad netrukus išauš Rusijai atpildo valanda. Ji atsakys už tą agresiją, kurią neseniai įvykdė prieš Gruziją, ir už separatinių Gruzijos respublikų pripažinimą. Šie grūmojimai atrodo nerimtai dar ir todėl, kad Briuselis jau nuo pirmųjų dienų ilgokai delsė įvertinti konfliktą Kaukaze, kol pagaliau vienas kitas politikas ryžosi pareikšti susirūpinimą dėl įvykių regione ir paraginti Maskvą išvesti savo kariuomenę iš suverenios valstybės.

Pirmadienį Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy iniciatyva šaukiamas ES viršūnių susitikimas. Kol kas jame ketinama pateikti du sankcijų Rusijai variantus. Italijos siūlomas vadinamas „minkštasis“ reikalauja išvesti iš Gruzijos Rusijos kariuomenę, taip pat ir iš Počio uosto, buferinių zonų, kurias yra nustatęs pats Rusijos kariuomenės generalinis štabas. Be to, šiame variante reikalaujama iš Rusijos garantijų, kad jos elgesys Gruzijoje nebus kartojamas kitose šalyse.

Griežtas sankcijas Rusijai reikalauja įvesti Lenkija, Švedija ir Didžioji Britanija. Jos labiausiai paliestų finansų ir ekonomikos sritis, investicijas į Rusijos ūkį. Stambusis ES šalių verslas tokiu atveju turėtų sumažinti investicijas į Rusijos ekonomiką, o sumažėjusios investicijos esą rodytų, kad Rusijos ekonomika nestabili ir rizikinga. Kita vertus, ketinama patarti Europos bankams neperkredituoti Rusijos finansų įstaigų, kompanijų ir taip įšaldyti svarbiausius Rusijos plėtros projektus.

Maskvai, be abejo, patiktų italų variantas. Vakarai tvirtina, kad Rusija įvykdė tik du iš šešių N. Sarkozy plano reikalavimus, tačiau Maskva sako įvykdžiusi visus šešis. Kol Kaukaze nėra padėties stebėjimo sistemos, tai patikrinti sunku.

Rusija pareiškia, kad nebijo ekonominių sankcijų. Priešingai – ministro pirmininko Vladimiro Putino potvarkiu 19 įmonių uždrausta importuoti vištieną iš Jungtinių Valstijų. Pasak V. Putino, šis draudimas nesusijęs su Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimu. Interviu televizijos kompanijai CNN buvęs prezidentas teigė, kad per praėjusiais metais vykusius patikrinimus nustatyta, jog Amerikos kompanijos nesilaiko Rusijos nustatytų higienos normų. Grėsmė prarasti eksportą iškilo dar 29 firmoms. JAV – didžiausios paukštienos tiekėjos į Rusiją. Žinoma, Vašingtonas turi ir kitų didžiulių paukštienos realizavimo rinkų, pavyzdžiui, Kiniją ir Ukrainą, tačiau Maskvos draudimas rodo, kad ji nelinkusi atgailauti prieš Vakarus.

Laikraštis „Kommersant“ pranešė, kad Maskva, likus keletui dienų iki viršūnių susitikimo Briuselyje, ėmė aktyviai apdoroti potencialias savo sąjungininkes, pirmiausia Vokietiją, Italiją, Ispaniją, Prancūziją ir Suomiją. Jeigu Rusijai iš tikrųjų ateitų sunki valanda, ji panaudotų atsarginį variantą – poziciją dėl Irano.

Vienas didžiausių stabdžių įvesti sankcijas Rusijai, žinoma, yra Rusijos naftos ir dujų tiekimas Europos šalims. Pasak žurnalo „The Economist“, pagrindinis Rusijos įsiveržimo į Gruziją tikslas buvo pademonstruoti jos kaip naftos tranzito šalies pažeidžiamumą. Per Gruzijos teritoriją eina du naftotiekiai iš Azerbaidžano į Europą, ir karas Kaukaze išryškino padėties Gruzijoje nestabilumą, vadinasi, ir Michailo Saakašvilio režimo keliamą pavojų tiekimui į Vakarus.

Pernai iš Rusijos į ES šalis buvo importuota 38 proc. dujų ir 33 proc. naftos. Tai, kad Rusija yra pagrindinė energijos išteklių tiekėja Europai, tebėra svarbiausias pasyvios Vakarų politikos Maskvos atžvilgiu veiksnys.

Žinoma, radikalios sankcijos Rusijai gali sumažinti koncerno „Gazprom“ pelną. Jis ypač bijo, kad, iškilus pavojui didžiuliams Rusijos projektams „Šiaurės srautas“ ir „Pietų srautas“, europiečiai pirmenybę teiks dujotiekiui iš Kaspijos regiono „Nabucco“, kuris bus tiesiamas aplenkiant Rusiją. Bet abejotina, kad Europa atsisakys išteklių importo įsipareigojimų Rusijai, nes Senojo žemyno šalių gyventojai svarsto pragmatiškai: savo balsą rinkimuose jie atiduos už dujas ir naftą.

Vienybės dėl sankcijų Rusijai nėra tiek visoje ES, tiek ir vienoje iš jos narių Lietuvoje. Buvusi ryžtinga Maskvos kritikė ji viršūnių susitikimo išvakarėse ėmė kalbėti apie tai, kad užuot taikius sankcijas Rusijai reikėtų ją spausti „politiniais signalais“.

Maskva kurčia bet kokiems Vakarų signalams ir mandagiems ženklams. Joje vis labiau eskaluojamas karingasis imperinis mąstymas, taip gerai mums pažįstamas nuo Šaltojo karo laikų.

Maskva gina Padniestrės separatistus

Dar nespėjo ataušti karo židinys Kaukaze, o Maskva vėl kuria planus, kaip kitas buvusias sovietines respublikas priversti siekti taikos. Atrodo, eilė ateina Padniestrei – šiai kadaise buvusiai Moldovos provincijai.

Sąlyginė sėkmė Gruzijoje Rusiją įkvėpė, ir užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad jokia kita problema nėra taip greitai spręstina kaip Padniestrės konfliktas. Jam pritarė su Moldovos prezidentu Vladimiru Voroninu susitikęs Rusijos vadovas Dmitrijus Medvedevas. Jis pareiškė, kad dabar atsivėrė geros galimybės sureguliuoti Padniestrės problemą. Ką reiškia „dabar“, nesunku suprasti. Bet Rusijos prezidento lūpose šis paaiškinimas virto grasinimu: moldavų kolegai jis patarė turėti galvoje Pietų Osetijos patyrimą…

Tai užuomina į Tbilisio operaciją Cchinvalyje ir agresyvų Rusijos atsaką gruzinams. Kitaip sakant, nors Kišiniovas nė žodžiu neužsimena apie galimybę jėga susigrąžinti nepripažintą Padniestrės teritoriją arba įvesti ten „konstitucinę tvarką“, Maskva jau perspėja Moldovą ir taip vėl atgaivina separatines nuotaikas Padniestrėje. Jų kurstymas ir buvo tikroji konflikto tarp gruzinų ir osetinų priežastis.

Tiesa, ta atsiskyrimo nuo Moldovos ir prisijungimo prie Rusijos retorika Tiraspolyje niekada nebuvo ir nutilusi. Pakanka paskaityti Padniestrės naujienų agentūros „Olvia-press“ pranešimus ar vietos politikų komentarus, pavartyti rusų kalba leidžiamą laikraštį „Pridnestrovje“, kad paaiškėtų, kas kaitina atmosferą. Juose Moldova kaltinama provincijos gyventojų, ypač rusakalbių, genocidu, Moldovos prezidentas V. Voroninas vadinamas tiesiog fašistu…

Dabar S. Lavrovas ragina grįžti prie 2003 m. vadinamo „Kozako plano“, pagal kurį siūlo Moldovai tapti federacija su plačia Padniestrės autonomija ir joje 30 m. dislokuoti Rusijos taikdarius. Tai labai jau primena padėtį Gruzijoje…

Bet trumpam pažvelkime į istoriją.

Rusų šaltiniai, kurie dažnai pateikiami tendencingai, tvirtina, kad kairiojo Dniestro kranto teritorija nuo 18 a. priklausė carinei Rusijai. 1792 m. rusų karvedys Aleksandras Suvorovas čia įkūrė Tiraspolio miestą-tvirtovę ant upės kranto. Iki to laiko ten gyveno rumunai. Tarp jos ir turkų užimtų Benderų tuomet ėjo fronto linija. Dniestru ėjo ir Rusijos imperijos siena su Rumunija. 1924 m. Moldovos autonominės respublikos sudėtyje jis atiteko Ukrainai. Pasidalijus įtakos zonas su hitlerine Vokietija, Sovietų Sąjungai atiteko Besarabija. 1940 m. čia buvo įkurta Moldavijos socialistinė respublika, ir Padniestrė penkis dešimtmečius visiškai nebuvo minima kaip atskiras administracinis vienetas.

Dar prieš žlungant Sovietų Sąjungai, 1990 m. vasarą, politiniai įvykiai Moldovoje buvo panašūs į padėtį Gruzijoje. Moldova paskelbė tikslą susijungti su kraujo ir kalbos broliais rumunais.

Kairiojo Dniestro kranto gyventojai pareiškė liekantys Sovietų Sąjungos sudėtyje, o tų pačių metų rugsėjį Padniestrės parlamentas paskelbė įkuriąs Padniestrės respubliką Moldovos sudėtyje. Tokį sprendimą paskatino Moldovos atsisakymas vietoj valstybinės rusų kalbos įteisinti rumunų. Bet Moldovai paskelbus nepriklausomybę, savavališkas Tiraspolio sprendimas tarsi pakibo ore, nors iki to laiko čia jau buvo ir savas prezidentas, ir parlamentas, ir milicija, o kiek vėliau – savi pinigai, vadinamasis Dniestro rublis.

1992 m. kovą apipus Dniestro plykstelėjo pilietinis karas. Konfliktuojančius moldavus ir Maskvai ištikimus padniestriečius išskyrė 14-oji Rusijos armija, kuri ėmėsi taikdario vaidmens.

Dabar Moldova reikalauja išvesti apie 1200 Rusijos kariškių, tačiau Maskva atsako, kad tai taikos regione garantas. Dėl to nutrūko Moldovos, Rusijos, Padniestrės ir Ukrainos derybos, kuriose tarpininkavo Jungtinės Valstijos ir ES.

Padniestrėje yra ne tik Rusijos ginkluotųjų pajėgų. Rusija taip pat teikia užslėptas subsidijas Padniestrės ekonomikai, pavyzdžiui, nereikalauja padengti 1,3 mlrd. dolerių įsiskolinimo Rusijos dujų bendrovei „Gazprom“.

Žmonės, gyvenantys abipus Dniestro upės, tapo savotiškais separatistų įkaitais. Jie niekaip neišsiveržia iš užburto skurdo rato. CŽV žinyno apie šalių ekonomiką „World Factbook“ duomenimis, Moldova, kurioje yra maždaug 4,7 mln. gyventojų, viena skurdžiausių buvusių sovietinių respublikų, panašiai kaip Uzbekistanas. 30 proc. šalies ekonomikos priklauso nuo užsienyje dirbančių moldavų siunčiamų pinigų. Padniestrė laikosi tik dėl Rusijos teikiamų subsidijų. Tokiu būdu ši pusketvirto tūkstančio kvadratinių kilometrų ungurio formos teritorija su beveik 600 tūkst. gyventojų, iš kurių trečdalis yra rumunai arba moldavai, lieka pasmerkta naujiems išbandymams. Dabar separatistams Maskva siunčia naują signalą, kuris gali tapti ir naujo konflikto pradžia.

Osetinų istorija: klajoklių likimo blaškomi

Aišku, kad gruzinų ir osetinų susipriešinimas kilo ne vakar ir ne prieš kelerius metus – jo šaknų tenka ieškoti žiloje istorijoje. Taip paprastai būna: tautų ir valstybių šiandienos nesantaikai „pagrindus padeda“ senovės valdovai, ano meto pasaulio viešpačiai, o naujųjų amžių diktatoriai tai įprasmina sau naudingais karais, teroru, genocidu ir pasaulio perdalijimu.

Labai trumpai pažvelkime į osetinų (alanų) atsiradimo Kaukaze ištakas.

Graikų ir romėnų geografijos šaltiniai bei kinų dinastijų kronikos nurodo skirtingą alanų kilmę ir migracijos maršrutus. Strabono „Geografijoje“ (Strabonas gimė apie 64 metus pr. Kr. Ponto mieste prie Juodosios jūros ir daugiausia rėmėsi Persijos šaltiniais) teigiama, kad alanų protėviai aorsiai pirmojo šimtmečio viduryje susitelkė iš Irano (Persijos) teritorijos ir ėmė dominuoti Kaspijos jūros prieigose.

Kinų analuose (Shiji autorius Sima Qian) rašoma, kad alanai kildinami iš Kangju dinastijos, turėjusios apie 100 tūkstančių karių ir gyvenusios derlingose vietovėse prie Aralo jūros. Pagal kinų kroniką vėlyvoji Hanų dinastija, visiškai susiformavusi V amžiuje, jau buvo apgyvenusi derlingas Yancai stepes, ir čia pirmą kartą minima Alanliao karalystė.

Taip esą kilusi alanų tauta, užėmusi šiaurinę Kaukazo prieigų (tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų) dalį. Vėliau jie užėmė žemes į šiaurės rytus nuo Azovo jūros, II šimtmetyje pakilo į Dono aukštupį ir pradėjo kontroliuoti prekybos kelius nuo Juodosios iki Kaspijos ir Aralo jūrų. Ten buvo nusidriekęs ir kinų Yancai dinastijos valdomas Šilko kelias. Rašytiniai šaltiniai taip pat mini, kad maždaug IV amžiuje alanų gentys susivienijo į galingą Sarmatijos konfederaciją, įsigalėjusią Šiaurės Kaukaze.

Vakarų istorinių šaltiniu teigimu, osetinai (alanai) į slavų stepes atkeliavo net iš šiaurinės Afrikos – per dabartinę Ispaniją, Balkanus (Serbiją ir Kroatiją), Rytų Europą (galbūt net per Lenkijos ir Lietuvos žemes) ir įsikūrė dabartinės Rusijos Dono prieigose. Jie apgyveno Dono ir Volgos stepes III šimtmetyje ir naudojosi ankstyvųjų slavų (skitų) gyvenvietėmis ir kultūra. Kartu su serbais ir kroatais, kurie buvo Rytų Romos imperijos įtakoje, alanai išsišakojo į bizantiškąją ir arabiškąją kultūras ir pamažu asimiliavosi su rytų slavais, Volgos totoriais ir bulgarais.

Tačiau viduramžiais iš šių žemių juos ėmė stumti mongolai. Maždaug IX–XII šimtmetyje alanai suvienyti savo gentis ir paskelbti krikščioniškąją Alanijos karalystę. Bizantiškąją krikščionybę dauguma alanų priėmė dar IV–V šimtmetyje, tačiau XIV amžiuje mongolų visai buvo išvyti iš Dono žemių ir susimaišė su daugybe Kaukazo tautinių ir religinių grupių. Apie 1395 m. mongolų vado Timūro armija Šiaurės Kaukaze išnaikino daugybę alanų. Dalis jų turėjo kirsti gruzinų nuo seno apgyventas žemes ir įsikurti Kaukazo pietuose. Taip susidarė dabartinė Pietų Osetija, įeinanti į Gruzijos teritoriją, o mongolus išvijusių slavų valdžioje atsidūrė Šiaurės Osetija, kurią Rusija ėmė kontroliuoti 1767 metais. Dauguma osetinų išpažįsta krikščioniškųjų ortodoksų tikėjimą ir šiandien priklauso Rytų ortodoksų bažnyčiai.

Lingvistiniu požiūriu osetinų kalba priskirtina šiaurės Irano kalbų grupei ir skitų-sarmatų dialektui, kuris susiformavo veikiamas stepių slavų (skitų) ir Vidurio Azijos kultūrų. Šiuolaikiniai osetinai kalba dviem dialektais: vadinamuoju digoro (daugiausia Šiaurės Osetijoje) ir iranėnų (jį vartoja kiti osetinai). Literatūrinė kalba paremta iranėnų dialektu, žymiausias atstovas buvo poetas Kosta Ksetagurovas, kūręs 1859–1906 metais.

Taigi, osetinai kalba indoeuropiečių kalba, kuri gimininga ir lietuvių kalbai. O gruzinai, kurie yra seniausi Kaukazo gyventojai ir turi seniausią valstybingumo tradiciją, kalba unikalia, jokiai kalbų grupei nepriklausančia kalba. Be to, Gruzija buvo antroji valstybė pasaulyje, dar 327 m. priėmusi krikščionybę.

Kitaip sakant, net ir šiuo aspektu apsisprendimo prioritetas priklauso pagrindinei regiono valstybei, o ne jos dariniams, juo labiau – kadaise atvykusiems klajokliams. Jeigu būtų paisoma šio prioritetinio principo, konfliktų tautiniu pagrindu būtų mažiau. Žinoma, osetinai, kaip kiekviena tauta, turi teisę į apsisprendimą, teritorinį atsiribojimą ir prisijungimą prie kitų darinių. Tačiau siekdamas to pasikvietus okupacinę kariuomenę problemos neišspręsi. Ji tik tampa gilesnė, veda į prievartą, karus ir abiejų tautų genocidą.

Rusijos surengti trys karai prieš čečėnus ir ingušus (nuo carinės Rusijos žygio prieš vainachų vado Šamilio vadovaujamus čečėnus XIX amžiaus viduryje) – geriausias to pavyzdys. Gaila, kad nei vaduojamieji, nei vaduotojai iš jų nepasimoko.

Naudotasi šiais šaltiniais:

http://en.wikipedia.org/wiki/Ossetia

http://en.wikipedia.org/wiki/History_of_North_Ossetia-Alania

http://www.nationmaster.com/encyclopedia/History-of-South-Ossetia

http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%AE%D0%B6%D0%BD%D0%B0%D1%8F_%D0%9E%D1%81%D0%25

http://iratta.com/history

http://ossetians.com/rus/news.php?newsid=4&f=3&PHPSESSID=8ec

http://osetia.su/knigi/istoria/1.htm

Rusija apsisprendžia, o Gruzija – į NATO

Rusijos Federacijos Taryba pirmadienį žengė žingsnį, kuriam buvo ruoštasi seniai. Ji nusprendė pripažinti dvi separatines Gruzijos teritorijas Pietų Osetiją ir Abchaziją. Už tokį nutarimą deputatai balsavo pavyzdingai kaip sovietiniais laikais – 130 už ir nė vieno prieš arba susilaikiusio.

Dabar prezidentas Dmitrijus Medvedevas turės nuspręsti, ar pripažinti jų nepriklausomybę. Kreipimąsi į prezidentą paskelbė ir visa Rusijos Dūma.

Maskvoje esantys Pietų Osetijos ir Abchazijos lyderiai netveria džiaugsmu ir sako, kad jų respublikų pripažinimas „padės didinti stabilumą regione“. Sunku tuo patikėti, nes Tbilisis pareiškė, kad kreipsis į tarptautinį teismą ir reikalaus Maskvos sprendimą pripažinti niekiniu. Iš Cchinvalio pranešama, kad Gruzija prie sienos su Pietų Osetija vėl sutraukia savo ginkluotę.

Iš tikrųjų, kaip rašo laikraštis „Kommersant“, jeigu Tbilisis kreipsis į teismą, tyrimas vyks ne Maskvos naudai. Teisininkai tvirtina, kad Kosovo atveju Rusija nepripažino serbų genocido prieš albanus, todėl kaltinimai Michailui Saakašviliui vykdžius genocidą prieš osetinus yra beprasmiai. Cchinvalio bombardavimas dar nereiškia teroro ar genocido, primena rusų laikraštis.

Jis rašo, kad Rusija geriau įžvelgtų analogijų su Šiaurės Kipru. 1983 m. ši Kipro respublikos dalis taip pat paskelbė nepriklausomybę. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba savo rezoliucijoje kvietė nepripažinti apsišaukėliškos turkų kipriotų respublikos. Kai 2004 m. separatistai vėl norėjo susijungti su Kipru, kad kartu įstotų į ES (tokia buvo stojimo sąlyga), susijungimo nepanoro jau graikų bendruomenė.

Tarptautinė visuomenė mano, kad karinis Turkijos dalyvavimas Šiaurės Kipre nuo 1974 m. yra okupacija. Visos Saugumo Tarybos rezoliucijos atsimuša kaip į sieną. ES, atsisakydama priimti Turkiją į Bendriją, tai motyvuoja būtent šia okupacija. Graikija taip ir neįteisino savo dalyvavimo likusioje Kipro dalyje. Pietų Osetija iš esmės taip pat užimta Rusijos kariškių. Čia jie stiprina savo pozicijas, stato postus, gausina ginkluotės. Separatistų pripažinimas leistų Maskvai tęsti savo karinius pasirengimus regione.

Rusija šiam žingsniui rengėsi 2 m. O šių metų kovo 21 d. Rusijos Dūma didžiule balsų persvara priėmė specialų pareiškimą ir pasiūlė šalies prezidentui bei Vyriausybei apsvarstyti klausimą dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimo. Rusijos deputatai taip pat pasisakė už išplėtimą taikdarių misijos, kurią vykdo jungtinės NVS ginkluotosios pajėgos. Reaguodama į šį demaršą, Gruzijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad vertina tai kaip „atvirą kišimąsi į Gruzijos vidaus reikalus“. Pasak gruzinų diplomatų, tokiu savo elgesiu Maskva visiškai prarado politinę, juridinę ir moralinę teisę pretenduoti į neutralaus ir objektyvaus tarpininko vaidmenį. Tbilisis perspėjo, kad jei Rusija, nesuderinusi su Tbilisiu, pradės didinti taikdarių kontingentą, siųs ten papildomą ginkluotę, nustatys naujus karių buvimo terminus ir plės jų mandatą, tai bus suprasta vienareikšmiškai – kaip agresija, nukreipta prieš Gruzijos valstybę.

Po balandį Bukarešte vykusio NATO viršūnių susitikimo, kuris, nors ir nedavė aiškaus atsakymo Tbilisiui dėl Narystės Aljanse veiksmų plano, nuteikė M. Saakašvilį optimistiškai, Maskva Dūmos pareiškimą dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos palydėjo papildomais perspėjimais: jei Tbilisis vis dėlto gaus kvietimą stoti į NATO, Rusija nesėdės sudėjusi rankų. Vienas galimų tokio veikimo variantų – teks ginti Abchazijoje ir Pietų Osetijoje gyvenančių Rusijos piliečių interesus. Tbilisis to kvietimo dar negavo, bet Maskva rado kitą dingstį.

Kad ginti Rusijos piliečių „interesus“ būtų patogiau, maždaug 90 proc. Pietų Osetijos gyventojų Rusija skubiai išdalijo Rusijos piliečio pasus. Maskvai tai atrodė svarus argumentas. Keista, bet ant šios meškerės užkibo patyrusių Amerikos ir NATO strategų konsultuojamas M. Saakašvilis. Jis pasiuntė kariuomenę į Cchinvalį, kurio užėmimas, prezidento nuomone, būtų grąžinęs Pietų Osetiją į Gruzijos sudėtį. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad osetinai dar iki tol rengė provokacines atakas pasienyje su Gruzija.

Ar kas nors pasikeis, Rusijai pripažinus dvi separatines respublikas, sunku pasakyti. Jeigu jų galutinis atsiskyrimas būtų Gruzijos stojimo į NATO kaina, nesumokama naujai pralietu krauju, verta pagalvoti.

JAV rinkėjai simpatizuoja „labiau patyrusiam“…

Rugpjūčio pradžioje savo 47 m. gimtadienį atšventęs juodaodis demokratas Barackas Obama dabar laužo galvą, kas priešininkui atnešė sėkmę. Rinkimų kampanijos pradžioje atrodė, kad J. McCainas pralaimės jaunesniam priešininkui dėl garbaus amžiaus, prastos sveikatos (jam diagnozuotas odos vėžys) ir dėl kai kurių kitų tarp rinkėjų nepopuliarių pozicijų.

Dabar jo populiarumas išaugo jam nepalankiose Floridos, Misūrio, Mičigano valstijose. Ohajo valstijoje, kuri tapo dideliu kovos lauku tarp demokratų ir respublikonų, pastarieji laimi 5 proc.

Žinoma, kol kas neįvyko abiejų partijų suvažiavimai, kuriuose politikai bus iškelti kandidatais į prezidentus, dar net neprasidėjo abiejų politikų vieši debatai, tad laiko iki lapkričio 4 d. daug. Analitikai mano, kad pergalė bus nulemta vos keliais procentais ir ją švęs respublikonai, nepaisydami krintančio George‘o W. Busho ir jo partijos populiarumo.

Respublikonų kandidatas, kaip rašo Londono „The Independent“, įsuko į kampanijos finišą, pakeisdamas rinkimų štabo vadovą. Nuo liepos komandai vadovauja Steve‘as Schmidtas, kuris surengė negailestingą dabartinio prezidento strategiją prieš ketverius metus ir įtikinamai įveikė Johną Kerry. Taigi šis įvaizdžio strategas nutraukė spontaniškus ir ne visada neklaidingus Arizonos senatoriaus pasisakymus spaudoje ir ėmėsi B. Obamos.

Respublikonų kandidato rinkimų štabas naudojasi ir vadinamosiomis „juodosiomis technologijomis“: jis išplatino melagingą žinią, kad B. Obama ketina padidinti mokesčius dirbančioms šeimoms. Kadangi pastarasis iš tikrųjų yra užsiminęs apie mokesčių peržiūrėjimą, tokia klastotė smogė jam į paširdžius.

Kita vertus, ekspertai mano, kad ilgos B. Obamos varžytynės su Hillary Clinton tik sugadino jo reputaciją. Daugelis būsimų rinkėjų sunerimę dėl jauno B. Obamos amžiaus ir egzotiškos praeities. Barackas Husseinas Obama gimė Honolulu (Havajuose) juodaodžių išeivių iš Kenijos šeimoje, gyveno Indonezijoje, mokėsi Harvarde… Pamažu ir nebe politinių oponentų pagalbos šie biografijos faktai dabar virsta negatyviu rinkimų kampanijos veiksniu.

Amerikiečius papiktino, kai B. Obama išvyko ilsėtis į gimtuosius Havajus, palikęs politinę areną savo konkurentui. Tuo metu J. McCainas sugebėjo pririnkti pergalingų balų. Senatorius pasinaudojo Rusijos ministro pirmininko Vladimiro Putino vaidmeniu Kaukazo konflikte ir pavadino jį blogu vaikinu. Vis dėlto jis pridūrė norįs susitikti su V. Putinu ir tikįs rasti su juo bendrą kalbą. Žinoma, tai tik žodžių žaismas, nes čia pat respublikonų kandidatas teigė jau įžvelgęs Rusijos ministro pirmininko akyse tris raides „K, G ir B“…

J. McCainas griežtai kritikavo Maskvą už išpuolį prieš Gruziją, tuo metu B. Obama tik ragino dviem konfliktuojančioms pusėms susitaikyti. Jungtinėse Valstijose, kurios ypač kandžiai kritikuoja D. Medvedevą ir V. Putiną, demokratų požiūris yra pernelyg pasyvus.

Iš pradžių J. McCaino parama G. W. Bushui dėl karo Irake kėlė amerikiečių susierzinimą. Bet štai Baltieji rūmai paskelbia, kad nuo kitų metų vidurio amerikiečių kariuomenė pradės išeiti iš Irako. Ketvirtadienį į Bagdadą nuvyko valstybės sekretorė Condoleezza Rice, kuri pareiškė, kad „šalys labai priartėjo prie susitarimo dėl abipusio saugumo“. Jame būtų ir kariuomenės išvedimo grafikas. Štai tuomet J. McCainas ir prakalbo apie būtinybę baigti šį nuo 2003 m. kovo užsitęsusį pragarą…

Šiaip jau amerikiečių simpatijos į šį kandidatą palinko dar ir todėl, kad tai – karo Vietname veteranas, netgi buvęs vietnamiečių nelaisvėje, ir, nepaisant solidaus amžiaus (jis taptų vyriausiu kada nors buvusiu Amerikos prezidentu), labai energingas. Ketvirtį amžiaus išbuvusį politiku ant Kapitolijaus kalvos rinkėjai vertina kaip „labiau patyrusį“. Šiuolaikiniame pasaulyje tai labai svarbu.

Lietuvą tuoj apsups raketų miškas…

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, atrodo, jau naudojasi birželį pasamdyto žymaus britų įvaizdžio kūrėjo, politikos technologo lordo Timothy Bello patarimais. Matyt, būtent šis specialistas patarė kurį laiką neišsakyti savo nuomonės dėl Rusijos ir Gruzijos konflikto. Ir tikrai, ilgai laukęs ir taip paerzinęs Maskvą bei sulaukęs jos priekaištų, Baltarusijos vadovas pagaliau puolė girti Rusiją, kad ši Pietų Osetijoje veikė „ramiai, sumaniai ir gražiai“.

Susitikęs Sočyje su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, jis ėmė liaupsinti Rusijos prezidentą ir sakė, kad „atėjo laikas nepaprastiems sąjunginės valstybės veiksmams“. Jaukiai įsitaisę prabangiame Rusijos oligarcho Olego Deripaskos viešbutyje, abu lyderiai pasidžiaugė, kad prekių apyvarta tarp dviejų šalių pasiekė 30 mlrd. dolerių, tačiau opaus Minskui dujų kainų klausimo jie sąmoningai nelietė, bet nubrėžė karinio bendradarbiavimo vizijas, nes būtent dabar Maskvai reikia atgaivinti ir konkretizuoti sąjunginės valstybės kolektyvinio saugumo idėją.

Taigi vadovai be sunkumų susitarė dėl bendros priešlėktuvinės gynybos sistemos Baltarusijos teritorijoje. Tai būtų dar vienas atsakas į trečiadienį Varšuvoje pasirašytą Lenkijos ir Jungtinių Valstijų susitarimą dislokuoti priešraketinio skydo elementus. Už tai Varšuvą saugos keletas artimojo ir vidutinio nuotolio raketų kompleksų „Patriot“.

Susitarimas tarp Maskvos ir Minsko turėtų būti pasirašytas rugsėjį. Kaip žadėjo Rusijos atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas, atsakymas į amerikiečių skydo dislokavimą Lenkijoje „bus techniškai paprastas, bet efektyvus ir greitas“. Laukti iš tikrųjų ilgai nereikėjo.

Tačiau ekspertams kyla įtarimas, kad tai vėlgi tik žodžiai. Nepriklausomų valstybių sandraugos instituto direktoriaus pavaduotojo Vladimiro Žarichino nuomone, iki bendros sąjunginės valstybės sukūrimo dar labai toli, nes nei Rusija, nei Baltarusija nepasirengusios susitarti dėl valdžios joje. O ką tuomet bekalbėti apie bendrus projektus? Todėl, specialisto nuomone, Sočyje abu prezidentai susitiko tik tam, kad išklausytų A. Lukašenkos paramos Maskvai žodžių…

Bet negalima paneigti, kad Rusija visokiais būdais stengiasi duoti atsaką Amerikos priešraketinio skydo dislokavimui Rytų Europoje. Rusijos generolai šiek tiek praskleidžia paslapties skraistę. Pavyzdžiui, Kaliningrado srityje numatyta dislokuoti operatyvinius taktinių raketų kompleksus „Iscander“, kurių taip pat bus ir Baltarusijos teritorijoje. Šie kompleksai gali būti aprūpinti tiek balistinėmis, tiek sparnuotosiomis raketomis, kurių skrydžio nuotolis daug didesnis ir siekia iki 500 km.

Šalia Lietuvos ir Lenkijos sienų taip pat bus dislokuoti tolimieji bombonešiai „Tu-22M-3“, galintys skraidinti tolimojo veikimo sparnuotąsias raketas. Anksčiau buvo skelbta, kad Rusijos flotilė Baltijos jūroje vėl bus aprūpinta branduoliniais užtaisais, o šiam regionui militarizuoti Rusija skirs kur kas daugiau lėšų negu iki šiol. Laikraštis „Izvestia“ neseniai pranešė, kad rusų tolimosios strateginės aviacijos lėktuvai „Tu-160“, vadinami dar baltosiomis gulbėmis, ir „Tu-95MC“, kuriuos NATO vadina lokiais, jau leidžiasi Kuboje.

Taigi į skydą Rusija žada atsakyti kitu skydu. Dabar visu perimetru nuo Baltijos iki Juodosios jūrų Rusija kaupia karinę galią. Laikraštis „The New York Times“ neseniai rašė, kad, teikdama humanitarinę pagalbą Pietų Osetijos gyventojams, neseniai Rusija jos teritorijoje dislokavo operatyvinių taktinių raketų kompleksus „Točka“, kuriuos ji sėkmingai naudojo Čečėnijoje.

Žvelgiant į Maskvos geopolitinius planus, dėmesį atkreipia į Maskvą atvykęs Sirijos prezidentas Basharas Assadas, kuris, laikraščio „Kommersant“ pranešimu, vizito išvakarėse sutiko Viduržemio jūros regione dislokuoti rusiškas raketas „Iscander“.

Žodžiu, Rusija laikosi žodžio: ji įnirtingai ieško draugų, kurie padėtų atremti NATO ir Vašingtono iššūkius ir užtikrinti užimtų pozicijų saugumą.

Įtampa Europoje auga.