Kremliaus giesmininkas tvirtina, kad Lietuva sugriaus ir Rusiją

Sausio 13-oji, kaip ir visos atmintinos, tragiškos ir linksmos datos, ateina ir nueina, palikdamos kraujuotą tragedijos pėdsaką, neišpasakytą sopulį ar malonų, vertą pasididžiavimo prisiminimą, kurie mus vienaip ar kitaip moko, auklėja ir perspėja. Būtent – perspėja.

Lietuva – spalvotųjų revoliucijų iniciatorė?

Gal tos kovos už laisvę dienos ir nugrimzta užmarštin, bet štai jas vėl primena iš Kremliaus ambonos pragydę giesmininkai.

Prieš dvejus metus DELFI rašiau apie vieną buvusį „platformininką“, įtariamąjį, o paskui ir kaltinamąjį Sausio 13-osios byloje, Vladislavą Švedą. Tada šis J. Burokevičiaus ideologas, tikras Lietuvos nepriklausomybės priešininkas buvo įsiliejęs į chorą tų, kurie, dauguma nukaršę ir gaunantys solidžias savo globėjų pensijas, senais gergždžiančiais balsais taukšdami nesąmones apie įvykius prieš ketvirtį amžiaus, pylė pamazgas ant Lietuvos. Tuomet per Rusijos televiziją kaip ekspertas jis užsipuolė Lietuvos prezidentę, kad ji iš karto, metų pradžioje, atsisakiusi dalyvauti Gegužės 9-osios iškilmėse Raudonojoje aikštėje, kai antai Barackas Obama galutinės nuomonės dar neišsakęs, o Latvijos vadovas tarsiąsis su visa ES…

73-jų sulaukęs V. Švedas (rus. Владислaв Николаевич Швед) nenustygsta. Jis rašo straipsnius, leidžia storas knygeles, kaip antai 2015 metų 835 puslapių veikalas „Lietuvos neonacistai prieš Rusiją“, kuriame įrodinėja, kad iš Lietuvos inspiruojamos visokios spalvotosios revoliucijos, net „arabų pavasaris“, kad visuose karštuose taškuose – Kaukaze, Ukrainoje, Padnestrėje ir net Afrikoje veikia „baltosios pėdkelnės“ – snaiperės iš Lietuvos, kad Vilnius, vos paskelbęs nepriklausomybę ir pradėjęs SSRS griūtį, siekė ir siekia sugriauti Rusiją…

Jis daug prirašęs apie Katynės tragediją, kai neva moksliškai įrodęs, jog visa kaltė dėl tūkstančių lenkų karininkų ir kareivių žūties netoli Smolensko tenka ne Stalinui, ne NKVD (čia tarnavo ir jo tėvas), bet „nacistiniams okupantams, kurių palikuonių dabar pilna Baltijos šalyse“. Įprasta Kremliaus ideologų dūdelė pučiama ir dėl Smolensko tragedijos beveik prieš aštuonerius metus…

Mes greitai sugriausime ir Rusiją…

O štai pernai gruodį skaitytojams buvo pristatyta apimli knyga iš serijos „Politiniai tyrimai“, iškalbingu pavadinimu „Kaip sugriauti Rusiją? Lietuviškas variantas“.

Ant jos viršelio – tautiškai apsirengę Jūratė ir Kastytis, pastarasis simboliniame laivelyje moja ant kranto pasiliekančiai mylimajai… Knygos apžvalgoje rašoma, kad savo laiku Sovietų Sąjungos išardymo scenarijus buvo parengtas Lietuvoje, o jo sukūrimui buvo mestos didžiulės pajėgos – sumani separatistų agitacija, masinių neramumų organizavimas, bet svarbiausia, kad buvo išbandyti įvairių provokacijų variantai, kuriems Maskva nesugebėjo pasipriešinti. Štai kaip mažytė, maždaug 50 kartų gyventojų skaičiumi mažesnė Lietuvėlė, anot V. Švedo, sugriovė imperiją.

Bet griovimas vyko ne tik prieš ketvirtį amžiaus. Lietuvos separatistai tai bando daryti ir šiandien, tvirtina V. Švedas. Kažkada Vilniaus pradėjo nuo kvietimo nemaitinti Maskvos. Esą tuomet bado ir nepriteklių prispausti rusai patys sukils prieš savo vadovus ir juos nuvers. Šiais laikais analogišką vaidmenį vaidina vidinis Rusijos nacionalinis elitas, toliau išvedžioja šis mąstytojas. Geras pavyzdys – Čečėnijos separatistai, kuriuos Dž. Dudajevas, gavęs karinį išsilavinimą sovietinėje kariuomenėje, bet tarnybos metu persiėmęs separatinių nuotaikų Baltijos šalyse, atvedė į revoliuciją 1991 m.

2008–2009 m. Kaukaze nuvilnijo separatinių nuotaikų banga, ir Rusijai teko apginti Abchazijos ir Pietų Osetijos žmones nuo Gruzijos platinamų separatinių idėjų, rašo V. Švedas.

Netiesa, kad sukilėliai priklausė banditų formuotėms, kaip tvirtina Kremliaus politologai, pažeria švelnios kritikos savo šeimininkams V. Švedas. 2011 m. rudenį Ingušijos vadovas Junusas – Bekas Jevkurovas radijui „Echo Moskvy“ tvirtinęs: „80 procentų sunaikintų, suimtų ar tebesančių banditų būriuose yra išsilavinę arba mokosi, arba turi gerą darbą… Kitaip sakant, sakyti, kad jie neturėdami ką veikti ar be darbo kažkur pasitraukė, mes negalime.“ Būtent tokiu principu kažkada formavosi opozicija Lietuvoje, daro išvadą ekspertas, pridūręs, kad separatinės nuotaikos plinta ir Rusijos regionuose, pavyzdžiui, Tatarstane. Čia ginama totorių kalba, kaip kažkada lietuviškas Sąjūdis pradėjo nuo „nekalto lietuvių kalbos gynimo“, paskui visi žinome, kas iš to išėjo…

„Enkavėdisto“ sūnelis: obuolys nuo obels…

V. Švedą vyresnieji prisimena kaip savo inteligentiška išvaizda iš komunistinės nomenklatūros mumijų išsiskiriantį veikėją. Gimė jis Maskvoje 1944 m. liepos 1 d., bet jau trejų metų su tėvais mažasis kolonistas persikėlė į Vilnių. Tėvas Nikolajus Švedas buvo aukštas sovietinis karininkas. Kad jis buvo neeilinis, liudija ir tas faktas, jog buvo pakviestas stebėti garsaus karinio parado Maskvoje 1941 m. lapkričio 7 d. Smulkesnių žinių apie okupacinę tėvo veiklą Lietuvoje neaptikau, nes 1948 m. jis mirė, palikęs sūnui priesaką – būti ištikimu okupacinės valdžios gynėju. Tik jis pats galėtų pasakyti, ar tėvas – partinis ar NKVD veikėjas – krito nuo pasipriešinimo pogrindžio kulkos, ar mirė sava mirtimi…

V. Švedo autobiografijoje rašoma, kad jau būdamas 15 metų pradėjo dirbti, 1967 m. baigė Kauno politechnikos institutą, dirbo Utenos elektros krosnių gamykloje (buvusioje Laboratorinių elektros krosnių gamykloje „Vienybė“, dabar AB „Umega“), paskui pradėjo partinę karjerą – nuo komjaunimo lyderio Utenoje ir respublikos komjaunimo vadovo iki LKP Vilniaus m. Spalio rajono komiteto pirmojo sekretoriaus ir pagaliau – iki LKP (TSKP, „ant platformos“) CK antrojo sekretoriaus. Už darbinio jaunimo auklėjimo metodikos parengimą jam įteikta Lietuvos SSR komjaunimo premija.

Partinė V. Švedo karjera užbuksavo tuomet, kai reikėjo pasirinkti – pasukti su savo bosu A. Brazausku, tai yra savarankiška LKP, ar likti „ant platformos“– ištikimu SSKP ideologu Lietuvoje. Nepaisant jo atviro pasipriešinimo Atgimimui, 1990 m. lapkritį Naujosios Vilnios rinkimų apygardoje Nr.21 jis išrenkamas į Aukščiausiąją Tarybą, bet nei metams nepraėjus jo, kaip nepriėmusio Lietuvos Respublikos pilietybės, įgaliojimai nutraukiami.

Ideologinis prievaizdas LKP CK II-asis sekretorius buvo viena svarbiausių ir įtakingiausių pareigybių sovietinėje Lietuvoje. Dažniausiai tai buvo iš Maskvos atsiųstas, jokio ryšio su Lietuva neturintis ir lietuviškai nemokantis žmogus, turėjęs prižiūrėti respublikoje vykstančius procesus, raportavęs į Maskvą apie padėtį respublikoje. Visuomenėje šias pareigas užimantis žmogus būdavo vadinamas „generalgubernatoriumi“. Tai lyg aliuzija į caro gubernatorių „koriką“ Michailą Muravjovą, daug pasidarbavusį šiame krašte XIX antroje pusėje.

Antrieji sekretoriai į Lietuvą buvo siunčiami iškart po karo, tarp 12 tokių asmenų keletas buvo ir „savų“ – 1944 m. grįžo Vladas Niunka, 1953–1956 m. tas pareigas ėjo Kazimieras Liaudis ir Motiejus Šumauskas ir tik po trijų dešimtmečių, jau padvelkus Sąjūdžio vėjams, 1988 m. paskirtas Vladimiras Beriozovas. Visi jie buvo skirtingi.

Paskutinis „importuotas“ antrasis sekretorius – karelas Nikolajus Mitkinas, kuris sąjūdininkus atvirai vadino fašistais. Tai jo iniciatyva ir LKP CK I-ojo sekretoriaus Ringaudo Songailos pritarimu 1988 m. rugsėjo 28 d. prieš taikaus mitingo Vilniuje dalyvius buvo surengtas vadinamas „bananų balius“ – panaudoti specialūs SSRS vidaus kariuomenės daliniai. V. Beriozovas buvo pirmasis nuo 1956 m. ne iš Maskvos siųstas sekretorius. Šias pareigas jis ėjo iki LDDP įkūrimo ir laikėsi šalia A. Brazausko.

V. Švedo paskyrimas antruoju sekretoriumi vyko pagal visas sovietinės nomenklatūros taisykles. Buvęs partinis propagandistas (beje, 1987–1989 m. būdamas Radijo ir televizijos komiteto pirmininku jis laikėsi gana nuosaikios pozicijos, leido kurtis Sąjūdžio grupėms) Juozas Kuolelis, miręs pernai rugsėjį, knygoje „Pro kalėjimo grotas“ rašė, kad blizgėte blizgančioje Operos ir baleto teatro salėje, kurioje vyko LKP XX suvažiavimas, visiems netikėtai V. Švedas pasiūlė M. Burokevičių pirmuoju sekretoriumi, o šis V. Švedą – antruoju…

Šuniškas gyvenimas

Uolusis „ant SSKP platformos“ atsistojęs V. Švedas dar gerokai prieš nepriklausomybės atkūrimą nuolat informuodavo Maskvą apie neramią padėtį Lietuvoje, apie „nacionalistų“ siautėjimą ir bręstantį pavojų Lietuvai išeiti iš Sovietų Sąjungos. Vėliau jis apkaltins M. Gorbačiovą, kad šis nereagavo į jo pranešimus ir taip sudarė galimybes „vešėti separatizmui“ Lietuvoje. V. Švedas pirmininkavo SSRS Piliečių komitetui Lietuvoje, kuris buvo pagrindinis neramumų tomis Sausio dienomis ir „Jedinstvo“ smogikų organizatorius (Spalio komitetas buvo pagrindinis jų štabas). Tardomas vienas iš jo bendraminčių Juozas Jermalavičius laikraščiui „Opozicija“ (Nr.11) skundėsi, kad „V. Švedas įvėlė šį visuomeninį organą į sausio įvykius Vilniuje. Jis pats aktyviai ir karingai reiškėsi sausio 9–13 dienomis M. Gorbačiovo pusėje…“

Bet po to, ypač po pučistų pralaimėjimo Maskvoje, V. Švedui taip pat ėmė svilti padai. Jis neteko Lietuvos pilietybės bei AT deputato mandato. Dar nepradėjus tirti Sausio 13-osios nusikaltimų, atsėdėjęs Lukiškėse viso labo tris paras, 1992 m. birželį jis pabėgo į Vitebską, o pajutęs, kad čia jį gali pasiekti Lietuvos teisėsaugos ranka, dėl šventos ramybės persikraustė į Maskvą. Mat jį išgąsdino dar ir tai, kaip lengvai lietuviai iš Minsko parsigabeno du perversmo lyderius – M. Burokevičių ir J. Jermalavičių…

Rusijoje jis susirado naują šeimininką. Ne bet ką, o patį Liberalų demokratų partijos lyderį Vladimirą Žirinovskį, kurio „dešiniąja ranka“ dirbo 8 metus (su juo V. Švedas buvo susitikęs prieš 1991 m. Rusijos prezidento rinkimus, kai V. Žirinovskis atvyko į Vilnių agituoti rusakalbių rinkėjų). Nuo 2004 m. jis gauna valstybinę pensiją, tačiau savo internetiniame puslapyje tvirtina iki šiol dirbąs RLDP sekretoriate, esąs pirmininko pavaduotojas ir kartu ekspertas. Be to biografijoje teigiama, kad Kaune inžinieriaus profesiją įgijęs V. Švedas yra „trečios klasės valstybės patarėjas“.

Nusikaltėlis vizgina uodegą

2010 m. lapkritį Lietuva eilinį kartą nesėkmingai pareikalavo išduoti šį nusikaltėlį. Tad jau daugelį metų V. Švedas pasivertęs garsiu publicistu, vieną po kitos kepančiu knygas ir straipsnius, kurie atitinka skandalingojo šeimininko retoriką. Tiesa, dabar jis save vaizduoja komunistų oponentu, nepritariančiu kariniam Sausio išpuoliui prieš taikius gyventojus. Užtai pernai kovą įvykusi VII-oji Lietuvos komunistų partijos (tokia dar egzistuoja Rusijoje!) konferencija pašalino V. Švedą iš savo gretų „už partijos šmeižimą“.

Šiandien V. Švedas ir toliau vaizduoja neteisingai kaltinamą dėl Sausio 13-osios. Čia jis tikina, kad iš pradžių palaikė Sąjūdį, kuris pritarė „perestroikai“, draugavo su V. Petkevičiumi ir A. Juozaičiu, netgi gerai sutarė su K. Prunskienės broliu, dirbusiu organizacinio skyriaus vedėju partijos Spalio komitete. Prieš 10 metų skelbtame interviu žurnale „Russkaja žiznj“ V. Švedas tvirtina, kad Sausio 13-osios naktį jis lėbavęs su bičiuliu per jo gimtadienį ir išgirdęs šūvius neramiai pagalvojęs: kam naudoti karinę techniką, juk tai suteiks V. Landsbergiui didesnę galimybę joti ant balto žirgo į nepriklausomybę…

Jis save vadina „protingu“ Lietuvos nepriklausomybės priešu. Sausio 13-osios byloje jis, kaip ir kiti kaltinamieji, nedalyvauja, bet susirašinėja su savo advokatais, kurie jam irgi neįtinka. Šiomis dienomis jis vėl prašė pakeisti savo gynėją, kurio pozicija esą prieštarauja kaltinamojo pozicijai…

Savo ideologinėje kūryboje, kaip ir sovietinio saulėlydžio laikais, vaizduodamas „protingą“ analitiką, V. Švedas suokia tą pačią giesmę, kaip jo maitintojai Maskvoje ir sparnuotos frazės „savi šaudė į savus“ autoriai Lietuvoje. Jis kepa veikalus vieną po kito, žinoma, už jų leidimą mokėdamas ne iš savo valstybinės pensijos. Tokie kaip jis (o jų Sausio 13-osios byloje daugiau kaip 60) naudojasi tuo, kad šis teismo procesas Lietuvoje, deja, vis dar „girgždėdamas sukasi sunkiai“…

Šis straipsnis taip pat publikuotas Delfi

Leave a Reply