Buvau nutaręs, kad nesivelsiu į svarstymus apie koronavirusą ir jo plitimą. Net ir tas šiaulietės atvejis (juo labiau, kad šiomis dienomis žadama ją išrašyti iš ligoninės) manęs nepaskatino nei gąsdinti žmonių, nei bėgti pirkti kruopų. Tačiau bekylanti masinė psichozė verčia užduoti keletą, na, bent tris klausimus.

1. Kodėl lietuviai taip lengvai pasiduoda panikai? Kai kas sako, kad mes pasimokę iš istorijos. Pamenu, kad ir mano tėvai puldavo prisidžiovinti maišus džiūvėsių, kai tik paplisdavo gandas, kad artėja kažkokia suirutė. Pavyzdžiui, 1962 m. kilus Karibų krizei, žmonės puolė į paniką, kad dabar kils naujas karas. Prieš 17 metų buvo pasibaigęs Antrasis pasaulinis, tad visuomenėje dar žiojėjo tų kataklizmų žaizdos. Tiesa, įtampai nurimus, mes, vaikai, džiaugėmės triuškindami tuos „sukorius“… Vadinasi, panikos klausimas yra psichologinis-filosofinis: tai žmogaus savisaugos instinktas. Kitas reikalas, kiek ta masinė psichozė pateisinama, ar ji nevirsta destrukcine jėga, galinčia suardyti valstybės struktūrą. O vienas politologas pastebėjo: priešiškos išorinės jėgos gali pasinaudoti tokiu chaosu mūsų šalyje ir sunaikinti ją.
2. Ar tokio pavojaus akivaizdoje tinkamai elgiasi mūsų rinktoji valdžia, valstybės vadovai? Apgalvotas santūrumas – tinkamiausia valdžios pozicija. Nepulkime bauginti žmonių, kad koronaviruso plitimo metu Lietuvos vadovai sąmoningai panūdo atostogauti svečiose šalyse. Nei sveikatos apsaugos ministras, nei premjeras lemiamo vaidmens epidemijos akivaizdoje nevaidina. Prezidento ramybė čia taip pat suprantama. Ramus ir raminantis tonas, nuolatinis visapusiškos informacijos teikimas, kantrus aiškinimas, kaip apsisaugoti nuo galimos infekcijos, gera komunikacija su visuomene – štai tie faktoriai, kurie mažina įtampą bet kokių neramumų metu.
3. Koks čia žiniasklaidos vaidmuo? Deja, savo plunksnos broliams daug pagyrimų sakyti neverta. Radijas, televizija, portalai tiesiog vertėsi per galvą, lenktyniaudami, kas daugiau, kas išsamiau, kas ryškesnėmis rubrikomis paskelbs kokią nors naujieną. Nuolatinis kartojimas, kiek užsikrėtusių, kiek mirusių, TV kadrai ir reportažai iš morgų ir ligoninių, krūvos lavonų, tuščios miestų gatvės, primygtiniai reikalavimai nesėti panikos duoda atvirkštinį efektą. Kita vertus, retai užsimenama, kad, sakykime, 1,4 mlrd. gyventojų turinčioje Kinijoje 90 tūkst. užsikrėtusių šiuo virusų tėra kokia 0,00005 procento, o mirusiųjų nuo užsikrėtusių – vos maždaug 0,0004 – oji dalis… Iš visų užsikrėtusių šioje šalyje apie 42 tūkst., t.y. pusė, pasveiko, tiesa, keliasdešimt susirgusių „atkrito“ antrą kartą. Vadinasi, tikimybė pakliūti į šį sąrašą tokia menkutė, kad neprilygsta, pavyzdžiui, gripo epidemijoms, kilusioms Lietuvoje pernai ir užpernai. Priminsiu, kad 2019 m. vasarį sergančių gripu ir ŪVKTI šalyje buvo 160 atvejų 10-čiai tūkst. gyventojų, o 2018 m. – 182,7 atvejo. 2018–2019 m. gripo sezonu užregistruota 20 mirties nuo gripo atvejų. Pernai epidemiją buvo paskelbusios 32 savivaldybės. Daugiausiai susirgusių 10 tūkst. gyventojų buvo Ukmergės (218), Alytaus (243), Kretingos (240), Lazdijų (226) rajonuose, Panevėžio mieste (241). Šilalės rajono šiame sąraše nebuvo (ULAC duomenys 2019 02 15).

Betgi šturmuoti parduotuvių tuomet nepuolėme. Šiemet įsitikiname, kad, siekdamos populiarumo ir gerų reitingų, žiniasklaidos priemonės (beje, ir kai kurie politikai, kraudamiesi sau politinį kapitalą prieš Seimo rinkimus) tik didina įtampą visuomenėje.

 

Tačiau psichologai aiškina, kad pas mus panikos dar nėra. Ir apskritai panika – tai natūralus baimės jausmas, kai siekiama apsisaugoti nuo netikėtų grėsmingų situacijų, katastrofų ir pavojaus gyvybei. Panika pasireiškia staigia ir stipria baime, kuri užvaldo ar užgožia mąstymą, dažnai apima visą grupę žmonių ar gyvūnų. Wikipedia teigia, kad žodis panika kilęs nuo graikų kalbos žodžio panikon, reiškiančio priklausantis Panui, nes šis graikų dievas paslaptingais garsais miškuose ir laukuose neva galėjo sukelti didelę, nepagrįstą baimę bandoms, minioms ar pavieniams žmonėms apleistose vietose.

Vertindami paniką kaip natūralų padidintos baimės ar nevaldomo nerimo jausmą, šiandien patariame: ramiai atsisėskite prie kavos puodelio, paimkite į rankas komunikacijos specialistės Gintarės Jankauskienės prieš pusantrų metų išleistą knygą „Panikos priepuoliai. Išsivaduok iš nerimo ir baimių“. Paskaitykite. Tada jums paaiškės, kad panikos priepuoliai, didžiulis nerimas ir baimė – ar dėl savo ar artimųjų sveikatos, ar dėl artėjančio karo, ar dėl kitų kataklizmų grėsmės – yra natūralus savisaugos jausmas, būdingas kas trečiam Lietuvos gyventojui. Tik tiek.