Krymo totoriai: kitais metais Krymas grįš Ukrainai

Krymo aneksija 2014-ųjų kovą buvo suplyšusiais lopais sulopyta avantiūra, kuri sudavė smūgį pačiai Maskvai ir Rusijos lyderiui V. Putinui, bet kartu ir Krymo totorių bendruomenei. Represijos prieš juos priminė 1944 m. gegužę, kai Stalinas, apkaltinęs bendradarbiavimu su naciais, apie 200 tūkstančių totorių deportavo į Vidurinę Aziją, o iš gyvuliniuose vagonuose vežamų ir į skurdžias žemes ištremtų žmonių mirė iki 46 proc. Krymo totorių gyventojų. Į savo namus, kuriuose jau buvo apsigyvenę atėjūnai, jiems buvo leista grįžti tik 1989 m.

Sakykime, kad tuos baisius nusikaltimus visoje tuometinėje SSRS vykdė Stalino parankiniai. Kas galėjo patikėti, kad šiais demokratijos ir visuotinės civilizacijos laikais vėl įsisiautės stalininės represijos, kai totoriams teks palikti savo gimtuosius namus, nes vietoj NKVD smogikų ateis „žalieji žmogeliukai“ – baudėjai iš Rusijos, padėję organizuoti referendumo spektaklį ir aneksuoti pusiasalį. Rusijos provokacija ir prasidėjo būtent prieš 4 metus, vasario 27-ąją…

Jau pirmaisiais mėnesiais prieš totorius, kurie nuo seno palaikė Kijevą, buvo griebtasi represinių veiksmų. Kaip portale Geopolitika.lt rašė apžvalgininkas Viktoras Denisenko, 2014 m. gegužės pradžioje Krymo totorių lyderis Mustafa Džemilevas, grįždamas iš kelionės, nebuvo įleistas į Krymą. Vėliau paaiškėjo, jog įvažiavimas „į Rusijos teritoriją“ jam buvo uždraustas dėl jo neva keliamo pavojaus „nacionaliniam saugumui“. Po dviejų mėnesių istorija pasikartojo: atgal į Krymą nebuvo įleistas namo grįžtantis totorių Medžliso pirmininkas Rafatas Čiubarovas. Vėliau abu jie buvo išrinkti į Ukrainos Aukščiausiąją Radą.

2016 m. balandį Krymo prokuratūros sprendimu buvo sustabdyta Krymo totorių savivaldos organo – Medžliso – veikla. Šis sprendimas oficialiai argumentuojamas kova su ekstremizmu. Medžlisas buvo priverstas „emigruoti“ iš aneksuoto Krymo į Ukrainą. Faktiškai praėjus šešiems dešimtmečiams po pirmosios deportacijos, Krymo totoriai ir vėl yra vejami iš savo gimtosios žemės.

Štai kodėl pernai rugsėjį žurnale „American Journal of Political Science“ apžvalgininkai Noamas Lupu (Noam Lupu) ir Leonidas Peisachinas (Leonid Peisakhin) retoriškai klausė: „Kodėl Krymo totoriai taip priešiškai nusiteikę Rusijos atžvilgiu?“ Atsakymas glūdi 70 m. senumo istorijoje ir šių dienų situacijoje.

Pernai gegužę Lietuvos Seime buvo surengtos „Krymo totorių dienos“, kuriose dalyvavo ir Krymo totorių tautos vadovai. Konferencijoje buvo įvertinti masiniai Krymo totorių žmogaus teisių pažeidimai ir nubrėžtos Krymo deokupacijos strategijos gaires. Galbūt planai gražinti pusiasalį teisėtiems jų šeimininkams ir atrodo naivūs, tačiau antai šių dienų pranešimai iš Kijevo patvirtina, kad totoriai nenuleidžia rankų.

Ukrainoje įsikūręs Krymo totorių resursų centras (KTRC) pranešė, kad kovo 18 d. įvyksiančių Rusijos prezidento rinkimų totorių bendruomenė nepripažins. Tai patvirtino ir nuolatinis Ukrainos atstovas Europos Taryboje Dmitrijus Kuleba. Dar daugiau: KTRC vadovas Eskenderas Barijevas neseniai pareiškė, kad vasario 26 d. startuoja forumas „Keturi okupacijos metai“, po kurio prasidės tarptautinė kampanija gražinti pusiasalį Ukrainai. Jis teigė, kad parengtas realus planas, kuris bus įgyvendintas 2019 m., o iki 2021 m. Krymas Ukrainai bus gražintas „ideologine, kultūrine ir švietėjiška prasme“.

Prieš metus D. Gordono TV laidoje „112 Ukraina“ Krymo totorių dvasinis lyderis M. Džemilevas patvirtino bekompromisį požiūrį į Krymo ateitį. Jis taip pat pasakojo apie tuojau po aneksijos įvykusį susitikimą su V. Putinu. Po jo, beje, po jo Rusijos vadovo pavaldinys pranešė, kad „Vladimiras Vladimirovičius norėtų Jūsų sutikimo dar kartą pasimatyti ir aptarti jo pasiūlymą: paleisti iš kalėjimo suimtą sūnų Haiserą už tėvo lojalumą Rusijai…“

Štai kokius amoralius žingsnius gali žengti Kremliaus lyderis, spekuliuodamas totorių laisve. Šiuo atžvilgiu jis pralenkia net Staliną, vykdžiusį totalų SSRS „nacionalinių pakraščių“ genocidą…