Vergo sindromas: patys save okupuojame

Artėdami prie rugpjūčio 23 – osios, kaip prieš 80 metų Lietuva tapo didžiųjų valstybių dalybų auka, o jau rugsėjo 28 d. atsidūrė SSRS nasruose, verta prisiminti, kad Lietuva buvo daugelio grobuonių okupantų laimikiu. O kažkada, dar LDK laikais, ir patys lietuviai gviešdavosi svetimų teritorijų.

Bet šiandien, naujaisiais laikais, apie okupaciją kalbame kaip apie praeities slogutį. Kai kas, ypač jaunimas, okupantą įsivaizduoja kaip iš istorijos vadovėlių atėjusį efemerišką niekadėją, kuris, ko gero, mažą užsidariusią valstybę ar tautelę nori ištempti į civilizuotą pasaulį ir suteikti jai modernistinį pavidalą. Globalistinis valstybės modelis pateikiamas kaip neišvengiamas, nors ir okupanto primestas prievartinis būdas susilieti su pažangia žmonija…

Pakaks teorijų. Lietuvių tauta visais laikais juto okupanto rimbą, užtat ir šiandien joje dar gyvas savisaugos instinktas ir įtarumas. Nesistebėkime, kad daugelis kaimyninėse šalyse regi potencialų grėsmės židinį. Vieni Rytuose, kiti Vakaruose, o treti visai iš nelauktos pusės įžvelgia galimą pavojų. Jei ne klasikinės okupacijos, tai bent visapusiškos įtakos.

Juk niekas nesitikėjo, kad moderniaisiais laikais galingos šalies tankai, pabūklai ir naikintuvai įsiverš į suverenios valstybės teritoriją ir separatistų rankomis atplėš jos didžiulį gabalą. Niekas nemanė, kad akivaizdžiai aneksinėmis gudrybėmis bus užimtas ištisas pusiasalis, nes tai geras placdarmas mesti iššūkį Vakarams.

Bet paklauskime savęs: ar mes patys savęs neokupuojame ar bent netampame abejingais ir pasyviais, kai sąmonę, valdžią ir galų gale teritoriją užima priešiška jėga. Kembridžo dėstytojas Jerry Toneris savo knygoje „Kaip valdyti vergus“ romėnų „vadybininko“ patricijaus Marko Sidonijaus Falkso vardu pasakoja, kaip neprievartiniu būdu patraukti savo pusėn pavaldinius, kaip naudotis jų patiklumu ir duoti vergams galimybę lyg ir patiems tvarkyti savo ir savo bendruomenės gyvenimą.

Pavyzdžiui, patariama nepirkti  ypač daug vergų iš tos pačios aplinkos ar vienos tautybės. Arba: vergijai geriausiai tinka tokie, kurie nėra nei ypatingai užguiti, nei per daug drąsūs: ir su vienais ir su kitais vėliau teks kankintis. Arba toks patarimas: venkite vergų, nuolatos esančių liūdesio ir ilgesio būsenos. Dar: žiaurumas – tai lazda su dviem galais, ir skaudžiau ji muša ne vergą, o patį šeimininką.

O čia demokkratijos pradžiamokslis: viršininkai neturėtų maitintis atskirai nuo pavaldinių, tegul valgo tą patį maistą kartu su darbininkais. Niekas taip neerzina pavargusio vergo, kaip stebėti darbų viršininką, valgantį skanų ir prabangų maistą, kuomet pats vergas gauna įprastą menką davinį.

J.Toneris daro tokias išvadas: šiandien niekas nesako, jog vergvaldystė yra pateisinama. Tačiau prieš pradedant save sveikinti su tuo, kaip toli pažengėte, verta pripažinti tragišką faktą: nors vergystė visose šalyse ir yra už įstatymo ribų, ji vis dar plačiai paplitusi. Nevyriausybinės organizacijos „Free the Slaves“ (angl. „Laisvę vergams“) duomenimis, mūsų dienomis 27 milijonai žmonių yra jėga priversti dirbti, negaunant atlyginimo ir neturint jokios vilties ištrūkti. Šiandieniniame pasaulyje yra daugiau vergų, nei bet kuriuo Romos imperijos egzistavimo metu.

Ar ši vergų valdymo metodika neveikia šiandien – tiek kolektyvuose, tiek valstybėje? Nors čia kalbama apie boso santykius su pavaldiniais (šiuolaikiniu supratimu), bet juk taip yra valdomos tautos, valstybės, okupuotos teritorijos. O iš vergo pusės – jam tokia būsena tinka, nes laisvės skonio jis niekada ir nejutęs…

Jeigu šią alegoriją pritaikytume šiandieninei Lietuvai, tai atsidavimas okupantui, kolaboravimas su juo ir saldus paklusnumo jausmas būdingas daugumai. Tas vergo sindromas nebūtinai turi būti primestas iš šalies. Jis gyvena mumyse, dauginasi mūsų giminėje, apima tvirčiausią tautos kamieną ir sukuria iliuziją, kad ta tauta dar gyvybinga, nors apraizgyta vergo pančiais.

Kai stebiu partines rietenas, draskymąsi dėl postų, vienadienius gariūniškus skandalus, tautinių grupuočių mėginimus užvaldyti svarbiausius politinius arealus, kyla baimė, kad tas tautinis lietuviškas medis nudžius savaime, ir dėl to patys būsime kalti.

Šiuomet laikome netinkama ir net nusikalstama neigti holokaustą, vengiame dalį piliečių vadinti žydais, nedrįstame priminti lenkų piktadarybių, užmiršome buvusią latvių agresiją, glebėsčiuojamės su gudais ir nutylime jų pretenzijas į mūsų kunigaikščius ir teritorijas, patikliai bičiuliaujamės su Briuseliu ir mėgaujamės globaliniais saldumynais.

Šliaužiančioji mūsų valdžios struktūrų okupacija, svarbiausių ekonominių ir socialinių institucijų užvaldymas, nuolaidžiavimas įžūliems sionistiniams radikalams ir jų teoretikams, siaučiantiems šalies viduje, politikų paklusnumas ir pasimetimas sukuria Penktąją (kai kas jau vadina Šeštąja) koloną, kurios branduolys – mes patys. Ir nesvarbu, iš kur ateis nauja okupacijos banga – iš Rusijos, Lenkijos ar JAV. Mes patys esame naujos okupacijos influenceriai, hibridiniai savęs okupantai. Savo pasyvumu, susitaikėliškumu ir vergo sindromu. Tad nesiskųskime ir nedejuokime.

Leave a Reply