2018-ieji – šimtmetinių sukakčių metai

Šias eilutes pradėjau rašyti neramiu metu: Rusija vėl įvykdė agresijos aktą prieš Ukrainą, šįkart Kerčės sąsiauryje. Sunku pasakyti, ar tai naujo karo tarp slaviškų valstybių preliudija, ar V. Putino smunkančių reitingų išdava, ar Maskvos strategų sena svajonė atkurti buvusią SSRS galybę ir kontroliuoti labai svarbų regioną. Bet metai baigiasi dar vienu padėties Europoje destabilizavimo ženklu…

Bet mes ne apie tai.

2018-ieji buvo vadinami Geltonojo Šuns metais. Garsi astrologė Palmira Kelertienė metų pradžioje tikino, kad „tai metai, paženklinti praradimų – bus nukirsta viskas, kas mūsų gyvenime nereikalinga. Taip apsivalę įžengsime į 2019-uosius metus, kurie, kitaip nei treji buvę prieš tai, pagaliau bus išties laimingi“.

Kas tas apsivalymas ar „nukirtimas“, sunku įvertinti. Gal jau apsivalėme nuo smurto prieš vaikus? Gal šviesesnė socialinio būvio padangė? Galgi baigiasi mažareikšmės rietenos valdžios koridoriuose? Gal šįkart švarios bus rinkimų batalijos? Bet svarbu, kad šiose pranašystėse pulsuoja optimizmas, siekis tikėtis geresnių laikų, lamingos ateities. Juk tiek mažai mūsų gyvenime pozityvo…

Metai, kupini šventinio šurmulio

Šie metai buvo pažymėti magiškuoju skaičiumi 100. Jis turi daug reikšmių: tai ir romėniškasis centum, žymimas raide C, reiškiantis ir piniginį vienetą, ir procentinį užbaigtumą, ir atskaitos tašką. Numerologai aiškina, kad visuomenine prasme 100 yra tam tikros materialinės ir dvasinės pilnatvės rodmuo. Šiais metais ypač tai tiko Lietuvai, šventusiai savo valstybės atkūrimo šimtmetį.

Jie prasidėjo puikiai nuteikiančiu įtakingo JAV laikraščio „The New York Times“ rašiniu, kai Lietuvą įtraukė į sąrašą 52 pasaulio vietų, kurias rekomendavo aplankyti 2018-aisiais. Koks buvo šio skelbimo efektas, įsitikinome kiekvienas: Lietuvos miestų ir miestelių gatvės buvo pilnos žmonių iš vis pasaulio, nuvilnijo galingos šventės, šurmuliavo masiniai renginiai, o per juos dažno svečio ar lietuvio širdyje suspurdėdavo pasididžiavimas šia maža, bet kilnia šalimi. Jei kas būtų išmatavęs, tai tautinio patriotizmo laipsnis buvo pakilęs iki tokių aukštumų, kokios turbūt buvo pasiektos tik nepriklausomybės aušroje, kovoje su okupantais ar per tragiškąsias Sausio dienas.

Sunku ir išvardinti, kokių šimtmečius sukaktis pažymėjome praeinančiais metais. Seimas dar 2017-ųjų gruodį paskelbė, kad ypač iškilmingai bus minimos Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo akto šimtosios metinės. „1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos paskelbtas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktas žymi išskirtinį Lietuvos istorijos įvykį ir pradeda Lietuvos, kaip nepriklausomos ir demokratinės valstybės, istoriją“, – savo nutarime akcentavo Seimas. Suvokdamas išskirtinį Sąjūdžio vaidmenį Lietuvos valstybingumui, nepriklausomos ir demokratinės valstybės tęstinumui, Seimas paskelbė 2018 metus dar ir Sąjūdžio metais.

pat paskelbti Lietuvos skautų judėjimo, Simono Daukanto, Vydūno, Adolfo Ramanausko-Vanago, Tėvo Stanislovo metais, Lietuvos Globėjos, Trakų Dievo Motinos, paveikslo karūnavimo 300-ųjų metinių minėjimo, Lietuvos katalikių moterų sąjungos metais. Taip pat prisimintas 1918 m. lapkričio 16 d. įkurtas Lietuvos valstybės paštas, pažymėti Europos kultūros paveldo metai, kitos svarbios datos, kurios susilydė į vieną galingą Lietuvos valstybės atkūrimo ir jos nepriklausomybės šventę.

Taigi, šimtmetinių sukakčių metai sukėlė tikrą patriotizmo bangą, tačiau nepamirškime, kad euforija praeina, šventės nuščiūva, ir lieka šventinių laužų plėnys, blaškomos vėjų ir išnešiojamas bala žino kur. Kasdienybės dulkės sunkiu švinu vėl nusėda ant mūsų pečių. Jų nepakeliamą svorį mes juntame visus 28 atkurtos nepriklausomybės metus.

„Brexit“ ir Lietuva: persilaužimo metai?

„Brexit“ mus jaudina jau kelerius metus. Pusantrų metų vyko derybos. 2018-aisiais parengta Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES sutartis, kuri lapkričio pabaigoje patvirtinta tiek Briuselio, tiek Londono. Rašant šias eilutes, dar laukė sunkus jos patvirtinimas britų parlamente. Visiškas Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES numatomas 2019 metų kovo 29 d.

Sutarties projekte numatoma, kad visa Britanija galės likti muitų sąjungoje su ES, jeigu šalys per 21 mėnesio pereinamąjį laikotarpį arba jį pratęsus nesugebėtų suderinti platesnio susitarimo ir įsijungtų vadinamasis apsidraudžiamasis mechanizmas. „Suprantama, kad tie santykiai nebus tokie, kokie buvo, bet šitas susitarimas turi galimybių sukurti pagrindą savitarpio pagarbos ir kaip įmanoma glaudžios partnerystės santykiams“, – tvirtino Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Bet tai abstraktūs žodžiai. Lengva nebus – nei išėjusiems britams, nei į šalį tebeplūstančiai imigrantų miniai. Kaip Briuselyje žurnalistams kalbėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ateities santykių derinimai ir sutarčių pasirašymai tarp Londono ir bendrijos šalių gali užtrukti ir 2, ir 3, ir 4 metus. Neabejotina, kad JK sumokės 39 mlrd. GBP skyrybų sąskaitą. Sunkiau vyks pats išsiskyrimo procesas, nors sutarties preliminariame tekste apibrėžiamos piliečių teisės po skyrybų ir susitarimas, kaip išvengti „kietojo“ pasienio tarp Šiaurės Airijos ir Airijos. Lietuva sienos klausimu pažadėjo remti Airiją.

Už Lamanšo gyvenančius lietuvius labiausiai jaudina jų likimas: jų vaikų ateitis, teisės, migracijos problemos, socialiniai klausimai. „The Financial Times“ rašo, jog JK vidaus reikalų ministras Sajidas Javidas pranešė, kad žmonės, gavę imigranto statusą, leidžiantį gyventi ir dirbti šalyje, galės į JK atsivežti savo sutuoktinius, vaikus ir tėvus net ir po 2020 metų gruodžio pabaigos, kuomet baigsis „Brexit“ pereinamasis laikotarpis. Skaičiuojama, kad šį statusą norės gauti 3.8 mln. JK gyvenančių ES šalių piliečių. Sistema, leidžianti suteikti šį statusą, pradės veikti šių metų pabaigoje. Gali būti, kad paraiškų nebus galima teikti iki 2019 m. kovo, kai šalis paliks bendriją.

Pagal paruoštus pasiūlymus, ES piliečiams, kurie bent penkerius metus iki 2020 gruodžio pabaigos nepertraukiamai gyveno JK, automatiškai bus suteikta teisę gauti šį statusą. Statusui gauti reikės viso labo pateikti savo nacionalinio draudimo kodą. Paraiška kainuos 65 svarus suaugusiems ir 32,5 svaro vaikams. Tai gana optimistinės perspektyvos. Tad nėra pagrindo teigti, kad, pasak J. Žemaitės, „Brexit“ naudą velniai gaudo…

JK skyrybos su ES gali bent iš dalies sumažinti emigraciją iš Lietuvos. Naujausiais Statistikos departamento duomenimis, užsienyje gyvena ir dirba daugiau 600 tūkstančių tautiečių. 2017 m. iš Lietuvos emigravo beveik 48 tūkstančiai piliečių – beveik dviem su puse tūkstančio mažiau nei 2016-aisiais. Šiemet išvykstančių skaičius vėl traukiasi.

Kita vertus, tautiečiai iš užsienio į Lietuvą perveda vis daugiau pinigų. 2017 m. – daugiau nei milijardą eurų, t.y., po 400 eurų kiekvienam gyventojui. Tai sudaro devintąją dalį 2018 m. šalies biudžeto arba 3 proc. BVP. Pastaruoju metu siunčiamos sumos dar išaugo ir prie to labiausiai prisidėjo tautiečiai iš Jungtinės Karalystės. Ekonomistai tikina, kad didinti apsukas mūsiškius privertė nežinomybė dėl „Brexit“. Bet patys Britanijos lietuviai sako, jog toks blykstelėjimas gali būti laikinas: mat, Lietuvai neapsisprendžiant dėl dvigubos pilietybės, pinigų srautai gali sustoti.

„Nacionaliniu mastu 3 proc. BVP nėra daug, bet natūralu, jei jie visiškai išnyktų, tai Lietuvos ekonomikos augimo bent vienerius metus nebūtų. Tačiau tie 3 proc. daug labiau svarbesni individualiu ir regioniniu mastu, nes dažniausiai perlaidos pasiekia asmenis, gyvenančius ne didmiesčiuose, kur yra daug darbo vietų, o skurdesnes šeimas, kurioms tos papildomos pajamos reiškia kur kas daugiau nei likusiems šalies gyventojams“, – per TV3 aiškino ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Nežinomybė dėl JK išstojimo iš ES, o gal ir kol kas detaliai neaiškinamas pasitraukimo sutarties aprobavimas emigraciją gali sulėtinti, tačiau šį negatyvų procesą iš esmės lemia kitos priežastys – Lietuvos ekonominė padėtis, galimybė kurti darbo vietas  ir plėtoti smulkų bei vidutinį verslą. Politinė situacija ir geopolitiniai kataklizmai, siaučiantys netoli Lietuvos, taip pat turi įtakos emigracijai.

„Lozoraičių pasas“ – lietuviškos diplomatijos blyksnis

Pažymint Lietuvos diplomatijos 100-metį niekaip negaliu nutylėti jausmo, kad ir aš tam tikra prasme esu prie jos prisilietęs, tiesa, jau kaip atkurtos nepriklausomos valstybės pilietis.

Štai toks ekskursas.

1991 – ųjų spalį, praėjus mėnesiui, kai buvo gražinti Sausio 13-ąją okupantų užgrobti TVR rūmai,  tuometinės vadovybės pavedimu vykau į Romą prašyti RAI kad ir padėvėtos televizijos technikos. Lietuvos TV aparatinės tuomet buvo išgrobstytos, nusiaubtos, labai skurdžios, todėl, aprūpintas visokiais raštais, padedamas ten dirbusios Sąjūdžio metraštininkės Laimos Pangonytės ir buvusio Senato nario, gero Lietuvos bičiulio Da Milano, buvau priimtas vieno iš Italijos valstybinės radijo ir televizijos korporacijos vadovų. Žinoma, buvau pamaitintas itališkuoju „maniana“ („rytoj“), todėl likau beveik nieko nepešęs.

Bet tuometinis Lietuvos atstovas prie šv. Sosto Kazys Lozoraitis puikiuose rūmuose „Villa Lituania“ priėmė labai maloniai (2017 m. ambasada iš šių rūmų persikėlė centre esantį „Blumenstihl“ kompleksą). Su diplomatu padariau interviu, o jis ir sako:

– Mes čia pasitarėme ir Tamstai įteiksime Lietuvos Respublikos piliečio užsienio pasą. Ar sutinkate?

Aš net žioptelėjau. Greitai nubėgau į metro, ten „būdelėje“ pasidariau nuotraukėlę ir po valandėlės K. Lozoraitis jau tiesia man neįtikėtinai brangų ir dar retai kieno turėtą rudu viršeliu su įspaustu Vyčiu dokumentą. Pavardė, vardas, paso numeris, išdavimo data – 1991 m. spalio 17 d., ketverių metų galiojimo laikas, išvaizdos aprašymas, antspaudas, parašas ir įspaustas užrašas „Tinka keliauti į visas šalis“…

Ir ką manote – Romos oro uoste italų pasienietis tik šlept antspaudėlį į šį pasą ir – keliauk sau sveikas. O gi tuo metu Lietuvoje siautė blokados, galiojo tik SSRS užsienio pasai, visur stoviniavo sovietiniai kariškiai…

Šiandien šis pasas saugomas garbingiausioje vietoje, sako, kad per 28 nepriklausomybės metus jo buvo išduota jau keli tūkstančiai, o pradžia buvo Kazio tėvo Stasio Lozoraičio, ėjusio Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas 1934 – 1938 m., paskui 1940 – 1983 m. kaip  „Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo“ pareigas išeivijoje, įdirbis.

Be abejo, tai tik detalė Lietuvos diplomatijos istorijoje. Istorikai valstybės diplomatijos pradmenis atseka nuo LDK laikų, tačiau kol kas vientiso jos tyrinėjimo nėra. Prieš 12 metų pasirodė Vytauto Žalio knygos „Lietuvos diplomatijos istorijos 1925-1940 metais“ pirmasis tomas, dar po šešerių – antrasis.

Diplomatijos šimtmetis valstybės aušroje

Bet viskas prasidėjo anksčiau. Iš tikrųjų šiuolaikinės Lietuvos diplomatijos pradžia laikoma 1918 m. lapkričio 7 d., kuomet tuometinis Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras pradėjo eiti užsienio reikalų ministro pareigas ir buvo įkurta valstybės Užsienio reikalų ministerija. Taigi, 2018 m. lapkričio 7 d. švenčiama Diplomato diena. Tais neramiais 1918 m. svarbiausiu Lietuvos diplomatijos tikslu buvo atkurtos Lietuvos valstybės pripažinimas de jure ir valstybės sienų nustatymas. Lapkričio 23 d. buvo paskirtas pirmasis Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Vokietijoje – Jurgis Šaulys. 1919 m. sausio 1 d. pasirašyta pirmoji tarptautinė sutartis su Vokietija dėl pašto susisiekimo. Antroji sutartis sudaryta su Latvija, pastarajai suteikiant paskolą, o Lietuvai gaunant teisę naudotis Liepojos uostu prekių ir keleivių gabenimui.

Bet mes grįžtame prie vieno svarbiausių valstybės atributų – piliečio paso. Manoma, kad terminas „pasas“ kilo iš viduramžių dokumentų, kurių reikalauta kertant miesto sienų vartus, pavadinimo (itališkai: passo – praeiti, porta – durys, vartai). Pirmieji pasai buvo paminėti dar 450 m. prieš Kr., kai Persijos karaliaus Artakserkso pavaldinys Nehemiakas paprašė leidimo keliauti į Žydų žemę. Karalius sutiko ir davė Nehemiakui laišką „užupio srities gyventojams“, kuriame prašė užtikrinti saugią kelionę per jų šalis. III a. prieš Kr. panašūs dokumentai naudoti ir Kinijoje Cinų valdymo metu. Keliaudami iš vienos srities į kitą, žmonės privalėjo turėti dokumentą, įrodantį, kad jie sugrįžo į vietą, iš kurios iškeliavo. Tokio tipo pasai išliko daugelį šimtmečių. Tik po Pirmojo pasaulinio karo daugumoje Europos valstybių buvo įvesti pasai visiems gyventojams ir jų reikalauta išvykstant bei atvykstant į valstybę.

Lietuvoje pasai buvo įvesti vokiečių valdžios Pirmojo pasaulinio karo metais. Siekiant kontroliuoti gyventojus, reikalauta, kad nuolat šie dokumentus nešiotųsi. 1919 m. lapkričio 27 d. Kaune buvo paskelbti Pasų įstatai. Juose rašoma, kad „pasas yra asmens liudijimas“, kad jį privalo turėti „kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus“, kad „mažamečiai iki 17 metų amžiaus įrašomi į tėvo arba motinos pasą“ ir taip toliau. Juos įteisino Valstybės Taryba. Tai buvo didelė nepriklausomos valstybės ir jos diplomatijos pergalė.