Naujos Vyriausybės formavimas: lenkiškumas vietoj profesionalumo

Nesu nei polonofobas, nei rusofobas, nei kitoks fobas ar filas. Skiriu tiek lenkų, tiek žydų radikalus nuo šių tautinių grupių nusiteikimo ir lojalumo Lietuvos valstybei. Kai rašau apie grėsmę iš Rusijos, neturiu galvoje apskritai rusų, o tik agresyvią Kremliaus politiką, nors ir kaip norėtų jo propagandistai matyti kitaip.

Kai kalbu apie Lenkijos ir Lietuvos santykius, negaliu atsiriboti nuo skaudžios mūsų valstybių praeities ir pirmiausia – nuo pilsudskinės Varšuvos agresijos prieš Lietuvą. Ar istorija jau nieko nereiškia? Ar istorinis dėmuo jau išbrauktas iš šiandieninės santykių darbotvarkės? Ar ministras L. Linkevičius neatsiklausdamas tautos jau gali vienasmeniškai lankstytis Varšuvai, o Prezidentas G. Nausėda – pasirinkti Lenkiją savo pirmajam vizitui, kuris ir baigėsi niekuo?…

Šie iškylantys klausimai – ne mano vieno koks nors, kaip įtartų T. Venclova, pseudopatriotiškas nusiteikimas, o nepriklausomos Lietuvos valstybės savivertės, nacionalinio išdidumo ir – jeigu norite – nacionalinio saugumo klausimai.

Šiame kontekste pažvelkime į naujojo Lietuvos ministrų kabineto sudarymo aplinkybes. Jis gerokai užsitęsė, ir jei ne artėjančios Seimo bei valstybės pareigūnų atostogos, nežinia kiek tas gumos tąsymas būtų užsitęsęs. Bet ne čia esmė. Kokiu tautiniu pagrindu suformuota septynioliktoji Vyriausybė?

Paskutinis akordas po pustrečių metų sunkaus „gimdymo“ (ji pradėjo dirbti dar 2016 m. gruodį) buvo trijų ministrų pakeitimas iš 14-os. Tiesa, darbas dar nebaigtas. Kadangi nuo 2016-ųjų pabaigos Vyriausybėje pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, kabinetas dar turės iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Klausimą dėl Vyriausybės programos Seimas svarstys neeilinėje sesijoje rugpjūčio 20 d. Tą pačią dieną naujieji ministrai prisieks ir pradės eiti savo pareigas.

Jeigu užsiminėme apie tautinį aspektą (o gal ir apie lytinį: juk aklai pildome Briuselio užgaidas, kad valdžios struktūrose išlaikytume padorų vyrų ir moterų santykį), tai mus domintų du postai: vidaus reikalų ir susisiekimo ministrų. Į pirmąjį paskirta Lenkų rinkimų akcijos atstovė Rita Tamšunienė, į antrajį –    jos kolega Jaroslavas Narkievičius. Beje, dėl trečiojo – Ekonomikos ir inovacijų ministro bus tariamasi vėliau, kai paaiškės dabartinio ministro V. Sinkevičiaus portfelis Europos Komisijoje lapkričio mėnesį.

45-rių R. Tamašunienė ministre buvo pasirinkta todėl, kad…reikėjo moters. „Galėjo būti ir daugiau moteriškų pavardžių Vyriausybėje, aš pats mačiau dar vieną galimą kandidatę, bet dabar neįvardinsiu jos. Tačiau ji spontaniškai atsitraukė dėl, matyt, personalinių priežasčių. Gaila dėl to šiek tiek, bet yra kaip yra“, – pritardamas šiai kandidatūrai kalbėjo Prezidentas G. Nausėda. Gaila, kad ir valstybės vadovas jau nesivadovauja R. Karbauskio deklaruotu profesionalumo kriterijumi, o pasiduoda dirbtinam „lyčių proporcingumo“ principui. Na, tiek to. Juk ji tikrai papuoš vyrišką kompaniją…

Pedagogė, baigė vokiečių filologiją, paskui viešąjį administravimą. Dirbo mokyklos direktore, Vilniaus rajono savivaldybėje, nuo 2012 m. Seimo narė. 12 m. buvo Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų sąjungos „Macierz szkolna“ narė. Beje, ši sąjunga nesibodi politikavimo. Prieš keletą metų ji reiškė pasipiktinimą dėl nutraukto priėmimo į lenkų filologijos studijas Lietuvos edukologijos universitete ir kreipėsi į aukščiausius Lietuvos vadovus, reikalaudama sugrąžinti galimybę ugdyti jaunimą pagal šią studijų programą. Kiek anksčiau ji skundėsi Varšuvai dėl tariamo spaudimo lernkų mokykloms Lietuvoje, ir tuomet Lenkijos Seimo pirmininkas puolė ginti jas. Manoma, kad sąjunga dalyvavo išvesdama mokytojus ir mokinius į protesto akcijas prieš naują Švietimo įstatymą, kuriuo buvo stiprinamas lietuvių kalbos mokymas lenkiškose mokyklose. Kiek jas skatino naujoji ministrė, galima tik spėti, bet sąjunga ir Vilniaus rajono valdžia prie jų buvo prisidėjusi.

Kitas klausimas: ar ji turi pakankamai kompetencijos susidoroti su labai svarbiu postu? Juk čia prireiks ne vien viešojo administravimo, bet ir patirties kituose svarbiuose baruose, pavyzdžiui, sienų apsaugoje, priešgaisrinėje tarnyboje, migracijoje, policijoje… Ar pakaks vien jos „moteriško jautrumo“, kurio tikisi R. Karbauskis?

Kuo gi buvo nusidėjęs ministru dirbęs Eimutis Misiūnas? Juk būtent jis buvo tikras profesionalas – teisininkas, ilgai dirbęs teismų struktūroje. Apie jį puikiai atsiliepė ir Prezidentas, ir LVŽS lyderis. Išeina, kad naujo kabineto formavimo kriterijai iškreipti: pagal koalicijos sutartį reikia posto LLRA politikui ir dar moteriai, tada aukojamas ir deklaruotas profesionalizmas…

Taip atsitiko ir su susisiekimo ministru. Prezidentas, paklaustas, kodėl sutiko keisti susisiekimo ministrą Roką Masiulį, sakė: „Tiesiog jo iniciatyvoms nebuvo pakankamo palaikymo Seime, todėl jam tapo sudėtinga dirbti. Be to, koalicijos sutarimas buvo, kad šis portfelis atitenka Lenkų rinkimų akcijai“. Tiesiai sakykime: argumentai per silpni. Gerai dirbančiam ministrui – o toks ir buvo R. Masiulis, vienu metu padėjęs išnarpliuoti ir sudėtingą švietimo darbuotojų streiko mazgą – parama Seime būtų neginčijama. Atiduoti porfelį bet kam – neįžeidžiant taip pat pedagogo, Trakų ir Vilniaus rajonų veikėjo J. Narkievičiaus – Vyriausybę kompromituojanti išeitis… Net ir neprisimenant naujojo ministro nusikalbėjimų, abejotinos kompetencijos ir keistos nevalstybinės pozicijos užsienio politikos klausimais.

O dabar toks jautrus klausimėlis: kodėl toleruojama, kad gerai dirbantys ministrai lietuviai keičiami lenkų tautybės politikais? Nors jie dirbs kiek daugiau kaip metus – iki kitų Seimo rinkimų, tačiau nori nenori kyla nuogastavimų, kad bent jau Vilniaus krašte lenkiškasis dėmuo įgaus sodresnes spalvas ir paskatins lenkiškuosius radikalus kelti Lietuvai žalingus reikalavimus tiek švietimo, tiek savivaldos, tiek kitose srityse. Šiame sostinės vadovų blaškymosi ir nenuoseklumo fone šios aplinkybės kelia nemažą susirūpinimą.

Leave a Reply