XX amžiaus karai: provokacijos ir jų herojai

Kai pakeliame istorijos klodus, pastebime, kiek daug joje paralelių, sutapimų ir panašumų. Tarsi istorijos ratą suktų kažkieno galinga ranka. Žinoma, ieškoti joje visa lemiančių dėsningumų neverta, tačiau vis dėl to faktai ir įvykiai verčia susidomėti, o tarp jų atrandi ir purvinų lietuviškų pėdsakų…

Praėjusiame „Apžvalgos“ numeryje rašėme apie okupuotą Lietuvą, prievarta įtrauktą į SSRS ir Vokietijos karą. Dvi grobikiškos imperijos dalijosi Europą. Hitleris, 1939-ųjų rugsėjį užėmęs Lenkiją, beveik po dviejų metų nusprendė, kad laikas baigti su Stalinu siurbčioti šampaną ir tą birželio 22-osios ankstų rytą (aušo ilgiausia metų diena, kad per ją vermachtas galėtų kuo giliau įsiskverbti į SSRS gilumą) smogė savo buvusiam bičiuliui.

Europos dalybose ypač kentėjo Lietuva

Bet prieš tai buvo lemtingi rugpjūčiai ir rugsėjai, apie kuriuos rašiau savo antrojoje knygoje „Nuo Žemės iki Mėnulio“. 1938 m. rugpjūčio 28 d. Miunchene įvyko konferencija, kurioje buvo pasirašytas D. Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovų susitarimas dėl Čekoslovakijos. Jį pagrįstai vadiname Miuncheno sandėriu. Perėmęs Sudetus, praėjus kokiam pusmečiui, 1939-ųjų kovo 15 d., Hitleris užgrobė visą Čekoslovakiją. D. Britanijos ir Prancūzijos vadovai pasirašydami susitarimą tuomet manė, kad, atidavę dalį Čekoslovakijos Vokietijai, išvengs karo, tačiau apsiriko.

Tai paskatino Staliną į Europos žemėlapį pažvelgti taip pat grobuonies akimis. Kaip „Aiduose“ rašė 2008-aisiais JAV miręs istorikas Bronius Nemickas, 1939-ųjų rugpjūčio 21 d. Berlyne buvo pasirašyta nauja Vokietijos ir SSRS prekybos sutartis, kuri daugiau buvo reikalinga Maskvai, manančiai, kad Hitleris plečia nuoširdžios draugystės ir bendradarbiavimo ryšius. Tai padėjo įkalbėti Staliną jau po keleto dienų priimti Vokietijos užsienio reikalų ministrą Joachimą von Ribbentropą, kuris rugpjūčio 23-ąją (tiksliau 1 val. nakties į 24-ąją) su SSRS vyriausybės įgaliotiniu, užsienio reikalų komisaru Viačeslavu Molotovu (tikroji pavardė – Skriabinas) pasirašė nepuolimo sutartį, vadinamąjį Molotovo-Ribbentropo paktą bei jo slaptuosius protokolus. Pagal juos Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva patenka Vokietijos sferon.

Papildomame protokole atsiranda sakinys, kad „abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus krašte“. Anot istoriko Algimanto Kasperavičiaus, gražinti 19 metų lenkų užgrobtą Vilnių ir Vilniaus kraštą Lietuvai buvo visai ne Stalino geraširdystė, o Hitlerio planas. Būtent fiureris, anot istoriko, nurodė J. von Ribbentropui Vilniaus klausimą įtraukti į sutarties tekstą. Jeigu ne ši Hitlerio užgaida, Vilnija būtų atitekusi Sovietų Baltarusijai, kaip, beje, ir daugelis buvusių LDK žemių.

Rugsėjo 28 d. įvyko dar vieni mainai: Maskvoje buvo pasirašyta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sienų ir draugystės sutartis ir papildomi slaptieji protokolai. Mainais už lenkų žemes į rytus nuo Vyslos naciai Maskvai atidavė Lietuvą, pasilikdama tik pietvakarinę Užnemunės dalį į pietus nuo dabartinio Kutuzovo – Pilviškių – Marijampolės – Simno ir t.t. Čia gyveno apie 184 tūkst. žmonių.

Rugsėjo 19 d. sovietai jau buvo užėmę Vilnių, tad Maskvai beliko atlikti kilniaširdišką formalumą. Spalio 10 d. pagal primestą SSRS ir Lietuvos abipusės pagalbos sutartį Vilnius ir Vilniaus kraštas gražintas Lietuvai, o į šalį buvo įvestas pirmasis 20 tūkst. raudonarmiečių kontingentas, kitąmet išaugęs iki 130 tūkstančių. Tas nacių ir sovietų sąmokslas turėjęs ir piniginę išraišką: Sovietų Sąjunga, įkurdama karines bazes Lietuvoje, vienu ypu peržengė ir Vokietijai rezervuotą Užnemunės rajoną. Jis pagal II slaptąjį protokolą buvo paliktas Vokietijai, „kuri turi teisę numatyti, kada bus sudarytas susitarimas, liečiąs šios teritorijos prijungimą prie Vokietijos”.

Užėmus ruožą sovietams, V. Molotovas 1940 m. rugpjūčio 12 d.  notoje pasiūlė už jį sumokėti 3,86 mln. aukso dolerių, tai yra, pusę sumos, kurią savo laiku JAV sumokėjo Rusijos carui už Aliaską. Kaip rašė istorikas Br. Nemickas, trečiasis 1941 m. sausio 10 d. pasirašytas slaptasis protokolas numatė, kad SSRS už šią teritoriją sumokės dukart daugiau – 7,5 mln. aukso dolerių, t.y. 31,5 mln. reichsmarkių – dar brangiau negu 1867 m. buvo parduota Aliaska (7,2 mln. dol., bet, žinoma, tuomet dolerio kursas buvo visai kitas).

Istorikai sulaužė daug iečių, svarstydami, kodėl per keletą savaičių taip pasikeitė Hitlerio pozicija dėl Baltijos šalių. Tikriausiai, perleisdamas Lietuvą Stalino žinion, o Vilnių sutikęs atimti iš lenkų ir atiduoti lietuviams, Hitleris žinojo, kad, nepraėjus nė dvejiems metams, visas šis regionas vis tiek puls prieš jį ant kelių. Šį suktą reveransą bolševikams vokiečių nacionalsocialistai buvo patvirtinę visiškai slapta J. von Ribbentropo telegrama Nr. 497, kurią 1939-ųjų spalio 5 d. išsiuntė į Maskvą Vokietijos pasiuntiniui grafui Friedrichui Werneriui von der Schulenburgui.

Kaip tuo metu elgėsi Lietuvos vyriausybė – kitas klausimas, taip pat iki šiol keliantis daug diskusijų. Faktas, kad po rugsėjo 28-osios mainų, kaip rašė „Ūkininko patarėjas“, „Lietuva nuėjo pasitikti raudonosios aušros“, dar nenusako viso to meto politinio sudėtingumo. Lietuva sąžiningai laikėsi neutraliteto, nors jis buvo tik saviapgaulė.

Antrąjį pasaulinį pradėjo lietuvis

Kiekviename istorijos patiekale yra sava „razina“. Tad ar žinote, kad Antrąjį pasaulinį karą pradėjo…lietuvis? Kai iš čekų Ostravos automobiliu kertate sieną ir pasukate link lenkų Katovicų, šone atsiduria nedidelis pasienio miestelis Glivicė. Tada vokiečių žemėlapiuose jis vadinosi Gleiwitz. Čia 1939 m.rugpjūčio 31 d., maždaug 20 val. vakaro, buvo įvykdyta provokacija, davusi pradžią Lenkijos okupacijai. Operacijai vadovavo  Rytprūsiuose gimęs suvokietėjęs lietuvių kilmės SS šturmbanfiureris, 28-rių metų Alfredas Helmutas Naujokas (Alfred Helmut Naujocks arba Naujokaitis), po karo liudijęs Niurnberge ir 1960 m. su Günteriu Peisu parašęs prisiminimų knygą „Žmogus, kuris pradėjo karą“ („The Man who Started the War“).

Viskas atrodė gana įtikinamai, kad net „Lietuvos aidas“ kitą rytą pranešė, jog „lenkų sukilėliai užėmė Gleivico radijofoną“, o  rugsėjo 1-osios 4.40 val. ryto liuftvafės bombonešiai jau atakavo Vyslos upę prie Tčevo (Dirschau). Išvakarėse A. H. Naujocks vadovaujama 5-6 civiliai apsirengusių esesininkų grupė, apsimetusi lenkų sukilėliais, įsiveržė į radijo stoties technines patalpas, kur dirbo vos keli žmonės, imitavo susišaudymą, kurio metu neva buvo nukautas pirmas Antrojo pasaulinio karo vokietis – vietinis Silezijos gyventojas Franciszekas Honiokas. Paskui incidento vieton buvo pamėtėta dar keletas abvero uniformomis aprengtų lavonų…

Nacių logika buvo naiviai paprasta: jei pavyktų įrodyti, kad lenkai pirmieji atakavo Vokietiją ir įsiveržė į jos teritoriją, Anglija ir Prancūzija neturėtų formalaus pagrindo stoti Lenkijos kaip agresorės pusėn ir išvengtų ankstesnių įsipareigojimų lenkų atžvilgiu. Nors lenkai greitai paneigė Berlyno pranešimus, bet Gleivico operacija (vokiškai „Der Fall Gleiwitz“, lenkiškai „Operacja Himmler“) jau davė savo vaisių, ir rugsėjo 3-ąją, kai karą Vokietijai vis dėl to paskelbė Anglija ir Prancūzija, karo veiksmai Lenkijos teritorijoje jau buvo įsisiūbavę.

Akla ištikimybė naciams

Alfredo Helmuto Naujockso (1911 m. rugsėjo 20 d.–1966 m. balandžio 4 d.) pavardė greičiausiai kilusi iš Klaipėdos krašto naujakurio lietuviškos pravardės. Vokiečių genealogijos serverio paieškoje įvedus Naujocks pavardę, duomenų bankas pateikia keliasdešimt asmenų tokia pavarde. Kai kurie iš jų XIX a. gimę Rytprūsiuose, gyvenvietėse su lietuviškais pavadinimais, ir net turėjo lietuviškus vardus. Pavyzdžiui, Jurgis Naujocks, gimęs 1869 m. Klaipėdos krašto kaime „Lilischken“. Kažin, ar tai buvo esesininko tėvas, nes 2010 m. išleista 350 puslapių Naujockso biografija, kurią parašė vokiečių istorikas dr. Florianas Altenhöneris, tvirtina, kad SS šturmbanfiureris gimęs 1911 m. Kilyje…

Žinynai nurodo, kad jis Kilyje studijavo inžineriją, gavo tiksliosios mechanikos inžinieriaus diplomą. 1931 m. įstojęs į SS, buvo neblogas boksininkas ir „dažnai nokautavęs komunistus“. Atėjus Hitleriui į valdžią, 1934 m. vadovavo Rytų Berlyno SD grupei. Dar 1935 m. sausio 23 d. jo vadovaujama juodaraiščių grupė atakavo prieš nacius transliavusią radijo stotį Čekoslovakijoje, Slapio miestelyje. Čia žuvo Vokietijos radijo pradininkas Erichas Formis.

Po operacijos Gleivice H. Naujocks dalyvavo ir kituose incidentuose, pavyzdžiui, lapkričio 9 d. sunaikinant du britų agentus Nyderlandų Venlo mieste. Šie lapkričio 8-ąją esą rengė pasikėsinimą į Hitlerį. Ši provokacija vėlgi tapo įsiveržimo į šalį kitų metų gegužės 10 d. pretekstu.

1943-1944 m. dalyvavo teroristinėse akcijose Danijoje, pavyzdžiui, nužudant liuteronų pastorių Kajų Munką. 1944-ųjų lapkritį pats pasidavė amerikiečių pajėgoms, siekdamas išvengti atsakomybės už karinius nusikaltimus. Niurnbergo procese liudijęs H. Naujocks teigė vykdęs gestapo vado Heinricho Müllerio nurodymus, tad kalėjimo išvengė. Turėjo savo verslą Hamburge, padėjo vykdyti Otto Scorzeny planą „Odessa“, pagal kuri rengė nacių pasitraukimą į Lotynų Ameriką, bet pats pasiliko Vokietijoje ir mirė nuo širdies smūgio sulaukęs 54-rių 1966 m. Hamburge.

Ar verta didžiuotis tokiais kaip H. Naujocks? Tai buvo uolus nacių sraigtelis, vykdęs kiekvieną jų, nors ir brutaliausią pavedimą. Vis dėl to, žmogus, pradėjęs Antrąjį pasaulinį karą, nors ir tapęs niūriu nusikaltimų simboliu, vertas mūsų dėmesio.

Europos perdalijimo panašumai

Bet nuo šių odiozinių herojų grįžkime į istoriją. Į tolimesnę – į 1914-uosius metus, kai pasaulis ruošėsi Pirmajam pasauliniam karui. Jis taip pat kilo nuo provokacijos. Šį kartą jį pradėjo serbų nacionalistas Gavrilas Principas, kuris 1914-ųjų birželį Sarajeve nužudė Austrijos sosto įpėdinį 50-metį Frantzą Ferdinandą, su žmona keliavusį po tuo metu Austrijos-Vengrijos valdytą Bosniją ir užtrukusį kariuomenės parade. Ercherzogas dėvėjo neperšaunamą liemenę, bet kulka pataikė į galvą… Liepos 28 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai.

Įdomi ir kita paralelė – šio karo priešistorė.

1914-ųjų sausio 14-18 d. carinė Rusija ir kaizerinė Vokietija pasirašė sienų sutartį, kuria Lietuva buvo eilinį kartą padalinta ir suskaldyta, o ta imperijų siena ėjo per Lietuvos etnines žemes. Tuomet Lietuva dar įėjo į carinės Rusijos Vakarų gubernijos teritoriją. Viena sienos atkarpa – nuo Vištyčio iki Smalininkų. Imperijų siena toliau ėjo nuo Memelio per Rytų Galiciją pagal Sano upę, tęsėsi per Užkarpatę, rytinius Lenkijos rajonus ir Chelmo guberniją.

Ši takoskyros linija su tam tikrais nukrypimais buvo panaši į 1939-ųjų padalijimą. Istorikas Algirdas Jakubčionis teigia, kad 1939-1940 m. Stalinas iš esmės atkūrė Rusijos imperiją pagal 1914 m. sienas, o su šiuo reiškiniu, kaip neva pažangiu, sutiko net garsusis lenkų kilmės baltagvardiečių generolas Antonas Denikinas. Jam tai buvo imperinės Rusijos galybės atkūrimas. Tačiau sutartis, kurios iki galo taip ir nespėta įgyvendinti (kaip, beje, ir 1905 m. Bjorke pasirašytos sąjunginės sutarties), žlugo Vokietijai paskelbus karą Rusijai. Taip Vilhelmas II metė pirštinę savo kraujo broliui Nikolajui II. Šis karas nusinešė mažiau – „tik“ 14 mln. gyvybių…

Šitaip baigėsi dviejų imperatorių rožinė meilė. Ji gimė dar 1697 m. pavasarį, kai Petras I išplaukė iš Libau-Liepojos ir, praplaukdamas pro Memelį-Klaipėdą, godžiai žiūrėjo į krantą ir matė jame pavyzdines vokiečių žemes. Jis ką tik buvo aplankęs puikiąją vokišką Rygą ir akimirksniu susižavėjo Europa. O kai pasiekė Kenigsbergą ir žengė savojo laivo „Schtandart“ trapu ant krantinės, jaunuolio širdis net apsalo: „Štai kokia turi būti Rusija!“ – tarė jis tą balandžio 18 d. Pakrikštijęs savo kelionę „Didžiąja pasiuntinybe“, Petras I ėmė lankyti Europos sostines ir uostus, o juose mokytis menų bei amatų. Verbavo jis ir specialistus, braižė Rusijos ateitį, kurią grįžęs ryžtingai įgyvendino. Caras net savo antrąją žmoną Jekateriną I parsivežė iš Livonijos. Paskui atsirado imperatoriaus darbų tęsėja, tikra prūsė nuo Ščecino Jekaterina II…

Po kelių šimtmečių tarp dviejų imperijų ir jų satelitų vykę karai baigėsi vienos iš jų pralaimėjimais. Beje, atrodytų, kad pirmasis pasaulinis išsikvėpė 1918 m. lapkričio 11 d. sutartimi Kompjenės miške (netrukus pažymėsime jo pabaigos 100-metį), tačiau štai Londono „The Daily Telegraph“ rašė, kad iš tikrųjų jis pasibaigė…2010-ųjų spalio 3 d., kai  Vokietija, skirdama paskutinę maždaug 66,5 mln. eurų sumą į specialų fondą, baigė mokėti reparacijas, numatytas 1919 m. birželio 28-ąją sąjungininkų pasirašytoje Versalio taikos sutartyje. Didžioji šių pinigų dalis buvo skirta kompensuoti Belgijai ir Prancūzijai padarytus karo nuostolius, taip pat kai kurių kitų šalių karinėms išlaidoms atlyginti. Vadinasi, Pirmojo pasaulinio karo šmėkla klaidžiojo susikibusi rankomis su Antrojo…

***

Iš tikrųjų nė vienas okupantas lietuvių tautai nebuvo gailestingas, o mažos valstybės sienos iš viso nebuvo gerbiamos. 1914-ųjų sutartis tapo 1939-ųjų nusikalstamo pakto repeticija. Jos prasidėjo nuo įžūlių provokacijų, kurių herojais tapo ištikimi imperijų skalikai, nepaisant jų tautybės – lietuvių ar serbų.

O dar ir šiandien sakome, kad gyvename civilizuotame pasaulyje, kur dominuoja demokratija, vakarietiškos vertybės, tolerancija tarp tautų, mus saugoja svarbių sutarčių „stogai“. Tačiau pakaktų įsižiebti menkiausiam konfliktui Europos vidury, ir šie bendros gyvensenos principai pavirstų karščiu alsuojančiais pelenais.

O dingstis įžiebti degtuką visada atsiras. Mus tuo įtikina agresyvus Rusijos elgesys.

 

Leave a Reply