Atgaila. Kas būdinga homo sovieticum ir lietuvio mentalitetui?

Pasvarstykime apie atgailą. Moralės požiūriu tai labai asmeniškas vidinis žmogaus aktas. Bažnyčia į atgailą žengia per išpažintį. Tautos ir valstybės mastu klaidų, netikusių poelgių pripažinimas ir išpažinimas jau susijęs su visuomenės branda ir atsakomybe prieš būsimas kartas ir savo istoriją.

Sovietų atgaila – negirdėtas dalykas

Vyresnieji prisimena pobrežnevinių laikų kino bombą – gruzinų režisieriaus Tengizo Abuladzės filmą „Atgaila“. Ši prieš 35-rius metus, t.y. 1984 m. sukurta juosta kartu su kitais dviem žymiais režisieriaus filmais „Troškimų medis“ bei „Meldimas“ sudaro triptiką, nagrinėjantį amžių amžius besitęsiantį konfliktą tarp kolektyvinių dogmų ir atskiro žmogaus nenuspėjamo elgesio. „Atgaila“ savo metu šokiravo komunistinę visuomenę, ir filmas buvo leistas rodyti tik 1987 metais. „Perestroikos“ pradžioje jis sukėlė didžiulį įspūdį ir padėjo visuomenei išsivaduoti iš ją kausčiusios baimės. Šis filmas – tai parabolė apie šėtono, kuris filme įgyja šiurpius stalinizmo kontūrus, prigimtį bei apie amžiną gėrio ir blogio kovą. „Atgaila“ 1987 metais buvo apdovanotas Kanų kino festivalio Didžiuoju žiuri prizu.

Filosofas Gintautas Mažeikis, pats gimęs Vorkutoje, rašė, kad 1984 m. Sovietų Sąjungos sistema vis dar buvo nepajėgi išpažinti stalinizmo bei Gulago sistemos kaltes, atgailauti (religingai, viešai, meniškai, dialektiškai) ir naujai kurti pasaulį. Nomenklatūrinė sistema, kuri, pasak Michailo Voslenskio, užgimė kartu su Nikitos Chruščiovo nuvertimu 1964 m., kartu su L. Brežnevo sąstingio epochos pradžia, pati bijojo Gulago grįžimo. Gulagas ją pačią galėjo suryti.

1984 m. buvo niūrus metas, bet jau radosi atgimimo ženklų. 1982 m. atėjęs Jurijus Andropovas ėmėsi negirdėtų kontrolės būdų, ir brežnevinio sąstingio išvarginti žmonės pajuto, kad geriau jau tokios permainos, negu jokių. Kitais metais jis nutraukė sovietines kosminio ginklavimosi programas, ryjančias liaudžiai skirtus milijardus ir artinančias realaus karo grėsmę.

1984 m. prie SSRS vairo stojo Konstantinas Černenka, kone visą valdymo laikotarpį praleidęs ligoninėse. Vėl viskas sulėtėjo, ir Sovietų Sąjungoje pasigirdo pesimizmo gaidos. Kitąmet sovietinėje politinėje arenoje pasirodė Michailas Gorbačiovas su keistais dėmių ženklais ant kaktos.

Naujas pranašas buvo daug žadantis…

Beje, pastebėję šią simbolinę detalę, kai kas mėgino ją aiškinti Šventuoju Raštu. M. Gorbačiovas iš tikrųjų nuo 1917 m. bolševikinės Rusijos iki SSRS žlugimo buvo septintas jos vadovas. Gi rusiškame Šventojo Rašto leidime, Kaino išpažintyje, yra tokia pranašystė: „…и седмым будет святой Михаил с отметиной на лбу…“ („ir septintasis bus šventas Michailas su žyme ant kaktos“). Nežinia, kiek tame pranašiškos tiesos, tačiau M. Gorbačiovas išties turėjo įgimtą dėmę aukščiau kaktos ir iš tikrųjų buvo septintasis SSRS lyderis. Kaip rašoma portale Calend.ru, šventasis Michailas Arkangelas buvo karys gynėjas, jis saugojo Rojaus vartus kelyje į Gyvybės medį, o sumoderninus – gynė liaudį jos laisvės siekiuose.

Kiek tuose aiškinimuose teisybės, sunku patikrinti, bet faktas, kad jo pradėta ir 1985 m. XXVII-jame oficialiai paskelta „perestroika“ išlaisvino ir sovietinę spaudą, ir meną. Kaip tuomet godžiai rijome laisve dvelkiančius žurnalo „Ogoniok“, laikraščio „Literaturnaja gazeta“ straipsnius, gėrėme disidentų žodį, žavėjomės A. Sacharovo drąsa, Liaudies deputatų suvažiavime šokant prieš Galijotą…

Nors pradžioje viešumą ir „perestroiką“ M. Gorbačiovas suvokė tik kaip ekonomikos greitinimą, skatinant efektyvumą, kooperaciją, skaidrumą ir mažinant planavimo iracionalumą, laisvėjanti siela ir žodis pirmiausia prabilo apie kaltę ir atgailą meniniais kūriniais. „Atgaila“ buvo tas stimulas, turėjęs paraginti sovietinę nomenklatūrą pripažinti ne tik Stalino kultą, net tik N. Chruščiovo nevykusį „atšilimą“, bet ir visos papuvusios sovietinės sistemos neįgalumą.

Bet ar ji kada nors atgailavo už padarytus nusikaltimus?

Atgailos blyksniai

Tiesą sakant, bandė. Tik praėjus beveik trejiems metams po Stalino mirties, 1956 m. vasarį, N. Chruščiovas prakalbo, esą trėmimai yra lenininių principų pažeidimas, ir reabilitavo daugelį tremtinių. Tačiau tik 1991 m. į gimtąsias vietas buvo leista grįžti Pavolgio vokiečiams, totoriams ir turkams meschetinams. Lietuvoje draudimas tremtiniams grįžti į gimtąsias vietas buvo oficialiai atšauktas tik 1988 m. spalio 25 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku.

„Asmenybės kulto“ pasmerkimą ir tremtinių gražinimą tik sąlygiškai galime vadinti atgailavimu. Kita vertus, Stalino kultas gyvuoja ir šiandien, ir ne tik Rusijos vykdomose apklausose (2016 m. 34 proc. apklaustų rusų tvirtino, kad Rusijai reiktų susigražinti tokį vadovą kaip Stalinas), bet ir V. Putino 2005 m. frazėje, kad Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo „didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa“.

Tam tikrą imperinės atgailos blyksnį buvo galima užfiksuoti, kai lietuviams kartu su latviais, estais bei Rusijos demokratinėmis jėgomis pavyko 1989 m. gruodžio 24 d. II SSRS liaudies deputatų suvažiavime pripažinti Molotovo ir Ribentropo paktą bei jo slaptuosius protokolus negaliojančiais. To mėnesio pradžioje Sovietų Sąjunga septynių Varšuvos pakto šalių lyderių susitikime pavymui kitoms šalims pasmerkė 1968 metų invaziją į Čekoslovakiją ir panaikino vadinamą „Brežnevo doktriną“. Nors Varšuvos sutarties organizacijos deklaracijoje „Prahos pavasario“ sutriuškinimas buvo vadinamas „nelegaliu demokratinio atsinaujinimo proceso sugriovimu“, buvo aišku, kad irstanti sovietinė sistema atlieka savotišką atgailą ir taip stengiasi reabilituotis pasaulio akyse.

Lietuviška atgaila – kompartijos lyderio asmenyje

Kaip tik tuo metu tos sistemos įgaliotinė Lietuvos komunistų partija gruodžio 19 d. Operos ir baleto teatre surengė savo dvidešimtąjį suvažiavimą, kuriame nutarta atsiskirti nuo SSKP. Dar po metų LKP pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija. Šių partijų vadovu nuo 1988-ųjų spalio, pritariant Sąjūdžiui, buvo Algirdas Mykolas Brazauskas.

Reikia pripažinti, kad atsiskyrimas nuo SSKP, nors ir buvo neišvengiamas žingsnis Sąjūdžio vėjams atūžus, buvo A.M.Brazausko drąsos įrodymas. 1990-ųjų sausį priimdamas aukštą svečią M. Gorbačiovą su Raisa Maksimovna, kaip ir dera šeimininkui, jis pagarbiai tylėjo, tačiau jau buvo susitaikęs su mintimi, kad po keleto mėnesių bus atkurta nepriklausomybė, ir SSRS vadovas pasius iš įtūžio. Jam tiesiog nebuvo kur dingti.

Tiesa, išeičių buvo: arba pasipriešinti Sąjūdžio vadovybei ir paklusti M. Gorbačiovo raginimui neišeiti iš „daugianacionalinio buto“ (tuomet Atgimimo banga dar nė 60-tes nesulaukusį politiką būtų tiesiog nušlavusi), ar po metų kartu su M. Burokevičiumi ir kitais atsistoti ant SSKP „platformos“ (jų baigtį mes puikiai žinome), arba sumaniai laviruoti tarp senosios nomenklatūros ir reformų šalininkų.

Ko gero, A. Brazauskui patogesnė buvo pastaroji išeitis, ir iš dalies jis ją rinkosi. Seno raugo taip greitai neišvėdinsi, ir vyresnieji prisimena jo išsakytus „perliukus“. „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“, – taip apie Lietuvos trispalvę 1988-aisiais sakė A.Brazauskas, išlydėdamas delegatus į partinę LKP konferenciją sąjūdžio Katedros aikštėje. Po metų interviu savaitraščiui „Argumenty i fakty“ jis pareiškė: „Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu“. Dienraščiui „Lietuvos rytas“ tada, kalbėdamas apie sovietmetį, jis pasakė: „Dabar jau norima išbraukti tą laikotarpį, nuvertinami tų laikų laimėjimai“, ir pridūrė, kad didžiausia Lietuvos klaida – pernelyg intensyvus bandymas kovoti su socializmu. Prisimindamas LKP „Lietuvos rytui“ A. Brazauskas su nostalgija pareiškė: „„O kas buvo Komunistų partija? Disidentų tada buvo nedaug, bet Lietuvos dvasia buvo disidentinė.“

Pratęskime. „Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini“ („Tiesa“, 1989 m.). „Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“ – A.Brazauskas apie okupacinės kariuomenės išvedimą (dienraštis „Lietuvos rytas“). „Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam, kuris tai padarys, aš Nobelio premiją duosiu“ (dienraštis „Lietuvos rytas“)…

O vis dėl to – A. Brazausko fenomenas buvo

Žinoma, esame toli nuo tos minties, kad šie komunistinio lyderio „deimančiukai“ apibrėžia visą jo politinę biografiją ir laikyseną. Politikams dažnai išsprūsta abejotinos ir po kiek laiko nuožmiai kritikai panaudojamos jų išsakytos frazės, nuomonės, pozicijos. Ypač tai būdinga sudėtingiems laikams, koks ir buvo komunistinio saulėlydžio ir Sąjūdžio susidūrimo etapas. Gerai, kad tas susidūrimas A. Brazausko nuosaikumo dėka (o tai labai piktino Maskvą) praėjo gana taikiai.

Ir vis dėl to skaitydamas pernai išleistą Sauliau Grybausko ir Mindaugo Tamošaičio knygą „Epochų virsmo sūkuriuose. Algirdo Brazausko politinė biografija“ neatsikratau įspūdžio, kad buvęs anų dienų partinis lyderis pernelyg balinamas, pakylėjamas vos ne iki tylaus pasipriešinimo okupaciniam režimui veikėjo, tapatinimas su Atgimimo vedliais, jam uždedama kone tautos vado aureolė, nes jis, girdi, atidavė Arkikatedrą tikintiesiems…

A.Brazausko prisitaikymas prie esminiais pokyčiais alsavusios realybės ir jo žygiavimas paskui Sąjūdžio minias buvo geresnis pasirinkimas negu stabmeldiška M. Burokevičiaus ištikimybė komunistiniams Kremliaus ortodoksams. Bet visą laiką „Lietuvos Ąžuolui“ (taip jį kai kas vadino, lygindamas su čiuplia V. Landsbergio figūra) trūko būtent tos ATGAILOS, kuri būdinga tvirtam, nuosekliam, savimi pasitikinčiam lyderiui. Nebūtinai ją reiktų atlikti klūpant ant kelių prieš Švenčiausiąjį ar kitą tikėjimo ikoną. Atgailauti galima ir savo veiksmais, pozicija, mintimis. Iki gyvenimo pabaigos buvo daug tokių progų.

Juk A. Brazauskas turėjo pripažinti, kad jo vadovaujama LKP buvo įtakingas SSKP vietininkas Lietuvoje, susaistęs savo okupacines galias ir su represinėmis struktūromis – su pokarine NKVD, ir su vėlesne KGB. Būtų galima pateikti daug pavyzdžių, kiek šis nusikalstamas sovietinių institucijų bendradarbiavimas atnešė žalos disidentiniam judėjimui ir apskritai lietuvių tautai. Ar savo klaidų pripažinimas nebuvo geriausias būdas atlikti krikščionišką ir pasaulietinę atgailą?

Lietuviško nuolankumo gniaužtuose

1970 m. Lietuvos kino studijoje režisierius Algirdas Dausa sukūrė meninį filmą pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“ – „Tas prakeiktas nuolankumas“. Mykoliuko ir Severiutės meilės istorija baudžiavos fone virsta eiline lietuviška tragedija. Tas lietuviškas nuolankumas žmonių gyvenimus pasroviui nešančiai gyvenimo tėkmei – toks būdingas Lietuvos kaimui. O šiandien? Ar modernusis lietuvis nelinkęs nuolankiai, atlaidžiai vertinti politikų elgesį, jų dominavimą valstybės gyvenime, nusikalstamus poelgius?

Bet mes atgailavimo meną gerai įvaldę ir tarptautinėje politikoje.

Prieš dvejus metus straipsnyje „Atgailavome Jeruzalėje, atgailausime ir Varšuvoje?“ priminiau, kai 2013-ųjų vasarį užsienio reikalų ministras L. Linkevičius lankėsi Varšuvoje ir atsiprašinėjo lenkų už prastus dviejų valstybių santykius, ypač švietimo srityje. 2017-ųjų sausį ministras nekartojo savo atgailos, tik pareiškė, kad „Lietuvai (būtent – Lietuvai – Č.I.) vertėtų „perkrauti“ santykius su Lenkija“. Viešnagės metu jo kolega Voicechas Vaščykovskis (Woicech Waszczykowski) priekaištavo, kad Lietuvos lenkų švietimo sistema nepalanki lenkams, siūlė transliuoti Lenkijos TV laidas Rytų Lietuvoje ir t.t.  L. Linkevičiaus sutiko, kad situacija, kai lenkakalbiai negali žiūrėti lenkiškos televizijos, nėra normali.

Dabar jau viskas sutvarkyta: mes pasidavėm Varšuvos spaudimui, ir netrukus LLRA lyderis Valdemaras Tomaševskis į atlapą įsisegė Rusijos imperializmą simbolizuojančią Georgijaus juostelę, o Lenkijos spaudoje vėl buvo pakartotas anuometinio užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio (Radoslaw Sikorski) per televiziją išsakytas teiginys, kad Lenkija tarpukariu nebuvo okupavusi Vilniaus krašto…

Lietuvoje santykiai su žydais yra nepaprastai jautrūs. Holokaustas sunaikino beveik visus Lietuvos žydus. Žydšaudžių tema ypač įaudrino visuomenę. Šios kaltės primetimas visai tautai tapo įvairių propagandinių diskusijų leitmotyvu. Kai kurie menininkai nesusilaikė šią kaltę suabsoliutinti ir ją įpiršti valstybiniu mastu. O meškos paslaugą padarė A. Brazauskas, kai 1995 m. lietuvių tautos vardu atgailavo Izraelio Jeruzalės knesete, tarsi buvusiam komunistiniam lyderiui ši tauta būtų suteikusi įgaliojimus tokiai nepagrįstai atgailai.

Ir vis tiek  dar šiandien žydų maldos namų pamoksluose galima rasti politizuotas maldas, kad „izraelitų nekalto kraujo praliejimo prakeikimas vis dar lydi Lietuvą…“ Kęstutis Nastopka, 2010 m. aprašydamas diskusiją per radiją apie minėtą atsiprašymą, pabrėžė, kad atgaila ir po holokausto išgyvenusio žydo Jokūbo Brošo (Jokub Brosh) nuoširdus apkabinimas bei pabučiavimas (A. J. Greimas šio poelgio logiką vadina Le beau geste – gražus gestas) neištirpdė Izraelio įtarimų, kad Lietuva realiais veiksmais nesistengia paneigti žydšaudės vardo. Štai toks atgailos efektas.

Lietuvai nuosekliai peršamas atgailautojos sindromas. Netgi kalbininkas, baltistas, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas, profesorius Alvydas Butkus retoriškai klausia, kiek kartų lietuviai išdavė brolius latvius? Prezidentės nenuvykimas į Latvijos nepriklausomybės minėjimą pernai taip pat laikomas išdavyste. Matyt, ji Rygoje taip pat turėjo atgailauti – dėl ko? Gal dėl to, kad po medžioklės prablaivėjęs A. Brazauskas persigalvojo ir beveik po pusantrų metų atšaukė vadinamąjį Maišiagalos memorandumą, pasirašytą 1995 m. naktį iš gegužės 20-osios į 21-ąją. Jis numatė užfiksuoti valstybių sieną Baltijos jūroje, atiduodant Latvijai 2675 kv. km teritorijos, kurioje galėjo būti nuo 8 iki 50 mln. t naftos atsargų… Apie tai išsamiai rašiau.

Jeigu remtumės istorijos faktais, tai, kaip ir Lenkijos agresijos atveju, verta priminti, jog 1919-ųjų lapkričio pabaigoje, lietuviams iš pajūrio išstūmus bermontininkus, Palangą tučtuojau užėmė didelis latvių dalinys. 1918 m. lapkričio 18 d. – Latvijos Nepriklausomybės paskelbimo akte buvo suformuota mintis, kad visa buvusi Kuršo gubernija, taigi ir Palanga, sudarys Latvijos teritoriją. Tik po varginančių derybų ir tarptautinės delegacijos įsikišimo 1921 m. kovo 21 d. Lietuvai buvo grąžintas Palangos kraštas ir gautas 19,5 km pločio priėjimas prie jūros, ir kovo 30 d. latviai galutinai pasitraukė iš Palangos.

Tai buvo okupacija. Nors ir trumpa, nepalyginama su Vilniaus krašto 19 metų epopėja, tačiau agresyvus Rygos demaršas nepalieka abejonių, kad už jį Lietuva atsiprašinėti neturėtų. Bet jau nuolat primetama kaltė.

Per istorijos šimtmečius kas tik Lietuvos nesiaubė. Sakome, kad žiauriausi buvo barbarai, tačiau lietuvių tauta labiausiai kentėjo nuo sovietinių okupantų, kurių vykdytus pokario partizanų žudymus dabar galime vadinti genocidu. Tad už ką atgailaujame? Kas suteikia tokiems atgailautojams visos tautos mandatus? Kokia atsakomybė jiems gresia už tai?

 

 

 

Leave a Reply