Lietuvaitė, papuošusi Rockefellerio giminę
Kad lietuviai nuo seno pasklidę po visą pasaulį, o kai kurie jų arba lietuviškos kilmės žmonės turėjo įtakos globaliniams procesams, įrodinėti nereikia. Aštrialiežuviai netgi primena, kad iš Jėzų Kristų reiktų vadinti Juozapu Kryžeiviu, nors prieš du tūkstantmečius pakako vien vardo…
Juokai juokais, bet gana tvirtais argumentais įrodinėjama, kad ir Amerikos atradėjas Kolumbas turėjęs lietuviškų šaknų, kad nuo pamario kilęs Helmutas Naujokas (Helmut Naujocks) nacių provokacija Lenkijos Gleivice pradėjęs Antrąjį pasaulinį karą, kaip lietuvių kilmės vokiečių karininkas Kurmis kėsinosi į Irano šachą, kaip vienas iš 1863 m. sukilimo vadų Zigmantas Mineika (Zygmant Mineyko) vienintelis iš 22 pasmerktųjų išsigelbėjo nuo Muravjovo kartuvių ir įėjo į garsių Graikijos politikų Papandreou šeimą…
Galima vardinti ir vardinti – politikai, muzikantai, artistai, verslo lyderiai, magnatai… Žinoma, ne visi jie išvarė plačią vagą savo srityje ar tapo garsenybėmis, bet mums privalu juos pažinti, o dažnai – ir didžiuotis.
Ar esate girdėję apie Eva Paul arba – Jievutę Paulekiutę „Bobo“? Gimė eilinėje Čikagos imigrantų šeimoje, tėvas – angliakasys, kilęs iš Dievo užmiršto Akmenynų kaimelio Lenkijos pasienyje, prabėgus keliems dešimtmečiams apsuko galvą turtingiausio XX a. žmogaus Johno D. Rockefellerio anūkui ir tapo labiausiai lietuvius Amerikoje išgarsinusi moteris.
Bet apie viską iš pradžių.
Nedidelis Akmenynų kaimas ir šiandien yra Kalvarijos savivaldybės ribose. Jame vos 230 gyventojų. Pavadinimas kilęs nuo lenkiško Kamien (Akmuo). Kažkada iš tiesų prie šio kaimo pūpsojo didžiulis, vietinių garbinamas akmuo, ant kurio susėsdavo apie 30 vaikų. 1941 m. pavasarį Raudonoji armija jį susprogdino ir išvežiojo karinėms statyboms.
Vienas kaimo gyventojų Julius Paulekis XX a. pradžioje, kaip ir daugelis lietuvių, su šeima emigravo į Ameriką ir sunkiai dirbo anglių kasyklose, paskui prie geležinkelio. 1916 m. rugsėjo 6 d. Pensilvanijos valstijos Noblstouno mieste jam gimė duktė Jievutė. Šis miestelis netoli Pitsburgo rytinėje JAV pakrantėje nedaug ką – pagal gyventojų skaičių tik dukart – didesnis už Akmenynus.
Susitaupiusi porą tūkstančių dolerių apie 1920 metus šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno nedideliame namelyje Kalvarijos pakrašty. Jau po karo čia gyvenusius šeimos giminaičius dar lankė Paulekų artimieji, 1936 m. buvo atvykęs ir jų bičiulio, Ievutę užauginusio Petro Nevecko (Peter Neveckas) brolis Antanas, atvežęs tais laikais prabangų automobilį „Ford“…
Po ketverių metų nusivylęs ūkininkavimu J. Paulekis grįžo į Ameriką. Bet, kaip pasakojo marijampolietis inžinierius Vytautas Gaulia, Paulekiai neilgai gyveno kartu. Jievutės tėvas ėmė gerti, todėl motina jį paliko ir išsikėlė į Čikagą. Julius čia dirbo gaisrininku. 1925 m. šeima oficialiai išsiskyrė. Motina 9 metų Jievutę ir jos seserį Izabelę išsivežė pas giminaičius, pati įsidarbino čiužinių fabrike, o paskui ištekėjo už dailidės Petro Nevecko, kuris ir užaugino abi sesutes. Jis mirė nuo širdies smūgio Čikagos oro uoste, kai ruošėsi skristi į Lietuvą.
V.Gaulia „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad P. Neveckas buvo neblogas ūkininkas, turėjo apie 200 ha ūkį, kur augino daug kukurūzų ir kuriame 1959 m. rugsėjį lankėsi tuometinis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas (kitais duomenimis, jis lankėsi pas savo gerą pažįstamą Roswellą Garstą, kurio ūkyje kukurūzų apdorojimo patirties sėmėsi grupė sovietinių kombainininkų; apie šią draugystę Ajovoje buvo pastatyta pjesė). Apie šį vizitą daug rašė Amerikos ūkininkų laikraštis „Farmer of America“.
Ievutė (Jievutė) Paulekiūtė išaugo į žavią liekną blondinę ir jau paauglystėje pasikeitė vardą – tapo Eva Paul. Būdama 17 metų, 1933-iaisiais, mergina dalyvavo Čikagoje surengtoje Pasaulinėje parodoje ir čia, remiama laikraščio „Lithuanian Daily News“, buvo išrinkta „Mis Lithuania“. Netrukus ji įstojo į Šiaurės Vakarų universitetą („Northwestern University“), bet mokėsi trumpai, o po pusantrų metų pradėjo savo, kaip modelio, karjerą. Sulaukusi 23-ejų, 1939-aisiais Bostone per Kalėdų vakarėlį ji sutiko garsios šeimos atstovą Richardą Searsą, kuris dirbo JAV diplomatinėje tarnyboje Vašingtone, vėliau buvo paskirtas JAV valstybės ambasados sekretoriumi Paryžiuje.
1941 m. ištekėjusi už R. Searso ji tapo Eva Sears, draugų vadinama tarp amerikiečių madinga pravarde „Bobo“, kuri kilo iš prancūziškojo bourgeois-bohemian (elitinė socialinė-ekonominė visuomenės klasė; britų kultūros analitikas Davidas Brooksas ją apibūdino 2000 m. išleistoje knygoje „Bobos in Paradise“). Kai Europoje griaudėjo karas, Bobo pradėjo sukinėtis aukštuomenėje, įvairiausiuose vakarėliuose, tarp Amerikos įžymybių, o Los Andžele 1944 m. pradėjo aktorės karjerą – nusifilmavo septyniose juostose, daugiausiai vesternuose.
Ji troško bohemiško gyvenimo ir su vyru persikėlė į Paryžių. Tačiau vedybos truko tik pora metų, ir pora 1947-aisiais išsiskyrė, ir Bobo (dabar ji buvo jau Barbara) grįžo į Niujorką, su seserimi Izabele apsigyveno kukliame bute, nors netrukus, 1954 m., ji iš tų skyrybų gerai uždirbo – gavo apie 6 mln. dol.
Skyrybų priežastis galbūt buvo paprasta: angliakasio duktė anksčiau buvo susipažinusi su Amerikos naftos magnato, įkūrusio ir valdžiusio kompaniją „Standard Oil“, turtingiausio XX a. pradžios pasaulio žmogaus Johno D. Rockefellerio anūku Winthropu, už kurio 1948 m., per šv. Valentino dieną, ir ištekėjo. Jievutės tėvai vestuvėse nedalyvavo, nes, kaip rašė žurnalas „Time“, „tuo metu jie spaudė lietuviškus sūrius Indianos fermoje“… Jau po septynių mėnesių jiems gimė sūnus Winthropas Paulas Rockefelleris, kurį pavadino mažybiniu Viniuko vardu.
1950 m. ponia išvyko gyventi į motinos fermą Lovelyje, Indianos valstijoje. Bet su atskirai gyvenančiu ir labai užsiėmusiu vyru (paskui jis nuo Respublikonų partijos dukart buvo išrinktas Arkanzaso valstijos gubernatoriumi) prasidėjus nesutarimams, po skandalingų teisminių ginčų (Bobo tvirtino, kad sutuoktinį užtikusi lovoje su kitu vyru) pora 1954 m. oficialiai išsiskyrė. Jievutė gavo maždaug 10 mln. dol. skyrybų kompensaciją…
Ji daugiau nebuvo ištekėjusi. Bobo su sūnumi persikėlė į Niujorką, paskui į tėvų ūkį. Visą tą laiką ji dalino interviu Amerikos ir Europos spaudai, valdė didžiulį butą Paryžiaus centre prie Prezidentūros, tapo net antikinio meno dilere, o 1960 m. jos portretą nutapė pats Salvadoras Dali. Ji skundėsi, kad, kaip sakė laikraščiui „The New York Times“, pavargo nuo Niujorko, nes „dauguma jo draugų mirę, ir ji pasiilgusi Paryžiaus, kur viskas kunkuliuoja ir kas nors smagaus vyksta“.
1998 m. pardavusi savo butą už 12 mln. dolerių Jievutė persikraustė į Paryžių, bet, sužinojusi kad jos Viniukas serga leukemija, grįžo į Arkanzasą, į Litl Roką, ir čia gyveno iki paskutinių savo dienų, dvejais metais pergyvenusi savo sūnų. Mirė sulaukusi 91-rių, 2008 m. gegužės 21 d. apsupta marčios ir net aštuonių anūkų bei vienos proanūkės. Pagrindiniai Amerikos laikraščiai apie Bobo mirtį pranešė pirmuose puslapiuose, primindami „lietuvišką pasaką, kaip Pelenė tapo princese“…
Iš tikrųjų, Jievutė Paulekiūtė, turėjusi daugybę vardų ir puikiai prisitaikiusi prie amerikietiškos elito kultūros, nebuvo ypač svarbi nei Lietuvai, nei lietuviškai diasporai Amerikoje. „Lietuvos rytas“ citavo Čikagos žurnalistą Edvardą Šulaitį, kuris bendravo su lietuvaite. Jis rašė, kad moteris gerai kalbėjo lietuviškai, tačiau lietuvių veikloje beveik nedalyvavo, o lietuviai Amerikoje ja mažai domėjosi. Ji artimai bendravo su kita garsia lietuve, Holivudo aktore Rūta Kilmonyte-Lee, dažnai atvykstančia į Lietuvą, taip pat su žinomo Lietuvos poeto Juozo Tysliavos žmona Vale Tysliaviene, „Vienybės“ laikraščio darbuotoja.
Marijampolietis V. Gaulia pasakojęs, kad iš tikrųjų garsioji lietuvė nebuvo pamiršusi lietuvių kalbos. Jo motinai Jievutė rašydavo laiškus ir pasakodavo apie savo gyvenimą. „Jievutė viename laiškų aiškino, kad lietuviškai supranta ir kalba, tačiau rašyti jai sunku – tad jos diktuojamus laiškus mašinėle spausdindavo kažkokia pažįstama. Viename laiške motinos ji klausė, ar ši dažnai jodinėja, nes Bobo nusipirkusi puikų arabų veislės žirgą ir jodinėja. Kitame laiške Jievutė pasakojo, kad pas savo tėvus dažnai skrenda nuosavu lėktuvu, ir klausė, ar mano motina Stasė skraido“, – pasakojo V. Gaulia.
Lietuvių kilmės amerikietė gerai išnaudojo amerikietiško elito pranašumus – įvairiomis prasmėmis. Jos nesulyginsi su Lietuvos istorinėmis asmenybėmis, tačiau akivaizdu, kad, įsiveržusi į garsiąją Rockefellerių šeimą ir suviliojusi jos prabanga švytinčią atžalą, prasta Dzūkijos kaimo mergaitė lyg ryški kometa paliko danguje spalvingą pėdsaką.