Ar mums pavyzdys Estijos prezidentė?

Politologas Kęstutis Girnius ypač susižavėjo prieš pustrečių metų pirmą kartą Estijos prezidente išrinkta moterimi 49-rių Kersti Kaljulaid. Ji ir žavi politikė, puiki sportininkė, dalyvavusi 30 km žygyje NATO 15-ųjų metinių proga ir nešusi 15 kg kuprinę, ir pasirengusi didesniam iššūkiui – žygiui į Maskvą, pas V. Putiną.

Galantiškasis apžvalgininkas puikiai susidorojo su džentelmeno misija, bet tose pagyrose tarsi skamba priekaištas mūsų šalies vadovei, kuri, nors sporto pasiekimuose irgi ne pėsčia, gerokai atsilieka nuo simpatijų demonstravimo Kremliaus valdovui.

Labiausiai K. Girnių žavi estės ryžtas susitikti su V. Putinu ir „bendravimo su Maskva atkūrimas aukščiausiu politiniu lygiu.“ Oficialiai ji balandžio 18-ąją vyksta į renovuoto istorinio Estijos ambasados pastato atidarymą, bet atvers ir paauksuotas Kremliaus duris. Pavyzdžiai užkrečia, ir politologas pastebi, kad net „per Šaltąjį karą Vakarai palaikė ryšius su Sovietų Sąjunga, kai ji buvo užvaldžiusi visą Vidurio ir Rytų Europą, bent minimaliai bendravo su tokiais budeliais, kaip Stalinas ir Mao Dzedongas, ir dangus negriuvo…“

Vadinasi, mums taip pat reikėtų bendrauti ir glebėsčiuotis su didžiausiais pasaulio diktatoriais ir agresoriais, kokias jie mums kiaulystes bekrėstų, kokius grobikiškus reidus pas kaimynus rengtų. K. Kaljulaid neketina V. Putinui vien šypsotis. Ji esą rengiasi kalbėti apie Ukrainą, Gruziją, galbūt Krymą, Minsko susitarimų įgyvendinimą. Svečias iš mikroskopinės šalies, palyginus su Rusija, neva gali duoti impulsą Donecko ir Luhansko reintegravimui į Ukrainą, o gal ir Krymo gražinimu…

Fantastika! Bet paskui politologas atvėsta: didesnių lūžių nebus, o susitikimas taps tik simboliniu. Tačiau „net ir tuo atveju sveikintinas Kaljulaid ryžtas neleisti būti kaustoma kitų sprendimais ir išankstinėmis nuostatomis. Šaunuolė.“

Žinoma, Estijos vadovė savarankiška užsienio politikoje ir „kitų sprendimų bei išankstinių nuostatų“ gali nepaisyti. Net ir Latvijos bei Lietuvos pozicijų santykiuose su Maskva. Ji juk prieš metus vienintelė iš Baltijos šalių lyderių pasveikino Vladimirą Putiną su pergale Rusijos prezidento rinkimuose (jis gavo beveik 77 proc. rinkėjų balsų). Tada Lietuvos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad prezidento rinkimai Rusijoje tariamai nebuvo laisvi ir demokratiški. Tai atitiko kone viso Vakarų pasaulio nuostatas.

Tiesa, į gegužės 9-osios iškilmes Estijos vadovai nesiryžo vykti. Latvijos lyderė Vaira Vykė-Freiberga 2005 m. nuvyko į šią šventę, bet Maskvoje ji buvo sutikta šaltai, o V.Putino politika Baltijos šalių atžvilgiu ne tik kad nesuminkštėjo, bet tapo dar atžagaresnė. Po 10 metų ji su nuoskauda žurnalui „Ir“ kalbėjo: „Europai laikas pabusti ir suvokti, kad taip tęstis nebegali – šventas tikėjimas, kad jei būsim malonūs, geručiai su rusais, tik ir žiūrėsime, kaip jų nesugluminti, neįžeisti, tai ir išliks geri santykiai“. „O juk Rusijos vienu kaimynu nepasotinsi“, – pridūrė ji, turėdama galvoje prieš metus prasidėjusį karą Ukrainoje ir Krymo aneksiją.

Ar šis praregėjimas pasieks ir Taliną? Po 10 metų valdymo 2016-aisiais pasitraukęs prezidentas T. H. Ilvesas perspėjo, kad Rusija agresyvėja. Jis stebėjosi Europos lyderių naivumu bendraujant su Rusija, kuri kelia pavojų Europai, finansuodama populistines partijas ir laužydama saugumo sutartis. „Mane kartais glumina naivumas kai kurių lyderių, kurie, matydami, kaip visa tai nuolatos pažeidžiama, ir toliau atkakliai nori elgtis taip, tarsi šių tarptautinių pažeidimų nebūtų“, – sakė T. H.Ilvesas.

K.Girnius mano, kad Estijos prezidentės kritika ir priekaištai jai „iš piršto laužti“. Jam, ko gero, seniai pabodo Vakarų sankcijos Rusijai, kurios, paskaičius rusiškus portalus, visai neveikia. Įkyrėjo amžini priekaištai Maskvai dėl paramos separatinėms Ukrainos respublikoms, dėl karinio aktyvumo Krymo pusiasalyje ir Juodojoje jūroje, dėl kritikos Rusijai už karinę pagalbą Venesuelos diktatoriui, Sirijos režimui ir taip toliau.

Kandidatui į prezidentus S. Skverneliui irgi buvo nusibodę. Prieš pat užtikrintą V. Putino pergalę Rusijoje 2018 m. kovą premjeras paragino taisyti santykius su Rusija. Kremliui jis pasiuntė signalą, kad laikas atsiliepti į D. Grybauskaitės mandagų kvietimą aplankyti Vilnių. Du buvę leningradiečiai 2010-ųjų vasarį susitiko Helsinkyje. Tiesa, tada 40 min. trukęs pokalbis nebuvo malonus paplepėjimas, bet abu lyderiai nutarė, kad laikas plėsti dvišalius kontaktus. Tai buvo pirmas Lietuvos ir Rusijos vadovų susitikimas po 2001 m. dvišalio V. Adamkaus ir V. Putino susitikimo. 2009 m. D. Grybauskaitė telefonu kalbėjosi su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu. Politologas Bernardas Gailius tada rašė, kad 2010 m. rudenį, kai V. Putinas ir D. Medvedevas televizorių ekranuose pasigardžiuodami valgė lietuvišką duoną, Lietuvos politologai čia įžvelgė santykių atšilimą ir bręstantį D. Grybauskaitės vizitą į Maskvą. V. Putinas retkarčiais aplankydavo Kaliningrado sritį (2017 m. rugpjūtį čia jis aptarė šiaurės rytų regiono transporto infrastruktūros klausimus), kur anksčiau buvo jo uošvija, bet Lietuvos sienos niekada neperžengė.

Ir neperžengs. Lietuvos vadovė laikosi nuoseklios ir griežtos, nekompromisinės pozicijos agresyvaus Kremliaus atžvilgiu. Kartais kai kam ji atrodo perteklinė, bet tik tokia kalba galima kalbėtis su agresoriumi, kuris ir žodžiais, ir veiksmais kelia grėsmę visam regionui. Kamuoliukas ne mūsų rankose.

O gal garbusis politologas nori pasakyti, kad estės pavyzdžiu D. Grybauskaitė irgi būtų šaunuolė, jeigu Pergalės dienos proga iki mūsiškių rinkimų dar spėtų apglėbti V. Putiną?.. O ne, tai išsirinksime tokį prezidentą, kuris taip pasielgs be jokių skrupulų.

Leave a Reply