2017-ieji: pasaulis trimis išmatavimais

Tapo įprasta: baigdami metus, susumuojame, kaip gyveno pasaulis šiemet ir kas mūsų laukia kitąmet. Nes žmogus – ne vienadienė būtybė, jam būdingas apibendrinimas, išvados, prognozės, kurios leidžia išlikti, išgyventi, kurti ateitį, statyti skurdesnį ar prabangesnį gyvenimo būstą sau ir savo vaikams. Visa tai vadinama pažanga. Ar buvo jos 2017-aisiais? Išskirkime bent tris globalius aspektus.

Europa ant pražūties slenksčio?

Bet iš pradžių apsidrauskime: pasauliniai konfliktai, reiškiniai ir tendencijos vienaip ar kitaip liečia Lietuvą. Net neįvardijant šių sąsajų, galima tvirtinti, kad, sakykime, įžūli Šiaurės Korėjos karinė mankšta, sudrebinusi pasaulį, gresia nestabilumu ir Europoje. Antra, padėtis Lietuvoje, kuri neįeis į šią apžvalgą, yra globalinių įvykių ir padėties ES atgarsis. Trečia, neramumai Lenkijoje, metų gale kilusi politinė krizė Vokietijoje, nauji Rusijos planai eskaluojant karą Ukrainoje – tai vis „arčiau mūsų kūno“ esantys įtampos židiniai, bet juos palikime ateičiai.

Taigi, ir šiemet išskirkime tris konfliktinius taškus, kurie turi ir dar turės įtakos pasaulinei raidai.

Pernai metų pabaigoje „Apžvalgoje“ džiaugėmės, kad 2016 – aisiais – pagal kinų kalendorių Raudonosios Ugninės Beždžionės metais – neišsipildė viena fantastinė Vangos pranašystė. Priminsiu, jog tuomet rašėme apie vieną garsios bulgarų aiškiaregės Vangos (tikroji pavardė Vangelija Pandeva Dimitrova, 1911 – 1996) pranašystę, kada ir kaip pražus Europos šalys. Akloji aiškiaregė kalbėjo apie karą su musulmonų valstybe, kuri panaudos cheminį ginklą. Pasak moters, dėl jo poveikio 2016 metais Europa visai ištuštės. Vašingtone leidžiamas politikos, ekonomikos ir kultūros žurnalas „The Globalist“ jai paantrino, kad tokia musulmoniška valstybe gali tapti Libija, kad ši islamiškoji valstybė panaudos cheminį ginklą ir sunaikins dešimtis valstybių. Po galingo smūgio ant žmonių kūno atsivers žaizdos, opos, augliai ir jau 2016 metais Europa ištuštės…

Cheminis armagedonas pritariant V. Putinui

Galima svarstyti, kodėl tokio armagedono sukėlėja buvo laikoma ne Sirija, kuri nuo 2011 m. tebėra globalinio konflikto smaigalyje. 2011 m. balandžio mėn. Sirijos vyriausybė dislokavo kariuomenės dalinius šalies miestuose ir įsakė atidengti ugnį į protestuojančius civilius, kurių daugelis norėjo Basharo al-Assado režimo galo. Galiausiai prie protestuotojų prisijungė kariuomenės dezertyrai, ir taikūs protestai peraugo į ginkluotą maištą. Opozicija tapo vis labiau ginkluota, tačiau neturėjo organizuoto vadovavimo. Sirijos vyriausybė sukilėlius apibūdino kaip „ginkluotas teroristines grupuotes“, nes su režimu pradėjo kovoti ir „Islamo valstybės“ (ISIS) smogikai. Tokia abejotina „draugystė“ leido Damaskui kviestis Rusijos pagalbos. Į tarptautinę antiteroristinę kampaniją įsijungė JAV, kitos Vakarų valstybės. Tai padėjo išsilaikyti al-Assado vyriausybei, ir 2017 m. antroje pusėje sukilėliai ir ISIS prarado kone visas turėtas pozicijas.

JAV vengė tiesioginių mūšių Sirijos žemėje, o štai Rusija įsitraukė į karą visa savo karine galia. Jai tai kainavo milžiniškus resursus. Sakoma, kad Vakarų sankcijos V. Putino režimui – mažesnė ekonominė našta, negu Maskvos įsitraukimas į despotinių režimų ir „įsisavinamų“ teritorijų rėmimą bei išlaikymą. 2015 m. paskelbtoje britų analizės centro „IHS Jane’s“ ataskaitoje teigta, kad karinė operacija Sirijoje Rusijai, netgi skaičiuojant pačiais kukliausiais vertinimais, kainuoja 2,4 mln. dolerių per dieną. Realiai šį skaičių reikėtų dauginti dvigubai, teigia centro analitikai. Pavyzdžiui, vieno karo lėktuvo eksploatacija kainuoja 12 tūkst. dolerių vienai skrydžio valandai, vieno karinio sraigtasparnio – 3 tūkst. dolerių. Centro skaičiavimai neapima sparnuotųjų raketų paleidimo iš Kaspijos jūros. Anot analitikų, vienos tokios raketos paleidimas kainuoja 1,2 mln. dolerių. 2015 m. spalį Kaspijos jūroje dislokuoti Rusijos karo laivai smogė sparnuotosiomis raketomis džihadistų judėjimo „Islamo valstybė“ taikiniams Sirijoje (suduoti 26 raketų smūgiai iš keturių laivų).

Bet grįžkime prie neišsipildžiusios Vangos pranašystės apie cheminį ginklą. Iš tikrųjų, ne koks Libijos, o B. al-Assado režimas jį naudojo prieš taikius savo šalies gyventojus. JAV apkaltino jį šių metų balandį surengus cheminę ataką  Sirijos mieste Chan-Šeichune, kurios metu žuvo daugiau kaip 80 žmonių. TV ekranuose matėme nuo zarino dūstančius vaikus, moteris, senelius. Tačiau Paryžiaus „Le Monde“ neseniai patikslino, kad nuo sukilimo pradžios 2011 m. tokių chloro ir zarino atakų prieš taikius gyventojus buvo daugiau kaip 100. Pirmas patvirtintas incidentas įvyko Chan al-Asalo mieste 2013 m. kovo 19 d. ir įrodyta, kad nuodingas dujas naudojo ne sukilėliai, o Sirijos armija.

Lapkričio antroje pusėje, tuo metu, kai V. Putinas Sočyje glėbesčiavosi su Sirijos vadovu B. al-Assadu, speciali Jungtinių Tautų komisija, tyrusi chemines atakas Sirijoje, baigė rengti savo ataskaitą, tačiau Saugumo Taryboje Rusija vetavo komisijos išvadas, o paskui atsisakė pritarti Japonijos pateiktai rezoliucijai dėl jos veiklos pratęsimo mėnesiui. Komisija buvo įkurta 2015 m. rugpjūtį ir tyrė 65 cheminių medžiagų panaudojimo prieš taikius gyventojus atvejus.

Tai parodė tikrąjį Maskvos veidą. V. Putinas, prispaustas milžiniškų išlaidų karo operacijoms Sirijoje (o kur dar parama separatiniams režimams Pietų Osetijoje, Abchazijoje, Rytų Ukrainoje, taip pat Krymo išlaikymui), pasitaręs su Sirijos vadovu, Irano bei Turkijos lyderiais (Londono „The Times“ šį susitikimą lygina su Stalino, Churchillio ir Roosevelto derybomis Sočyje 1945 m.), nutarė baigti aktyvius veiksmus šioje šalyje. Jį įsiutino tai, kad Vašingtonas nutarė palikti dalį savo kontingento šioje šalyje, nes čia V. Putinas jaučiasi padėties šeimininku. Kaip rašo JAV leidinys „Politico“, JAV užleido pozicijas Rusijai, ir dėl to kaltas ir B. Obama, ir D. Trumpas.

Kol Sirijoje išlieka priešprieša tarp JAV ir Rusijos, kyla daug abejonių, ar pilietinis karas šioje sugriautoje Artimųjų Rytų valstybėje greitai užsibaigs.

Trumpas – naujas M. Gorbačiovas?

Beveik metus JAV prezidento poste esantis Donaldas Trumpas (žurnalas „Time“ jį ketino išrinkti Metų žmogumi) toliau verčia savo priešininkus jį kritikuoti, o šalininkus – žavėtis. Vieniems savo iššaukiančiu elgesiu jis primena B. Jelciną, kitiems – M. Gorbačiovą. Sugretinti su pastaruoju „perestroikos“ tėvu ryžosi Amerikos žurnalas „The American Conservative“, neseniai rašęs, kad sovietų lyderis sugriovė komunistinę imperiją, o nuolat juokus krečiantis D. Trumpas beprotiškais sprendimais švaisto Amerikos galią ir autoritetą. Trampizmas, pastebi šio leidinio apžvalgininkas Davidas Jimenezas, tam tikra prasme yra Amerikos visuomenės „perestroika“, kai buvo griaunami sovietinės gyvensenos stereotipai, o dabar amerikiečiai tampa konservatyviojo mastymo pertvarkos liudininkais.

Nėra abejonių, kad 71-rių D. Trumpas – garsus amerikiečių verslininkas, investuotojas, televizijos laidų vedėjas, knygų autorius, politikas, 45-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas – talentingas žmogus, nebijantis Ameriką apversti nuo kojų ant galvos. Jis tapo pirmuoju JAV prezidentu, kuris anksčiau nėjo jokių oficialių valstybinių pareigų ir net nebuvo tarnavęs JAV kariuomenėje. Tai nedidelė nuodėmė, kaip ir tai, kad buvo vedęs tris kartus ir iš šių santuokų turi 5 vaikus, kad dabartinė žmona Melania Knauss kilusi iš Rytų Europos šalies Slovėnijos. Amerikiečiams tai labai neimponuoja. Jiems svarbiau svečiui parodyti, pavyzdžiui, didžiulį viešbutį Čikagoje, kur lankiausi gegužę, ant kurio Mičigano ežero bangų blizgesyje puikuojasi milžiniškas užrašas „Trump“. Tai pažangos, didybės ir kartu puikybės simbolis (tai pasitvirtino, užėjus į ištaigingą ir erdvų it peronas šio viešbučio holą).

Kodėl D. Trumpas 2017 m. darė tai, ko niekada daryti nepataria psichologai? Jis jau ne pirmą kartą giriasi savo IQ ir meta iššūkį kitiems, kviesdamas juos palyginti jo IQ testų rezultatus (antai, 2016 m. gruodį buvo išplatinta diagrama, kurioje buvo nurodyta, kad D. Trumpo IQ yra 156, t. y. didesnis nei daugumos kitų JAV prezidentų). Žurnalo „The Atlantic“ interneto svetainėje pabrėžiama, kad žmonės nemėgsta, kai kas nors giriasi savo pranašumu, tai yra, tarsi kitą menkindamas. Bet taip pat psichologijoje yra gerai ištirtas reiškinys: žmonės yra linkę manyti, kad yra pranašesni už vidutinį žmogų. D. Trumpo atveju greičiausiai šios pagyros tik sustiprins žmonių jau susidarytą požiūrį į prezidentą. Jei jie yra įsitikinę, kad jis yra protingas politikas ir sumanus verslininkas, greičiausiai pagalvos, kad jis sako tiesą. Jei jie jau dabar mano, kad jis yra nekompetentingas ir amoralus, tai niekuo nepatikrinti teiginiai apie jo IQ greičiausiai nieko nepakeis.

Lietuva D. Trumpu nenusivylė…

Bet palikime šiuos samprotavimus specialistams. Pasidomėkime, kokios 2017 m. buvo D. Trumpo sąsajos su Lietuva. Pirma maloni žinia dvelktelėjo iš JAV prezidento laiško Lietuvos vadovams mūsų šalies Vasario 16-osios proga. Be oficialių sveikinimų, Amerikos vadovas pabrėžė, kad „Lietuva pirmauja skatindama demokratijos plėtrą ir stiprindama transatlantinę bendruomenę. Jūsų parama Ukrainos suverenumui ir teritoriniam integralumui, taip pat pastangos didinti diversifikaciją energetikoje paremia mūsų bendrą tikslą sustiprinti Europos ir regioninį saugumą”. Paskui jis pagyrė už didėjantį gynybos finansavimą – nuo 1,8 proc. nuo BVP šiemet iki 2 proc. kitąmet. „Jungtinės Valstijos didžiuojasi vadindamos Lietuvą sąjungininke”, – buvo teigiama prezidento laiške D. Grybauskaitei.

Trumpo ankstesnių pasisakymų fone, kuriuose jis kritikavo NATO kaip pasenusią organizaciją ir teigė abejojantis, ar gintų Baltijos šalis agresijos atveju, nes jos nesirūpina savo gynybiniu pajėgumu, šis formalus įvertinimas tarsi medumi patepė Vilniaus savimeilę. Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius metų viduryje nuogąstavo, kad ES lyderių neadekvati ir skubota reakcija į D. Trumpo pasisakymus neleidžia daug ko tikėtis iš Vašingtono, ypač gynybos srityje. Bet K. Girnius priduria, kad Lietuva kantriai dirbo savo darbą: ieškojo kontaktų su Baltųjų rūmų komanda, uoliai dalyvavo ES ir NATO gynybinių padalinių veikloje. „Lietuva nebuvo vien pokyčių stebėtoja, bet ir dalyvė, atkakliai reikalaudama, jog NATO parengtų rimtus ir detalius Baltijos šalių gynimo planus, dislokuotų savo karius Baltijos šalyse, imtųsi kitų priemonių, kurios įtikintų Kremlių, jog šios šalys bus ginamos. Dėmesys Baltijos šalims yra realus, bet jis sietinas su dėmesiu visai Europai ir NATO,“ – rašė apžvalgininkas DELFI portale.

Kiek vėliau Lietuvos vadovai gavo dar vieną laišką. Balandžio pabaigoje atsiųstame laiške D. Trumpas akcentavo tvirtą savo šalies paramą Lietuvos laisvei, nepriklausomybei ir valstybingumui. Pasak D. Trumpo, „Jungtines Valstijas ir Lietuvos žmones sieja ypatingas ryšys, kurį dar labiau išryškino Lietuvos – Amerikos bendruomenė, raginusi kovoti už laisvę sovietinės okupacijos metais“.

Bet visas abejones D. Trumpo pasiryžimu išsklaidė jo vizitas į Varšuvą liepos pradžioje. Kai Lietuvoje buvo pažymima Valstybės diena, JAV vadovas, susitikęs su Lenkijos ir kitais visais Rytų bei Vidurio Europos valstybių lyderiais, įskaitant Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, tarsi pakartojo kažkada iš G. W. Busho lūpų nuo Rotušės laiptų Vilniuje pasklidusius žodžius: „Lenkija ir jos kaimynės niekada nebus paliktos vienos“. Tuomet jis paragino Rusiją nutraukti destabilizuojančią veiklą Ukrainoje ir liautis rėmus „priešiškus režimus“, tarp kurių paminėjo Siriją ir Iraną. Svarbu, kad jis tai pasakė prieš pat pirmąjį jo susitikimą su V. Putinu.

Priminsime, kad iškart po JAV prezidento inauguracijos pasigirdo nerimą keliančių prognozių 2017-iems metams. Antai, sausio pabaigoje BNS paskelbė interviu su švede Anna Wieslander – Atlanto tarybos Šiaurės Europos padalinio direktore, kuri perspėjo, kad tarp D. Trumpo ir V. Putino gali prasidėti sandorių politika. „Baltijos jūros regiono saugumas labai priklausomas nuo JAV. Didžiausias skirtumas tarp Obamos ir Trumpo administracijų – kad akcentuojami kitokie interesai, bet ne vertybės. Taigi, „vientisos, laisvos ir taikios“ Europos idėja ir jos gynimas tebėra aiškiai pabrėžiami Baltijos jūros regione. Iki šiol buvo nedaug ženklų, kad naujoji administracija vadovausis šia vizija, ir tai kelia nerimą. Atrodo, kad ji labiau kliausis sandorių principais: pavyzdžiui, pabrėždama gynybai skiriamas išlaidas mainais į sąjungininkų palaikymą. Tai yra didelis pokytis, didinantis nesaugumą regione. Vis dėlto padariniai tikriausiai taps labiau pastebimi ilguoju laikotarpiu. Trumpuoju laikotarpiu NATO ir ES narystė kartu su sustiprintu NATO ir JAV priešakiniu dalyvavimu Rytų sparne Lietuvai bus stabilizuojantys veiksniai“, – sakė savo interviu BNS švedų politikė.

Sandorių ir sandėrių, kokius prisimename iš prieškario, kol kas neįvyko arba mes apie juos nieko nežinome. Tačiau D. Trumpo metai Lietuvą nuteikė pozityviai. Ypač tai svarbu, augant grėsmių potencialui regione.

„Brexit“: vežimas rieda į nežinią…

Smūgis į galvą ir dūris į papilvę. Taip kriminališkai galima apibrėžti išpuolius prieš susivienijusią Europą, prieš ES. „Brexit“ sudavė smūgį iš viršaus, ir bendrija, patyrusi finansinius bei ekonominius sukrėtimus, gavo dar ir smegenų sukrėtimą. O 2017 m. separatizmo banga užliejo Europos pietus, ir katalonai, kovojantys dėl savo sunkiai motyvuojamos nepriklausomybės, smogė ES iš apačios. Šios vaizdžios asociacijos, žinoma, dar neiliustruoja bendros ES būklės po patirtų traumų, ypač kai tie smūgiai buvo periferiniai ir skausmingesni būtent atskiroms jos narėms.

Abu šie procesai ne vienadieniai. Pagal Lisabonos sutarties, įsigaliojusios 2009 m., 50-ąjį straipsnį Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES truks dvejus metus, iki 2019 m. kovo. Šis procesas kainuos nei daug, nei mažai – apie 50 mlrd. dolerių, nors premjerė Theresa May įvardijo mažesnę sumą – 20 mlrd. eurų. Jį turės ratifikuoti visų 27 ES liekančių šalių parlamentai ir Europos Parlamentas. Derybos dėl išstojimo gali būti pratęstos, bet tam vėl reikės visų šalių parlamentų pritarimo. Galų gale Londonui teks panaikinti 1972 m. Didžiosios Britanijos aktą dėl Europos bendrijų ir pakeisti jį nauju susitarimu su ES. Tuomet ir baigsis išstojimo etapas, kuriam pradžią davė 2016 m. birželio 23 d. įvykęs referendumas. Beje, Londonas vėl galės grįžti į ES, pateikęs prašymą įprasta tvarka.

2017 m. Jungtinei Karalystei ir Briuseliui buvo nelengvi. Balandį buvo duotas mandatas Europos Komisijai pradėti derybas. Po įvykusio 27 šalių lyderių susitikimo EK paskelbė rekomendacijas deryboms, ir gegužę jos prasidėjo. Didelę reikšmę ES ateičiai turėjo balandį ir gegužę įvykę du Prancūzijos prezidento rinkimų turai, kuriuose vos nelaimėjo ultradešinieji bendrijos priešininkai, rugsėjo 24 d. – parlamento rinkimai Vokietijoje, kurie neužbaigė politinės krizės šioje šalyje. Šį rudenį Londonas priėmė atskirą įstatymą, integruojantį visus ES norminius aktus į JT teisinę sistemą, kad juos, esant reikalui, galėtų svarstyti parlamentas.

Derybos numatytos baigti kitų metų rudenį, o iki 2019 m. kovo abu parlamento rūmai, taip pat EP ir ET surengs balsavimų seriją dėl galutinio susitarimo. Tad tų metų kovo 29 d. 23 val. Londono laiku Didžioji Britanija bus formaliai pasitraukusi iš Europos Sąjungos, jeigu, žinoma, neatsitiks kitaip.

Didžiosios Britanijos premjere išrinkta Theresa May pasiraitojo rankoves. Pirma didžiulė naujiena, ypač 3 milijonams imigrantų, buvo ta, kad jų padėtis ir statusas po „Brexit“ nesikeis. Bet čia paskelbė išlygą: ES teismai Liuksemburge negalės sekti žmogaus teisių padėties Jungtinėje Karalystėje. Tačiau Briuselis mano kitaip, ir birželio 8 d. rinkimuose parlamentinės daugumos netekusi britų premjerė, besitikinti koaliciją suformuoti su Šiaurės Airijos partija (DUP), stabtelėjo.

Besidžiaugianti ES silpnėjimu po Didžiosios Britanijos pasitraukimo Rusija buvo šokiruota netikėtų Th. May pasisakymų jos atžvilgiu. Vienas paskutiniųjų, rašant šį straipsnį, – raginimas Europos Sąjungai atidžiai stebėti priešiškos Rusijos veiksmus prie bendrijos rytinių sienų ir Maskvos pastangas sugriauti bloko vienybę. Tai ji pareiškė per Briuselyje lapkričio pabaigoje prasidėjusį ES Rytų partnerystės programos viršūnių susitikimą. Ji pakartojo, kad Jungtinė Karalystė besąlygiškai lieka įsipareigojusi atlikti vieną iš pagrindinių vaidmenų užtikrinant Europos saugumą. „Mes paliekame ES, bet ne Europą“, – pabrėžė ji. Kiek anksčiu ji atsiliepė apie Rusijos veiksmus, „keliančius grėsmę tarptautinei tvarkai“. Per ES viršūnių susitikimą Estijoje Th. May parodė dėmesį Baltijos šalims, teigdama, kad „tebesitęsianti Rusijos agresija kelia vis didesnę grėsmę mūsų draugams Estijoje, taip pat Latvijoje ir Lietuvoje. Mūsų buvimas čia svarbus, nes parodo, kad esame pasirengę ginti savo sąjungininkus“. „Jei tokia šalis kaip Rusija pažeidinėja valstybių sienas ir tarptautinę teisę, į tai būtina atsakyti. Jei užpuolamas vienas, reiškia, kad užpuolami visi“, –G.W.Busho ir D. Trumpo tezę kartojo ji.

Šie keli pasisakymai rodo, kad, nors Londonas traukiasi iš bendrijos, jos užsienio politika Rusijos atžvilgiu lieka nuosekliai reikli, o Baltijos šalių – draugiška ir globėjiška.

Užtat Maskvos propagandistai ėmė ją „trolinti“. Štai „The Guardian“ rašė, jog Maskvoje atkreiptas dėmesys, kaip Th. May nemoka laikyti taurės ir gerti vyno, kai kam nepatinka jos dėvimos iššaukiančios apyrankės, o Rusijos URM ją apkaltino neatsakingais pareiškimais ir ironiškai pasiūlė „teisingai“ gerti Krymo vyną „Kasandra“…

Apžvalgininkai tvirtina, kad JK nėra ypač svarbus ekonominis Lietuvos partneris: 2015 – 2016 m. pagal eksportą ji užėmė tik 8 vietą, o pagal importą – 12-ą. Tuo metu prekybos apyvarta tarp dviejų šalių netgi mažėjo. Kur kas svarbesnis ten gyvenančių 200 tūkst. lietuvių emigrantų likimas. Natūralu, kad pasitraukdamas iš ES Londonas griežtins migracijos procesą, bet dabartinė premjerė tvirtina, kad bus apsiribota nebent tik socialinių išmokų reforma, o imigrantų statusas ir pragyvenimo sąlygos nepakis. Aišku, daug kas priklausys nuo bendros migracijos Europoje situacijos.

Separatizmas kataloniškai – smūgis ES iš apačios

Pavojingesnis reiškinys Europos Sąjungoje – separatizmo virusas, šiemet Ispaniją atvedęs prie galutinės valstybinės krizės. Po referendumo Katalonija vienašališkai paskelbė nepriklausomybę ir judėjo link jos teisinio įforminimo, bet čia jos šalininkai susidūrė su rimta kliūtimi – 155-uoju Konstitucijos straipsniu, kuriuo gali būti įšaldyta Katalonijos autonomija. Tada Madridas visiškai perima Katalonijos finansų, policijos, žiniasklaidos kontrolę ir daugiausiai pusei metų apriboja regiono parlamento galias. Per šešis mėnesius turi būti surengti nauji regioniniai rinkimai.

Bet realybė kita. Katalonai aktyviai pasipriešino Madridui, o pastarasis prieš Barseloną griebėsi atvirų pogromų. Jie visą Europą nuteikė nepalankiai Madrido atžvilgiu, nors ES nuolat pasisako už valstybės vientisumą. Nors keletas Katalonijos ministrų nepriklausomybininkų buvo suimti, o vyriausybės vadovas pasitraukė į Briuselį, susidarė situacija, kad Ispanijos valstybė Katalonijoje yra praktiškai jau neegzistuojanti. Tai struktūrinė problema. Tik 9 proc. viešojo sektoriaus darbuotojų Katalonijoje palaiko nacionalinę administraciją. Palyginti: Valensijoje – 16 proc., Andalūzijoje – 19 proc., Madride – 39 proc. Kaip laikraščiui „El Pais“ aiškino Andresas Betancoras iš Pompeu Fabra universiteto Barselonoje, Ispanijos valstybės buvimas regione yra „likutinis ir simbolinis“.

Daug kas katalonų kovos už laisvę ištakų ieško regiono istorijoje. Kaip ir visą Pirėnų pusiasalį, Kataloniją nuo senų amžių siaubė, kas tik galėjo – maurai, alanai, kartaginiečiai, romėnai, almoravidai… Tik XII a. Barselonos grafystė tapo Aragono karalystės dalimi su katalonų kalba, prekyba, amatais. Pirmasis separatinis judėjimas prasidėjo XVII a., kai susikirto Katalonijos ir Kastilijos interesai. Nepriklausomybės šalininkų sukilimai tęsėsi ir XX a. pirmoje pusėje, kol 1939 m. Franco visiškai panaikino autonomiją ir uždraudė katalonų kalbą. Diktatoriaus mirtis 1975 m. atvėrė kelią demokratijai ir platesnei autonomijai. Bet Barselonos ir tai netenkino. Ko gero, nuo to laiko vyksta nesutaikomi ginčai su centrine valdžia, kuriuos kai kas vadina derybomis. Atėjo laikas lakiam posakiui: lakštingalos nutyla, kai ima griaudėti pabūklai… Ir jie sugriaudėjo…

Gruodžio 21 d. numatyti Katalonijos parlamento rinkimai.

Nesiimdami išankstinio įvykių vertinimo, paklauskime savęs: kieno veiksmams – Barselonos ar Madrido – mes pritariame? Klausimas nelengvas. Galima spekuliuoti neva panašiu Lietuvos keliu į nepriklausomybę, istorinėmis sąsajomis, karštu ispanų temperamentu, tarptautinės visuomenės pasyvumu, bet viena aišku: kaip „Lietuvos ryto“ televizijai sakė buvęs pirmasis nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, „tai tik pradžia; analogiški įvykiai gali labai greitai išplisti ir kitur Europos Sąjungos teritorijoje“.

***

Problema ta, kad separatizmas Europos pietuose ir JK traukimasis iš ES skatina euroskepticizmą, kuris netrunka pasireikšti aktyviais veiksmais, dažnai nepagrįstai sutapatinamas su tautinio savarankiškumo siekiais. Būti sąjungoje, vieningoje Europos struktūroje jokiu būdu nereiškia prarasti tautinį identitetą. Atvirkščiai: įvykiai Londone ir Barselonoje turi padėti ES geriau integruotis ir kartu išlaikyti nacionalinių jos narių teisę į savarankiškus sprendimus.

Ar šiuos postulatus būtina apibrėžti vien 2017-aisiais ar ateinančiais metais? Tai šimtmetiniai procesai.