Astravo AE „byla“: kurlink pyškina konservatoriai?

Prezidentas G. Nausėda, vasarą pagrybavęs Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, atrodo, davė ženklą mūsų diplomatinei tarnybai, kad būtina atnaujinti kaimyniškus kaimynų santykius. Tai valstybės vadovas patvirtino ir savo rinkiminėse, ir porinkiminėse kalbose. Ir štai užsienio reikalų ministras L. Linkevičius Niujorke, JT Generalinės Asamblėjos metu, surengė susitikimą su kolega iš Minsko V. Makėjumi.

Pasak L. Linkevičiaus, pokalbio metu buvo aptarti Astravo atominės elektrinės (AE) saugumo klausimai, taip pat kalbėta apie žmogaus teises, politinių partijų veiklą Baltarusijoje. Ministras taip pat Eltai teigė, kad pakvietė Baltarusijos delegatus atvykti į 1863-1864 metų sukilimo lyderio Kosto Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko palaikų laidojimo ceremoniją.

Gerai tai ar blogai?

Apskritai kaimyniški santykiai stabilizuoja padėtį visame regione, jau nekalbant apie bendradarbiavimo naudą. Tačiau juk mūsų kaimynai – Rusija ir Baltarusija – švelniai tariant, nestandartiniai. Jie toli atsitraukę nuo pasaulinių demokratijos standartų, o Maskva apskritai tampa ne tik, kaip kažkada tėškė D. Grybauskaitė, „teroristine valstybe“ ir agresore, bet pastaruoju metu masiškai pažeidinėja žmogaus teises.

Dabartinis šalies vadovas požiūriu į Rusiją nesitraukia nuo eksprezidentės užbrėžtos griežtos ribos. Bet štai dėl santykių su Baltarusija yra daugiau ginčų. Kažkada D. Grybauskaitės glebėsčiavimasis su A. Lukašenka sukėlė kritikos bangą, o šiandien kai kurie politikai ir politologai teigia, kad pats laikas padėti Minskui išsivaduoti iš V. Putino gniaužtų ir pasukti Vakarų farvateriu.

Bet čia yra keletas „bet“, kurie išryškėjo po L. Linkevičiaus derybų su Minsko kolega. Konservatoriai kreipėsi į Prezidentą ir Vyriausybę, reikalaudami pateikti L. Linkevičiaus ir Baltarusijos URM vadovo pokalbio išklotinę. Žengti tokį žingsnį, kaip teigiama ketvirtadienį išplatintame pranešime, konservatorius verčia situacija, kai, pasak jų, nepaisant Seimo priimto įstatymo dėl nesaugios elektros nepirkimo ir neįleidimo į Lietuvos teritoriją ir galiojančios Nacionalinio saugumo strategijos bei kitų teisės aktų, kuriuose aiškiai įtvirtinta nuostata dėl nesaugios Baltarusijoje statomos Astravo AE keliamos grėsmės, Vyriausybė, ypač užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, nesiima jokių aktyvių politinių ir diplomatinių priemonių.

„Mus pasiekė informacija, kad yra ketinimų spalio mėnesio viduryje planuojamoje Europos Sąjungos Užsienio reikalų Taryboje galimai išduoti nacionalinius interesus ir atsisakyti dabartinės Lietuvos pozicijos vetuoti ES ir Baltarusijos partnerystės susitarimą dėl jos vykdomos nesaugios Astravo AE statybos, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui“, – teigia partijos pirmininkas G. Landsbergis.

Gi TS-LKD garbės pirmininkas prof. V. Landsbergis partijos tarybos posėdyje apkaltino valdančiuosius, kad šie žengia „į kapituliacijos pusę“, leisdami „mulkinami Putino ir Lukašenkos dueto“. „Nesileiskime mulkinami kalbomis apie Baltarusiją, kaip suverenumo tebesiekiančią valstybę, nes šiandien tokios nėra. Tegul mulkinasi Briuselis, jie nesupranta, kad yra mulkinamas ir melžiamas sutartinio Putino ir Lukašenkos dueto“, – emocingai situaciją vertino jis.

Kai dėl Minsko laviravimo tarp Rytų ir Vakarų, tai čia reikia būti atsargiems. Bet teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Astravos AE „byla“ atsirado ne šiandien, ne prie šios valdančiosios daugumos. Baltarusijos valdžia atominę elektrinę už 40 km nuo Lietuvos sienos apsisprendė statyti dar 2008 – ųjų gruodį, užsitikrinusi Rusijos finansavimą – 10 mlrd. JAV dolerių. Beveik po ketverių metų A. Lukašenka statybos vietoje nuleido simbolinę kapsulę. Tuo metu premjeru buvo A. Kubilius, kuris buvo nuvykęs į Astravą ir po šios egzotiškos kelionės dviračiu žurnalistams nuotaikingai sakė, kad Baltarusija jo neįtikino savo statybos planų realumu.

Tad ar konservatoriai tuomet padarė viską, kad būtų efektyviai sutrukdyta Astravo AE statybai? Apeliavimas į ES, įvairūs raštai Briuseliai, diplomatinis spaudimas efektą davė kuo toliau, tuo mažiau. Paskui pereita prie Astravo AE elektros energijos boikoto. Tačiau ir šių žingsnių nepalaiko nei Latvija, nei Estija, o ES atsimušinėja tik nieko neįpareigojančiomis palaikymo deklaracijomis.

Todėl suprantamas prof. V. Landsbergio ir konservatorių viršūnėlės nepasitenkinimas, tačiau jis reiškiamas ne visai tuo adresu. Reikia pripažinti, kad pastangos dėl AE statybos nuėjo veltui, nes jos nuo pat pradžių buvo nepakankamos. Kalto dėl to „iešmininko“ paieškos nėra sąžiningos ir problemos neišspręs.

Būtina sutelktai dirbti prie elektros tiekimo strategijos rengimo, tobulinti Vyriausybės planą, kuris numato ignoruoti Astravo AE produkciją. Varšuva, Ryga, Talinas, Briuselis – štai artimiausi mūsų klerkų komandiruočių maršrutai, jeigu norima išvengti visiško fiasko Astravo AE „byloje“.

Leave a Reply