Česlovas Iškauskas. Parama Ukrainai: letalinių ginklų ji vis dar laukia… (II)

Laisvės kovas, pasipriešinimą okupantui mes tik sąlyginai skirstome į etapus, į laikotarpius, į rezistencijos vadovų veiklos tarpsnius. Bet kaip rodo istorija, ta kova niekada nesibaigia.

Naujas jos etapas atsivėrė aneksavus Krymą, Rusijos remiamoms pajėgoms užėmus pramoninius Rytų Ukrainos rajonus. Natūralu, kad Kijevas laukia paramos. Lietuvai taip pat kyla naujos grėsmės, mes taip pat tikimės sąjungininkų paramos.

Kodėl jiems turime padėti?

Neseniai Maidanas pažymėjo 4-ąsias metines. Tad dar keletas sutapimų. Beveik tuo pačiu metu, 1953-aisiais, išsikvėpė rezistencinis judėjimas Lietuvoje ir Ukrainoje. Dar keletą metų – iki 1955-ųjų – su okupantais kovojo pavieniai pasipriešinimo dalyviai. Istorikai tvirtina, kad 1954 m. suėmus paskutinį UPA vadą Vasilijų Kuką, organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietams Ukrainoje baigėsi.

Tų pačių metų lapkritį Maskvos Butyrkų kalėjime buvo sušaudytas generolas Jonas Žemaitis. Tiesa, 1956-ųjų spalį buvo suimtas A. Ramanauskas – Vanagas, sušaudytas kitų metų lapkričio 29 d. Iki pat 1965 m. pavasario slapstėsi Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis – Siaubūnas. Kaip jau rašėme, ukrainiečių kovotojus įkvėpė Stepanas Bandera, saugumiečio nužudytas Miunchene 1959 – ųjų spalį. Laikykime tai rezistencijos tąsa.

Ar mums kas padėjo? Žodžiais, deklaracijomis, pažadais – taip. Mūsų partizanai, juos remiantys žmonės ilgai puoselėjo viltį, kad okupacija netrukus baigsis, ir Lietuvą „amerikonai“ išvaduos. Realybė buvo kita: Maršalo planas, kuriam 1948 m. pritarė JAV Kongresas, 15-kai Europos valstybių ir Turkijai suteikė milijardinę paramą – 13,2 mlrd. dol., bet J. Stalino nurodymu SSRS jos atsisakė. Žlugo ir ši viltis.

Atgimimas vėl suteikė vilčių. „Dainuojanti revoliucija“ buvo beginklė, tačiau tokia galinga, kad pasaulis stebėjosi: kaip gali laisvės ištroškusi tauta tik su minios skanduojama daina „Pabudome ir kelkimės“ išvyti sovietinį okupantą su visa nenugalima armada? Būtume neteisūs sakydami, kad niekas mūsų nepalaikė. Gal ir tai lėmė, kad, lyginant, pavyzdžiui, su Maidano Dangaus šimtine, mūsų laisvės kova nenusinešė daug aukų…

Bet pagaliau pripažinkime: ar ukrainiečiai nelaukia tokios paramos iš mūsų, iš viso pasaulio? Ir gal būt jau prarastas geriausias laikas, kai ta pagalba būtų efektyvi. Matyt, iš vokiečių nukopijuota realpolitik kaip reikiant užspaudžia tą paramos kraujagyslę…

Kukli Lietuva padeda ukrainiečiams

Kita vertus, karo su gerai ginkluotais separatistais fronte vien laidynėmis nepakariausi. Reikalingas letalinis, t.y. mirtį nešantis, atsakomasis ginklas. Tik visai neseniai, lapkričio 29-ąją, Lietuvos Respublikos vyriausybė priėmė nutarimą Ukrainos gynybos ministerijai neatlygintinai perduoti nuosavybės teise priklausantį ir šiuo metu Lietuvos kariuomenės patikėjimo teise valdomą turtą. Neatlygintinai bus perduota Lietuvos kariuomenėje nebenaudojama, ne NATO kalibro ginkluotė ir šaudmenys, kuriuos Lietuvos kariuomenė naudojo iki apginklavimo standartinių NATO kalibrų ginklais. Šioje paramos siuntoje bus automatiniai šautuvai ir karabinai, kulkosvaidžiai, minosvaidžiai, prieštankiniai pabūklai, amunicija ir atsarginės ginkluotės dalys.

Nutarime detalizuojama, kad Lietuva planuoja perduoti Ukrainai daugiau kaip 7 tūkst. „Kalašnikovo“ automatų, šovinių bei kitos ginkluotės, tarp jų ir prieštankinės. Visos perduodamos ginkluotės vertė šiuo metu siekia 1,93 mln. eurų, o juos įsigydama Lietuva buvo išleidusi per 3 mln. eurų, nepamirštama pabrėžti nutarimo projekte. Didžiąją dalį iš daugiau kaip 7 tūkst. vienetų ginklų sudaro Lietuvos nebenaudojami „Kalašnikovo“ automatai, beveik 2 mln. vienetų šovinių. Taip pat bus perduodama daugiau kaip 80 kulkosvaidžių, keliolika minosvaidžių, prieštankinių ginklų, kitokios ginkluotės.

Lietuva nebe pirmą kartą šalies karinėms pajėgoms nebereikalingą ginkluotę perduoda Ukrainai, dėl to yra gavusi Rusijos notą. Pirmą kartą Lietuva ginkluotės elementų Ukrainai perdavė 2014 metais, netrukus po to, kai Ukrainos rytuose prasidėjo konfliktas tarp Rusijos remiamų separatistų ir vyriausybės pajėgų.

Bet netrukus, 2016 metais, Ukraina iš Lietuvos vėl gavo 146 vienetų mirtino Sovietų Sąjungos laikų gamybos ginklo. Tarp jų 60 didelio kalibro Vladimirovo kulkosvaidžių ir 86 didelio kalibro Degtiariovo — Špagino kulkosvaidžių. Apie tai skelbė agentūra „Ukrinform“ su nuoroda į JT bazę „Informacija apie pasaulinę prekybą ginklais“.

Trišalė brigada suerzino Maskvą

Tuometinis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis, įkvėptas Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus, tada pareiškė, kad trys šalys kuria ukrainiečių, lenkų ir lietuvių brigadą, kuri vyks ne į karo frontą, bet „tai turėtų būti brigada, kur Ukrainos armija norėtų įgyti patirties, kuri būtų naudinga tęsiant priartėjimo prie NATO armijos standartų procesą“. 2015 m. pavasarį rašėme, kad per dvejus metus bus suformuota trijų šalių karinė brigada LITPOLUKRBRIG (lietuviškas trumpinys – LUL brigada), kurios vyriausioji būstinė bus Liubline, kur kol kas tėra lenkų 50 žmonių vadavietė ir 250 kareivių batalionas. Manoma, kad iš viso brigadoje tarnaus maždaug 4400 kariškų – iš Lenkijos apie 3500, iš Ukrainos – 545, o iš Lietuvos – iki 350 žmonių.

Maskvai tai nepatiko. Rusijos žiniasklaida jautriai sureagavo į baigiamąjį LUL brigados steigimo etapą, ypač į tai, kad Lenkijos prezidento B. Komarowskio įsakas buvo pasirašytas sovietinės Pergalės 70-mečio išvakarėse. Kremliaus propagandistai iškart pasigavo istorinę koliziją. Maskvos universiteto politologas Vladislavas Gulevičius ironiškai svarstė, kad taip gaivinama sena Juzefo Pilsudskio idėja realizuoti vadinamą Tarpjūrio (Intermarum) doktriną, įtraukiant į ją ne tik Baltijos šalis, bet ir Ukrainą, Vengriją, Rumuniją, Balkanų valstybes, Čekiją bei Slovakiją, gal net Baltarusiją ir Suomiją. Naujos sąjungos tikslas – aprėpti plačias teritorijas nuo Baltijos jūros iki Adriatikos ir Juodosios jūros (iš čia kilusi santrumpa ABC – Adryatyk – Baltyk – Morze Carne). Akivaizdu, rašo V. Gulevičius, kad šioje sąjungoje, kaip kažkada ATR, Varšuva tikisi groti pirmu smuiku. Ne šiaip sau pagrindinė šiuolaikinės trijų valstybių brigados vadavietė yra Liubline – vos už 209 km nuo Lvovo…

Apie šios brigados veiklą mes nežinome beveik nieko. Wikipedia rašo, kad 2016 m. vasarį ji dalyvavo pratybose „Brave Band“, keliuose paraduose Kijeve. Tų metų rugsėjį, kaip fiksuoja Lietuvos KAM tinklapis, pasirašytas susitarimas, kad brigada suformuota pagal visus NATO standartus. Brigadai vadovauja lenkų pulkininkas, Lietuvos štabo vadu paskirtas pulkininkas leitenantas Eligijus Senulis. Pranešime rašoma, kad 2017 m. ir toliau bus vykdomas vienas pagrindinių LITPOLUKRBRIG projektų – pratybos „Maple Arch“, kurias planuoja ir organizuoja Kanados karinės pajėgos kartu su Lietuva, Lenkija ir Ukraina. 2017 m. šios pratybos vyko Lenkijoje. Konkrečių, kad ir taikdariškų veiksmų Ukrainos teritorijoje, juo labiau pafrontės zonoje, ši brigada nevykdo…

Žodžiai, svarstymai, abejonės…

Jei kaimynai tokie pasyvūs, gal tarptautinė bendrija skiria daugiau dėmesio letalinių ginklų tiekimui Ukrainai? Rugpjūtį Rusijos žiniasklaidos flagmanas „Sputnik“ iš Vilniaus citavo Amerikos laikraštį „The Wall Street Journal“, kad JAV planuoja tiekti Ukrainos kariuomenei prieštankinių raketų ir kitos ginkluotės – raketų kompleksų „Javelin“ ir oro gynybos sistemų. Ši ginkluotė negalės būti naudojama pafrontės zonoje. Paskatintas JAV planų Ukrainos gynybos ministerijos vadovas Stepanas Poltorakas pareiškė, kad Kijevas laukia paramos iš visų savo partnerių, tačiau iki šiol mirtiną ginklą suteikė tik Lietuva.

Bet prieš šio ginklo siuntimą į Ukrainą pasisako kai kurie Vakarų politikai. Antai, Buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras, buvęs ESBO pirmininkas, Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris yra pareiškęs, kad ginklų tiekimas į Ukrainą yra labai rizikingas ir neproduktyvus išėjimo iš krizės būdas. NATO Karinio komiteto pirmininkas, čekų generolas Petras Pavelas pareiškė, kad jis nemato būtinumo tiekti mirtiną ginklą Kijevui, nes tai „tik padidins žmonių kančias“.

„The Washington Post“ praneša, kad Donaldo Trumpo administracija vis dar negali apsispręsti, ar tiekti Ukrainai letalinį gynybinį ginklą. Nors 2015 m. Atstovų rūmai 348 balsais prieš 48 priėmė Baraką Obamą įpareigojančią rezoliuciją, Vašingtonas jau atsisakė tiekti prieštankinius kompleksus „Javelin“, priešradarinius įrenginius, žvalgybines sistemas ir komunikacijos įrengimus. D. Trumpas vis dar tikisi, kad pavyks įgyvendinti Minsko susitarimus. Paskutiniais pranešimais, Valstybės departamentas vėl svarsto galimybę paveikti administraciją, kad ši sutiktų tiekti Ukrainai letalinės ginkluotės už 47 mln. dolerių. Lapkričio 17 d. JAV Senatas pritarė įstatymo projektui „Dėl JAV biudžeto išlaidų 2018 m. nacionalinės gynybos reikalams“, kuriame numatyta 350 mln. dol. paramą Ukrainai…

***

Kol kas, kaip pas mus sakoma, šakėmis po vandenį. Ukrainos pietryčiuose kasdien žūsta po keletą Ukrainos karių, griaunami namai, žmonės badauja ir šąla nešildomuose būstuose, tu metu iš Rusijos per sieną separatistams plūsta naujausi kariniai įrengimai, ginklai ir mašinos. Kremliui nereikia papildomų Dūmos sprendimų, V. Putinas veikia vienvaldiškai. O Vakarai tūpčioja vietoje: ar tik atsakomasis separatistams ginklas neįžiebs dar didesnės ugnies, gal reikia laikytis Minsk-1, o gal Minsk-2 susitarimų?

Kaip ir tais rūsčiais pokario laikais. Delsimas reiškia pralaimėjimą. Pralaimėjęs visada tampa vergu. Beteisiu savo žemėje. Niekinamu visų – ir savų, ir svetimų. Pavyzdžių neieškokime giliuose istorijos kloduose. Jie čia pat.

Leave a Reply