Prezidento Gitano Nausėdos šimto darbo dienų šiame poste apžvalga (toks visuotinai sutartas „jubiliejus“ sukaks šeštadienį, spalio 19 d.) nuteikia pozityviai. Šalies vadovas nesigiria, neperdeda savo iniciatyvų ar užsienio vizitų reikšmės, nesigilina į nereikšmingus niuansus ar detales, bet akcentuoja, jo manymu, esminius valstybės vystymosi momentus.

Simptomatiška, kad jis pabrėžia senjorų padėtį. Galima buvo pastebėti jo šiltą santykį su garbaus amžiaus žmonėmis, tad dėmesys vyresniesiems, tegul gal ir kiek žeidžia jaunimą, yra suprantamas. Juk nustatyta, kad Lietuvoje didžiausias skurdo lygis pernai buvo 65 metų ir vyresnių asmenų grupėje – jis sudarė 37,7 proc., arba 4,3 procentinio punkto daugiau nei 2017 metais. Dar didesnis skurdo lygis buvo tarp senatvės pensininkų – jis siekė 41,7 proc., o vidutinė senatvės pensija sudarė 80,4 proc. skurdo rizikos ribos.

„Man kartais gėda dėl to, kokias socialines išmokas Lietuvos valstybė suteikė savo žmonėms, kurie dalyvavo Sąjūdžio veikloje, kūrė valstybę ir sėjo dideles viltis su valstybes. Todėl valstybė privalo jiems atiduoti pagarbą finansine to žodžio prasme“, – teigė G. Nausėda. Žinoma, dalis visuomenės gali likti nepastebėta: juk ne visi aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje ar „kūrė valstybė“, bet visi jie buvo Lietuvos piliečiai, todėl bent jau „finansine prasme“ negali būti ignoruojami.

Prezidentas Seime įregistravęs Socialinio draudimo pensijų įstatymų pataisas, kuriomis numatoma, kad kitąmet indeksavimo koeficientas būtų papildomai didinimas 1,83 procentinio punkto, o 2021 metais – 1,91 punkto. Taip pat siūloma įpareigoti Vyriausybę, kad ji iki kitų metų birželio 1 d. pasiūlytų, kaip tobulinti indeksavimą, ir jis apimtų tiek bazinę, tiek individualią pensijų dalį. Kiek tuomet didėtų pensijos, jei būtų pritarta prezidento pataisoms, nenurodoma.

Finansų analitikai stebisi, kodėl norima keisti tvarką, dėl kurios buvo susitarta anksčiau. Docentas Marius Dubnikovas tvirtina, kad su pensijų reforma susijęs mokesčių kaitaliojimas tampa gyvenimo norma, ir tas nestabilumas yra erzinantis bei įnešantis chaosą į finansų sistemą. Kita vertus, jis mano, kad pensininkams reikia papildomų pajamų, nes kainos auga, tačiau kai Finansų ministerija mokesčių dokumentų projektui apsvarstyti tepalieka penkias dienas, kyla sąmyšis.

Anot kai kurių politikų, Prezidento siūlymai keisti tik ką sustyguotą mokesčių reformą taip pat nepadeda stabilumui. Juk Prezidento siūlomas spartesnis pensijų didinimas valstybei per artimiausius dvejus metus kainuos papildomai apie 65 mln. eurų. Iš kur juos gauti?

Lėšų tam G. Nausėda siūlo sukaupti mažinant lengvatą žemdirbių dyzelinui bei didinant su ne darbo pajamomis susijusius pajamų mokesčio (GPM) tarifus. Tai numatančios Akcizų be Gyventojų pajamų mokesčio įstatymų pataisos taip pat užregistruotos Seime. Taip pat siūloma kitas nesusijusias su darbo santykiais pajamas (iš turto pardavimo ir kitokio perleidimo nuosavybėn), iš turto nuomos, autorinių atlyginimų ne iš darbdavio, honorarų, azartinių lošimų laimėjimų, dovanų, prizų ne iš darbdavio, ir kt. pajamas) apmokestinti 20 proc. tarifu (šiuo metu – 15 proc.). Be to, siūloma pajamoms iš dividendų nustatyti 20 proc. tarifą (šiuo metu 15 proc.), tokiu būdu iš dalies sumažinant didelį mokestinį atotrūkį tarp apmokestinimo darbo santykiuose ir apmokestinimo, taikomo įmonės savininkui generuojant asmens pajamas. Taip pat siūloma apmokestinamosioms pajamoms (pelnui) iš individualios veiklos nustatyti 15-20 proc. GPM tarifą ir t.t.

Štai tokios pajamų paieškos leistų sukaupti gerą finansinę mokestinę bazę pensijoms didinti, nors finansų analitikai tikina, kad tai sujauks jau parengtą, aprobuotą, „ramią“ mokesčių rinkimo sistemą. Ne, G. Nausėda ramaus gyvenimo valstybės tarnyboms, pirmiausia Finansų ministerijai, nežada. Ir apskritai jo atsidėjimas vidaus reikalams liudija, kad 100 jo prezidentavimo dienų – tik žiedeliai, o to vadovavimo vaisiai ne visiems žada būti saldūs…

D.Grybauskaitės pavyzdžiu jis nesikuklina supeikti tik ką prie valdžios vairo stojusį ŽŪM Andrių Palionį (už jo pastangas į darbą priimti partijai artimus asmenis), pagirti Ritą Tamašunienę (už dėmesį regionams), perspėti Seimo vadovybę (už jos vėlimąsi į personalines intrigas). Tiesą sakant, iš Prezidento rinkiminių bei inauguracinių kalbų manėme, kad jis visus valdžios žmones pateps saldžiu medumi, tačiau vis labiau aišku, kad jis suka savo pirmtakės numintu keliu: be kompromisų pliekti korupcija, amoraliu elgesiu ar nesąžiningu darbu susitepusius pareigūnus.

Savo spaudos konferencijoje Prezidentas šiek tiek dėmesio skyrė užsienio politikai ir savo vizitams. Čia dar tikrai nedaug padirbėta, nes vizitai į Lenkiją, Latviją ar Niujorke vykusią JT Generalinę Asamblėją pastebimos naudos neatnešė, juo labiau kaimynų nuostatos dėl elektros energijos iš Astravo AE pirkimo yra nuviliančios.

„Šiandien aš nematau pagrindo kišti galvą į smėlį ir apsimesti, kad kaimynas neegzistuoja“, – sakė G. Nausėda, turėdamas galvoje A. Lukašenką. Tai tiesa, bet ir nekišant galvos į smėlį galima taip uoliai nedalinti geros kaimynystės pažadų, kai Minskas net neketina kaip nors reaguoti į Vilniaus ir TATENA pastabas dėl Astravo AE saugumo, o, girdėdamas Rygos ir Talino pozicijas, šaiposi iš lietuvių ketinimų boikotuoti šios elektrinės produkciją…  Vadinasi, dialogo tarp kaimynų iniciatyva tikrai turėtų išeiti ne iš Vilniaus…

Kaip, beje, ir iš santykių su Lenkija, nors po Seimo rinkimų nugalėjusi PiS su J. Kaczinskiu žada savo politikos tęstinumą, negalima laukti lygiavertiškumo. Meilikauti pareiškimais, esą Varšuva ir šiandien yra Lietuvos langas į Europą, tėra hegemoninių Lenkijos politikų siekių sužadinimas. Jie vaizduojasi visos Europos, o ne tik rytinės jos dalies, avangarde, todėl Lietuva negali tikėtis, kad, žengiant vienu ir tuo pačiu europinės integracijos keliu, mes nešime vienodą įsipareigojimų ir atsakomybės naštą.

Galima tikėtis, kad Prezidentas su savo komanda tokią įvairiapusę analizę jau atlikę.