Sankcijų karas: kuo jis gali virsti?

Europos „smėlio dėžėje“ – dar vienas nevaikiškas žaidimas sankcijomis. Šįkart toną davė – V. Putinui labai netikėtai – naujoji, vos pusmetį dirbanti Jungtinių Valstijų administracija, iš kurios Maskva daug tikėjosi, ypač po viešo ir slapto abiejų šalių prezidentų pokalbių G20 viršūnių susitikime Hamburge. Senatas ir Atstovų rūmai didžiąją balsų dauguma patvirtino įstatymo projektą, numatantį papildomas ekonomines sankcijas Rusijai, daugiausiai liečiančias energetikos sektorių. Rugpjūčio 2 d. jį pasirašė ir prezidentas Donaldas Trumpas.

Trumpas neturėjo pasirinkimo

Naujos JAV sankcijos palies Rusijos energetikos, finansų, geležinkelių, laivybos ir prekybos metalu bei kitais ištekliais sektorius. Donaldas Trumpas, šiek tiek padelsęs jas pasirašyti (Baltieji rūmai iš anksto pranešė, kad įstatymas vis tiek bus pasirašytas), vis tik nedrįso prieštarauti beveik vienbalsiam Kongreso sprendimui. Kitą dieną jis, tarsi teisindamasis, visą kaltę dėl blogėjančių santykių su Rusija, suvertė Kongresui. Bet tai jau nekeitė viso šio skandalo esmės.

Manoma, kad D. Trumpui apsispręsti padėjo tai, kad įstatyme numatytos sankcijos ir Iranui bei Šiaurės Korėjai, kurios ypač skausmingai Vašingtoną tampo už ūsų savo branduolinėmis ambicijomis. Viename iš su Kongresu derintų dokumentų Pchenjanas visiškai nebuvo minimas, o tai būtų leidę Rusijai taikyti švelnesnes sankcijas arba iš viso jų negriežtinti. Tad naktį iš liepos 25-osios į 26-ąją priimtas Atstovų rūmų sprendimas tapo karčia piliule Maskvai (Senate pirmas dokumento variantas buvo priimtas dar birželio 14-ąją). Beje, įdomu ir tai, kad dabar, norint tas sankcijas sušvelninti ar panaikinti, prezidentas šį klausimą turės derinti su Kongresu…

Beje, D. Trumpas galėjo pasinaudoti proga ir palaukti rugsėjo: pagal Amerikos Konstituciją prezidentas įstatymą turi pasirašyti per 10 dienų, neskaitant išeiginių, bet Kongresas netrukus išeina atostogų, tada visa ši nemaloni “byla” atsidėtų iki rugsėjo, o tuomet reikėtų viską pradėti iš naujo. Ši galimybė vadinama “kišeniniu veto”, rašo portalas Grani.ru. Bet D. Trumpas juo nepasinaudojo…

Kritikos strėlės iš Briuselio

Patvirtinus šias sankcijas, didžiausias smūgis būtų suduotas „Nord Stream 2“ dujotekiui iš Rusijos į Vokietiją, kuris jau ir taip sukėlė daug nesutarimų tarp pačių ES šalių, nors Europos Komisijos pranešime buvo pažymėta, kad „realus poveikis būtų daug didesnis“. Tad suprantama, kodėl Vokietijos ir Austrijos atstovai neigiamai vertino naująjį JAV sankcijų paketą ir kaltino šalį „savo ekonominių interesų politizavimu“. Šalių teigimu, sankcijos suteiktų viršenybę JAV bendrovių suskystintųjų dujų eksportui prieš „Nord Stream 2“ Baltijos, ar „Pietinį dujų koridorių“ Kaspijos jūromis. Vokietijos užsienio reikalų ministerija įtarė, kad tai nesąžiningas žaidimas – gudrus verslo planas, kuriuo siekiama JAV naudos. Prancūzijos vyriausybė suabejojo tokio įstatymo projekto tarptautiniu legitimumu. EK prezidentas Jeanas Clodas Junckeris netgi paragino Briuselį imtis atsakomųjų veiksmų, nors vėliau ES atsisakė šios idėjos.

Baltųjų rūmų ir Kongreso darbą nušviečiantis žurnalas „Politico“ rašė, kad Briuselis, kritiškai vertindamas Vašingtono veiksmus, remiasi trimis argumentais:

  • JAV prezidento Baracko Obamos administracijos 2014-ųjų deklaracija, kurioje nurodyta, kad šalies diskrecinės poveikio priemonės nebus panaudotos prieš Europos bendroves.
  • Europos Sąjungos „Blokavimo statutu“, kuris teigia, kad jokie JAV eksteritoriniai įstatymai nėra privalomi vykdyti ES teritorijoje.
  • Pasaulinės prekybos organizacijos numatytais teisės aktais.

Putino atsakas – neadekvačiai silpnas

Atrodė, tarp Vašingtono ir Briuselio užvirs tikras karas, ir ES parems V. Putiną. Tačiau Maskvos viltys įkalti dar vieną vinį į bendrijos karstą buvo pernelyg ankstyvos, nors Rusijos prezidentas negailėjo Vašingtonui karčių žodžių. Per spaudos konferenciją po derybų su savo kolega Suomijos prezidentu Sauli Niinisto jis pareiškė, kad Maskva galiausiai turės atsakyti į sankcijas, paskelbtas Rusijai. „Mes, kaip žinote, laikomės labai santūriai, kantriai, bet kažkurią akimirką teks atsakyti“, – sakė V. Putinas. „Negalima be galo kęsti kažkokį chamiškumą mūsų šalies atžvilgiu“, – pridūrė jis.

Rusijos vadovas griežtai sukritikavo intensyvėjantį tyrimą dėl Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimus, sakydamas, kad tai Vašingtono „prieš Rusiją nuteikta isterija“. Jis taip pat išreiškė nusivylimą dėl prastėjančių santykių su JAV, sakydamas: „žinoma, labai dėl to apgailestaujame“. V. Putinas taip pat argumentavo, kad „Rusijos – JAV santykiai yra aukojami, kad būtų išspręstos problemos šalies viduje“, patikslindamas, kad, „šiuo atveju kovoja prezidentas D. Trumpas ir jo politiniai oponentai“. Dirbdamos kartu, abi šalys „galėtų daug efektyviau išspręsti dideles problemas“, sakė V.Putinas, pabrėždamas „kovą su terorizmu“.

Iš tikrųjų, nors vėliau jis sušvelnino savo toną, atsakomosios sankcijos buvo įvestos. Kokios jos? Maskva vienu mostu iki rugsėjo 1 d. iš šalies nusprendė išsiųsti 755 Amerikos atstovybių bendradarbių ir diplomatų. JAV privalo sumažinti savo diplomatinės misijos darbuotojų skaičių iki 455 žmonių, o tai reiškia, kad nutraukti darbo sutartis arba grįžti į Ameriką turės 755 asmenys. 2013-ųjų duomenimis, JAV atstovybėje dirbo daugiau nei tūkstantis žmonių, tačiau tik 301 iš jų buvo JAV piliečiai. Vokietijos laikraštis „Sueddeutsche Zeitung“ rašė, kad „net Šaltojo karo žinovai vargu ar prisimena tokią masinę tremtį iš Rusijos“. Neabejotinai, tai pablogins Amerikos verslo investicinį klimatą Rusijos gilumoje ir atvirkščiai – rusų verslininkų viltis prasigyventi Amerikoje. Žodžiu, ekonominiai – ir nje tik ekonominiai – santykiai brenda į seniai pažįstamą amžinojo įšalo zoną.

Tačiau vokiečių laikraščio politikos apžvalgininkas pastebi ir kitką: šios V. Putino atsakas nėra radikalus. Atimti iš Amerikos atstovybės vilą Maskvos pakraštyje ar kažkokius diplomatų sandėlius – nieko rimta. Atsakomosios priemonės nepaliečia tiesioginių abiejų šalių ekonominių ar karinių interesų. Viena aišku: jei bus iki kelių bendradarbių sumažinta JAV atstovybė kur nors Vladivostoke, tai mėgstantys keliauti rusai susidurs su sunkumais greičiau gauti vizas į JAV. Kitaip sakant, sankcijos turi abipusį poveikį, bet Rusijos ekonomika ir taip buksuoja, ypač nuo 2014 m., buvo įvesti pirmieji apribojimai.

Uodo įkandimas sukelia tik niežulį…

Vaizdžiai tariant, Rusijos atsakomieji veiksmai – tai lyg uodo įkandimas drambliui. Tarptautinės prekybos ekspertas, dirbęs JAV nacionalinio saugumo taryboje ir rengęs sankcijų paketą 2014 m., Davidas Mortlockas sake, kad JAV ekonomika 10 kartų didesnė negu Rusijos, o vien tik BVP skirtumas didžiulis – atitinkamai 18 ir 1,5 trln. dolerių. Todėl energetinių sankcijų Rusijai paketas gana skausmingas.

Rugpjūčio pradžioje transliuotoje LTV  laidoje „ Dėmesio centre“ Rytų Europos studijų centro vadovas, politologas Linas Kojala patikslino: „Amerikos ekonomika yra 15 kartų didesnė nei Rusijos. Prekybiniai santykiai nėra tokie svarbūs, nes iš svarbiausių partnerių Rusija Amerikai yra 30 vietoje. Akivaizdu, kad ekonominių priemonių nėra tiek daug. Galime svarstyti tam tikrus nišinius sprendimus, pavyzdžiui, Amerikos kompanijų veiklos trikdymas Rusijoje. McDonald‘s, Coca Cola ir kitos kompanijos, kurios yra seniai įsitvirtinusios Rusijoje, galėtų susidurti su tam tikrais sunkumais. Mes tą jau kažkiek matėme per Ukrainos konflikto įkarštį. Bet realių svertų Rusija turi mažiau. Bent jau tokių, kurie atitiktų tą normą, kurią iškėlė patys Rusijos politikai, kad sankcijas pajustų Amerika, o atoveiksmis nebūtų toks didelis pačiai Rusijai”.

Iš tiesų, Rusijos ekonomika nėra tokia silpna dėl savo gigantiškumo ir sąsajų su trečiojo pasaulio šalimis. Todėl manyti, kad energetinio sektoriaus plėtros trikdymas JAV sankcijomis atves Rusiją prie katastrofos, naivu, rašo tas pats D. Mertlockas. Bet tai ir ne uodo įkandimas, nes vienaip ar kitaip ilgalaikės sankcijos atsiliepia rusų pragyvenimo lygiui, o tai pavojinga pačiam V. Putinui, turint galvoje artėjančius prezidento rinkimus.

Smūgis eiliniams rusams

Neseniai Rusijoje paskelbta ataskaita „Rusijos gyventojai 2017-aisiais: pajamos, išlaidos ir socialinė savijauta“ liudija, kad rusai valstybės parama pasikliauja paskiausiai: jos tikisi vos 4 proc. respondentų, o 1 proc. mano, kad jos pirmiausiai sulauktų iš labdaros fondų ar cerkvės. Dažniausiai – net 28 proc. apklaustų gyventojų – teigia tos paramos tikėtųsi iš draugų ar giminių.

Ataskaitoje taip pat pažymima, kad nuo 2014 m. spalio realiosios žmonių pajamos sumažėjo beveik 20 proc. Šiemet jos vėl krinta: vien per penkis šių metų mėnesiu, palyginus su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, jos sumažėjo 1,8 proc. Gaidaro institutas savo pranešime „Rusijos ekonominės situacijos monitoringas“ pabrėžiama, kad eiliniai rusai grįžta prie 9-ojo dešimtmečio išgyvenimo taktikos, kai didelė dalis maisto produktų buvo gaunama užmiesčio ūkeliuose.

Analitikai neturi duomenų, kokią dalį šio skurdinimo sudaro sankcijų daroma žala, tačiau neabejotina, jog nuo 2014 m. krizė Rusijoje tik gilėja ir ją gilina dar ir niekaip neatsigaunanti pasaulio naftos rinka. Žinoma, Rusijai sankcijos nepatinka. Bet, kaip rašo žinomas analitikas, Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius Edwardas Lucasas, kaltinti ji gali tik pati save. Jei Kremlius būtų geriau žaidęs, jis būtų išvengęs nepasitikėjimo ir įtarumo, gaubiančio jo energetikos pramonę. Jis galėjo būti itin teisingas ir skaidrus su savo klientais; tokiu atveju spaudimas pakeisti susitarimus, sudarytus po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991-aisiais, būtų buvęs visai nereikšmingas. Be abejo, svarbus veiksnys, prisidėjęs prie nuolatinio sankcijų griežtinimo, buvo Krymo aneksija, karas Ukrainoje ir kišimasis į JAV rinkimų kampaniją. Jomis Vakarai, nors ir nevieningi, nori eilinį kartą jei ir nenubausti V. Putino, bet pademonstruoti Maskvai, kad su tokia politika šiandienos demokratiniame pasaulyje toli nenuvažiuosi.

Vašingtonas – irgi vienas lauke ne karys

Taip, Amerikai reikalingi sąjungininkai. Vienašališki JAV veiksmai, kokie jie bebūtų pozityvūs ir pažabojantys agresiją, neįtikina, kad stipriausia pasaulio valstybė veikia ne savanaudiškai. Globalios energetikos centro vadovas prie Atlanto tarybos Richardas Morningstaras primena, kad 2014 m. įvestos energetinės sankcijos Rusijai todėl ir buvo veiksmingos, kad jos sulaukė ES paramos. Pavyzdžiui, 2015 m. pasirašyta Irano branduolinės programos sulaikymo programa buvo efektyvi, nes JAV pavyko įtikinti europiečius nepirkti Irano naftos. Nors D. Trumpas kritikuoja šią programą, bet joje numatytas embargas privertė Teheraną sėsti už derybų stalo. Tiesa, laikinai.

Jeigu Vokietija, Prancūzija, gal dar Austrija (jos trečdaliu maitinamos dujomis iš Rusijos per pirmąjį „Nord Stream“ dujotiekį Baltijos jūros dugnu ir viliasi jų daugiau gauti iš antrojo dujotiekio projekto) įtaria Vašingtoną nenuoširdumu, D. Trumpas Baltijos šalyse rado dar vieną sąjungininkę – Lietuvą. Nors daugelis Vilnių kaltina eiliniu „ištikimybės JAV priepuoliu“, Prezidentė D. Grybauskaitė nedelsdama kone pirmoji pasveikino Jungtinių Valstijų Kongreso planus įvesti naujas sankcijas Rusijai, kurios gali paveikti energetikos ūkį. Tokią poziciją, anot BNS pranešimo, prezidentė išsakė netrukus po to, kai Europos Komisija išreiškė nerimą dėl JAV svarstomo įstatymo projekto galimo poveikio ES energetinei nepriklausomybei ir perspėjo esanti „pasiruošusi veikti, kad būtų apsaugoti Europos interesai“, jeigu JAV įstatymų leidėjai neatsižvelgs į pareikštas pastabas.

Tai atrodo kaip pasipriešinimas ES pozicijai. Tai pastebėjo ir Lietuvos deleguotas eurokomisaras socialdemokratas Vytenis Andriukaitis, pareiškęs, kad JAV patobulino projektą, atsižvelgdamos į ES nerimą, bet dabartiniame variante lieka sąvokų neaiškumų. Jo teigimu, JAV priemonės gali paveikti daugelį projektų, ne tik Rusiją ir Vokietiją jungiančio dujotiekio „Nord Stream“ plėtrą Baltijos jūros dugnu, o tai jau liestų ir Lietuvos energetinę sistemą.

Vilniaus poziciją kritikuojantys analitikai įtaria, kad Prezidentė nori įsiteikti JAV už iš ten numatytas gauti suskystintas dujas, kurios, beje, triskart pigesnės negu Lietuvoje (iš viso pernai JAV eksportavo 5 mlrd. kubų skystų gamtinių dujų, o pagal Lietuvos susitarimą su JAV bendrove „Cheniere Marketing International“ apie rugpjūčio vidurį į Klaipėdą turėjo atplaukti pirmas apie 140 tūkst. kubinių metrų SGD gabenantis laivas).

Įpučiamos karo žarijos?

Vadinasi, net ir ekonominiais išskaičiavimais remiantis šis sandoris labai svarbus Lietuvai. Kitas reikalas – demokratinės vertybės, kuriomis siekiama regione atkurti stabilumą. Energetinės sankcijos Rusijai, jeigu joms dar pritartų visa ES, suduotų smūgį V. Putinui, vykdančiam agresyvią politiką „artimajame užsienyje“. Aišku, dėl šio susipriešinimo situacija Europoje ir pasaulyje kaista.

Štai Rusijos parlamento aukštųjų rūmų informacinės politikos komisijos vadovas Aleksejus Puškovas pareiškė, kad „raudona linija“ Maskvos ir Vašingtono santykiuose dar neperžengta, bet Jungtinės Valstijos esą daro viską, kad ją priartintų. Kitaip sakant, kol dar D. Trumpas tik ruošėsi pasirašyti įstatymą dėl sankcijų, paraku nekvepėjo. Maskva praleido negirdomis, kas privertė JAV pastatyti kortą ant briaunos ir pateikti Rusijai energetinį ultimatumą – jos politika buvusiuose SSRS pakraščiuose ir įžūlus kišimasis į JAV politinę sistemą.

Bet štai Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas naujas JAV sankcijas jo šalies atžvilgiu pavadino „tikru ekonominiu karu“ Maskvai ir teigė, kad šis amerikiečių sprendimas sugriovė visas viltis pataisyti dvišalius santykius bei pademonstravo prezidento Donaldo Trumpo „visišką silpnumą … pačiu gėdingiausiu būdu“.

Atmosfera kaista. Bet pasaulis jau kartą padarė savo pasirinkimą: vis pavojingesnį nacizmo mašinos gaudimą palaikė eiliniu griaustiniu, ir už tą abejingumą užmokėjo 50 mln. gyvybių, o Lietuva ir kitos šalys – ilgais nelaisvės dešimtmečiais. Ar ir dabar mes apsimesime kurčiais, kai iš Rytų ataidi vis grėsmingesnė kanonada?