Dar viena Vasario 16-oji: 1949 m. laisvės kovų Deklaracija

Šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje žinomi keletas dokumentų, deklaruojančių valstybės nepriklausomybės siekius. Istorikai svarbesniųjų suskaičiuoja keturis. Jie visi labai svarbūs, nes išreiškia valstybės ir tautos siekius, skelbia pasauliui laisvės idėjas ir jų įgyvendinimą. Kita vertus, jie buvo priimti skirtingomis sąlygomis.

Trumpam persikelkime daugiau kaip šimtmečiu atgal – į 1917-ųjų gruodį, kuris, pasirodo, Lietuvos valstybingumo atgimimui buvo nemažiau svarbus negu plačiai pažymima Vasario 16-oji ar nūdienė Kovo 11-oji. Taigi, tų metų gruodžio 11 dieną, likus dviem mėnesiams iki Lietuvos Nepriklausomybės akto, Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo Deklaraciją.

Palankus metas nepriklausomybei skelbti

Kad suprastume skirtumus tarp šių dviejų dokumentų, reikia priminti to meto situaciją. Dar Pirmajam pasauliniam karui nesibaigus, į Lietuvos teritoriją pretendavo bent trys valstybės: kaizerinė Vokietija dar nebuvo išstumta iš vakarinių Rusijos imperijos pakraščių (Brest Litovsko taika bus pasirašyta tik 1918 m. kovo 3 d.), o jau 1916 m. lapkričio 5 d. Vokietija su Austrija ir Vengrija paskelbė, jog Lenkijos valstybė yra atkuriama iš Rusijai priklausiusių žemių, suprask – ir iš Lietuvos. Lietuvių veikėjai 1917 m. liepos mėn. kreipėsi į Vokietijos kanclerį ir iškėlė Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. Vokietijos okupacinė valdžia, blogėjant padėčiai karo frontuose, mėgino prikalbinti lietuvius, kad jie savo noru sutiktų prisijungti prie Vokietijos. Diskusijos nusitęsė iki rugsėjo 18-22 d. surengtos Vilniaus konferencijos.

Konferencijos delegatai iš 20 asmenų išsirinko vykdomąjį organą – Lietuvos Tarybą. Ji turėjo įgyvendinti konferencijos nutarimus. Tarybos pirmininku buvo išrinktas dar Peterburge Tautos pažangos partijai vadovavęs Antanas Smetona, kuris rėmė Vokietijos globos idėją, tačiau netrukus, neatsispyręs kairiųjų spaudimui, turėjo atsistatydinti. Maždaug po pusantrų metų jis taps pirmuoju valstybės prezidentu.

Lietuvą stipriai veikė ir 1917 m. vasario revoliucinis pakilimas, ir bolševikų stiprėjimas Rusijoje. Ji jautė, kad Vokietija netrukus patirs krachą, todėl Lietuvos Taryboje suaktyvėjo socialdemokratai. Rusija ir Vokietija (jose tęsėsi revoliucinė suirutė) pradėjo taikos derybas, bet kiekviena stengėsi Lietuvą išlaikyti savo kontrolėje, nieko jai nežadėdama. Pagaliau Lietuvos Taryba linko prie Vokietijos dominavimo, nes spalio 24-ąją (lapkričio 7-ąją) Rusijoje įvykęs bolševikinis perversmas didžiąją dalį Tarybos narių atbaidė nuo bolševikinių idėjų. Štai tada ir atsirado sumanymas kuo greičiau skelbti Lietuvą nepriklausoma valstybe.

Gruodžio 11-ąją priimta Deklaracija po aršių diskusijų, su kuo Lietuvą reikia sieti „amžinaisiais ryšiais“, tapo po dviejų mėnesių, Vasario 16 d. pasirašyto Lietuvos Nepriklausomybės Akto pagrindu. Tačiau šis dokumentas nesumažino nei Rusijos, nei Vokietijos įtakos ir pastangų veikti taip, kad Lietuvos Taryba (nuo 1918 m. liepos – Lietuvos Valstybės Taryba) netaptu savarankišku nepriklausomos valstybės organu. Ji net buvo įvelta į tragikomiškas monarcho paieškas: ji nusprendė ieškoti ryšių su maža katalikiška Viurtembergo valstybėle – viena stabiliausių ir labiausiai klestinčių Vokietijos žemių, kviesdama kunigaikštį Vilhelmą fon Urachą tapti Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Taip Taryba siekė išvengti Lietuvos prijungimo prie Vokietijos…

Kuo šios paieškos baigėsi, mes žinome, nors iki šiol monarchijos atkūrimo vizijos įaudrinusios kai kurių jos šalininkų vaizduotę…

Taigi, gruodžio 11-osios Deklaracija buvo tarsi pamatas, ant kurio buvo renčiamas Nepriklausomybės akto rentinys. Bet ši data dar labiau nutolo, kai Berlyno archyvuose tyrinėtojas Liudas Mažylis aptiko Vasario 16-osios Akto originalą. Kartu su 1990-ųjų Kovo 11-ąja ji tapo Lietuvos valstybės nepriklausomybę atkuriančia ir įtvirtinančia konstanta.

„Atiduok Tėvynei, ką privalai!“

Bet dažnai pamirštamas trečias, kuris gimė išties baisiomis okupacijos ir nepaprastos konspiracijos sąlygomis – prie spingsulės partizanų slėptuvėje. Jokiu būdu nedėdami šių keturių dokumentų ant svarstyklių, drįstame teigti, kad 1949-ųjų vasario 16-osios Deklaracija tiesiogine prasme pasirašyta tautos patriotų krauju.

Lygiai po 31-rių metų nuo garsiosios Vasario 16 – osios Visos Lietuvos partizanų suvažiavime priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos Deklaracija buvo rasta išlikusiame KGB archyve, 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomybę. Dar vienas jos egzempliorius aptiktas iškastame partizanų archyve, ypač daug bidone paslėptų dokumentų rasta 2004 m. Radviliškio rajone Mėnaičių (dabar Minaičių) kaime ūkininko Stanislovo Mikniaus sodyboje, kur 1948 m. rudenį įrengtame Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje ir buvo pasirašyta Deklaracija. Jos signatarai – aštuoni Lietuvos partizanų apygardų vadai, kurių nė vienas taip ir nesulaukė nepriklausomybės.

Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas vyko bemaž tris savaites – vasario 2-22 d. Konspiracijos tikslais jo dalyviai atvyko iš skirtingų kaimų. Jame buvo nutarta Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu. Suvažiavimo šūkiu pasirinkta lotynų sentencija „Rede, quod debes“ – „Atiduok, ką privalai“, kuri buvo papildyta svarbiu žodžiu „Atiduok Tėvynei, ką privalai“. Kituose posėdžiuose buvo sudaryta LLKS vadovybė, svarstoma sąjūdžio politinė programa, ginkluotojo pasipriešinimo taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt. Priimti kreipimaisi į sąjūdžio dalyvius ir visus Lietuvos gyventojus.

Vasario 16 d. priimtoje Deklaracijoje pabrėžta, kad galutinis partizanų kovos tikslas – Lietuvos parlamentines respublikos atkūrimas pagal 1920-1926 metų pavyzdį, remiantis 1918 m. Nepriklausomybės aktu ir 1922 m. konstitucija. Suvažiavimo metu buvo siūloma atkurti nepriklausomą Lietuvą ir autoritarinės 1938 m. konstitucijos dvasia, tačiau daugelis LLKS Tarybos narių išreiškė norą nesieti dokumento su pasitraukusio iš Lietuvos Antano Smetonos valdymo laikais galiojusiu pagrindiniu įstatymu. Taip buvo išvengta nereikalingų interpretacijų ir pagalbos sovietinei propagandai.

Postūmis koordinuotam ginkluotam pasipriešinimui

Tik 1999 m. sausio 12 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo ši Deklaracija paskelbta Lietuvos valstybės teisės aktu: „LLKS Taryba, priimdama Deklaraciją, buvo vienintelė teisėta valdžia Lietuvos teritorijoje“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktorė Birutė Burauskaitė rašė, kad Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Konstitucinės teisės specialistas dr. Vytautas Sinkevičius, nagrinėjęs Deklaracijos vaidmenį ir vietą Lietuvos teisės sistemoje, kartu atsakė į dažnai užduodamą klausimą, ar LLKS Taryba turėjo įgaliojimus paskelbti šią Deklaraciją lietuvių tautos vardu? „Taip, turėjo, – patvirtino teisės specialistas, – nes ji vienijo ir atstovavo visoms su okupacine Sovietų Sąjungos kariuomene kovojančioms lietuvių tautos karinėms ir visuomeninėms formuotėms, kurių pagrindinis siekis buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę.“

Deklaracijos priėmimo metu Lietuvoje nebuvo kitos institucijos, kuri taip plačiai atstovautų okupacijai besipriešinančiam tautos judėjimui, kuri galėtų išreikšti tikrąją tautos valią. Todėl LLKS Taryba, priimdama Deklaraciją, atspindinčią pagrindinį tautos siekį – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, turėjo visišką teisinį pagrindą reikšti šį siekį visos tautos vardu. Lygiai taip, kaip šį tautos siekį 1918 m. vasario 16 d. išreiškė Lietuvos Taryba, kaip šį tautos siekį 1990 m. kovo 11-ąja išreiškė Sąjūdis per Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą.

Istorikai atkreipia dėmesį, kad 1949 – ieji iš esmės skyrėsi nuo 1918-ųjų laisvės kovų intensyvumu. Kai kas netgi tvirtina, kad, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuva turėjo tam tikrą atokvėpio metą tarp įvairių okupacinių jėgų, o užslinkus sovietinei okupacijai vyko tikras pilietinis karas, ir nepriklausomybės dokumentą teko priimti ne ištaigingoje Vilniaus salėje, gurkšnojant karštą arbatėlę, o šaltame ir drėgname partizanų bunkeryje.

Iškart po karo pakilus pasipriešinimo bangai, ji tolygio ėmė slūgti, ir partizaniniam judėjimui reikėjo organizacinio postūmio. 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį – apie 30 tūkst., o 1946 m. vasarą – jau tik apie 4,5 tūkst., 1950 m. rudenį – vos apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų, kol po trejų metų pasipriešinimas visai nusilpo.

1944 m. kilusios ginkluotos kovos nebuvo gerai koordinuojamos, nes nebuvo vieningo pasipriešinimo štabo. Per penkerius metus atsirado daug abejojančių tokios kovos tikslingumu ir iš Vakarų sklindančiais raginimais jos nenutraukti iki galutinio išvadavimo. Šmižinėjo provokatoriai ir KGB agentai, jų pasitaikydavo ir tarp partizanų. Istorikas Dalius Žygelis atkreipė dėmesį, kad tais pačiais metais žuvo pusė Deklaracijos signatarų.

Pagal LGGRTC skelbiamus duomenis, Lietuvoje 1944-1952 m. laikotarpiu buvo suimta 18 819 pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvių, iš kurių 12 459 buvo pogrindžio kovotojų rėmėjai. Per visą partizaninio karo laiką Lietuvoje žuvo 20 101 partizanas (apie pusė 16-21 m. amžiaus partizanų). Per šį laikotarpį legalizavosi 8 493 kovotojai. Tremčių mąstai nepaprastai išaugo, buvo pakirsta likusių partizanų rėmimo bazė.

Tad 1949-ųjų Deklaracija tapo stimulu tęsti organizuotą partizaninį pasipriešinimą. D. Žygelis priminė, kad tuo metu žmonės nelabai tikėjo, jog 1949 m. dar įvyks konfliktas tarp Rytų ir Vakarų, padėsiantis partizaniniam pasipriešinimui iškovoti nepriklausomybę, todėl Deklaracija savo aktualumu buvo akivaizdžiai skirta tam laikui, kai bus galimybė atkurti nepriklausomą valstybę – nesvarbu, kiek laiko tokios galimybės reikės laukti. Nors iki 1953 m. organizuotas ginkluotas pasipriešinimas išblėso, tačiau Deklaracijos dvasia gyvavo iki pat Kovo 11-osios. Tiesa, tada Nepriklausomybės akto signatarai dar nežinojo apie šio dokumento buvimą. Galima daryti prielaidą, kad balsavimo metu jėgų santykis būtų kitoks…

***

Surastas 1918-ųjų vienas iš Nepriklausomybės akto originalų – didžiulė Lietuvos sėkmė. Šventėme ir švenčiame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100 – metį. Dar didesnis tautinės savivertės pripažinimas būtų deramas 1949 m. įnirtingų laisvės kovų Deklaracijos 70 – mečio įprasminimas.

Leave a Reply