Hitleris ir Stalinas: charizmatinės asmenybės ar tiesiog žudikai?

Vertinti pasaulio galinguosius iš skruzdėlės aukščio – nedėkingas užsiėmimas. Paprastai matai tik jų batų dydį ir būgštauji, kad tas batas tavęs nesutraiškytų. Viskas, kas aukščiau, o ypač ką tas monstras masto, kas jo galvoje, kuo jis ypatingas, kokie jo pomėgiai – ne mirtingajam duota. Bet žmonės – nebūtinai specialistai, mokslininkai – kapstosi tame įžymybių sąvartyne, juos klasifikuoja, nurašo arba užkelia ant pjedestalo, apšaukia nusikaltėliais arba užmauna šventųjų ir kankinių togas, ir tame nematytume nieko bloga, jei ne viena aplinkybė: mes niekada iki galo nepažinsime žmogaus, jo vidaus, o vien tik vertinsime apie keletą jo nuveiktų darbų, bendrą sukurtą to meto opiniją ir laiko padarytas geopolitines korekcijas.

Šitaip pradedu ne todėl, kad pasiteisinčiau nedėkingu neprofesionalaus istoriko užsiėmimu (o juo, net politologu aš tikrai nesu), bet todėl, kad atkreipčiau jūsų dėmesį į paprastą detalę: žmoguje niekada nebūna tik balta ar juoda. Ir tai nereiškia, kad aš teisinu vieną, o teisiu kitą, nors tokia pagunda, įpiršta visuomeninių procesų ir pačios istorijos, išlieka. Pabandykite kitaip vertinti Adolfą Hitlerį ir Josifą Staliną, ir į jus bus nukreiptos akys bei atsuktos ausys. Į jus žvelgs nustebę ar pasipiktinę, apšauks naciu, fašistu arba stalinistu ir homo sovietico, o dar prieš kelis dešimtmečius tokios klišės reikšdavo ir liūdnesnes pasekmes.

Bet gana tos apsidraudžiančios filosofijos. Nei aš čia kaltas, kad taip kalba faktai ir būtos bei nebūtos istorijos, nei jūs, kurie klausosi šių kartais ne visai įtikinamų istorijų. Gal neatsitiktinai mano pirmoji iš straipsnių sudaryta knyga vadinosi „Neįtikėtina, bet tikra“. Na, dėl „tikra“ niekada nesu garantuotas, bet kad „neįtikėtina“, tai dar ir šiandien, praėjus ketveriems metams nuo tos knygos pasirodymo, aš girdžiu nusistebėjimus: kaip tau pavyko atkapstyti? Ar tikrai taip buvo?

Viena pabrėšiu: tai ne mano ar kokio anonimo išsigalvojimai. Kiekvienas faktas ar citata turi savo nuorodas į šaltinius. Jie nurodyti visose trijose mano knygose, kad straipsniai įgautų patikimumo svorio, kad skaitytojas galėtų pasitikrinti. Šiame pranešime, kuris nepretenduoja į mokslinį tyrimą, to padaryti nėra galimybių.

Taigi, šio pranešimo pavadinimas pateiktas gana grubia klausimo forma: HITLERIS IR STALINAS: HARIZMATINĖS ASMENYBĖS AR TIESIOG ŽUDIKAI? Prisipažinsiu, jis ne mokslinis, o atsiduoda populistiniu vertinimu ir neprofesionalumu. Į pastarąjį momentą aš ir nepretenduoju, nes niekuomet neprilygsiu žinomo istoriko Algimanto Kasparavičiaus tyrimams, nors šiandien jis metė profesionalų žvilgsnį į I pasaulinį karą.

Beje, Jūs, žinoma, prisimenate, kokia šiandien diena? Tad du bičiuliai ir du priešai – šios atmintinos dienos, skaudžiai palietusios ir Lietuvą, herojai. Kita vertus, galima tvirtinti, kad II pasaulinis karas, prasidėjęs abiejų diktatorių sutarta Lenkijos okupacija, buvo I-ojo tąsa. 2015 m. sausio pradžioje DELFI rašiau, kad 1914 m. tapo 1939 m. nusikalstamo pakto repeticija. 1914-ųjų sausio 14-18 d. carinė Rusija ir kaizerinė Vokietija pasirašė sienų sutartį, kuria Lietuva buvo eilinį kartą padalinta ir suskaldyta, o ta imperijų siena ėjo per Lietuvos etnines žemes. Istorikai tvirtina, kad tai buvo savotiškas Molotovo-Ribbentropo pakto prototipas. Antai, istorikas Algirdas Jakubčionis teigia, kad 1939-1940 m. J. Stalinas iš esmės atkūrė Rusijos imperiją pagal 1914 m. sienas, o su šiuo reiškiniu, kaip neva pažangiu, sutiko net garsusis lenkų kilmės baltagvardiečių generolas Antonas Denikinas. Jam tai buvo imperinės Rusijos galybės atkūrimas.

Ir štai 1914-ųjų liepos 28 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai po to, kai birželį serbų nacionalistas Gavrilas Principas Sarajeve nužudė Austrijos sosto įpėdinį 50-metį Frantzą Ferdinandą, su žmona keliavusį po tuo metu Austrijos-Vengrijos valdytą Bosniją ir užtrukusį kariuomenės parade. Vienos svarbiausių šio vokiečių žygio į Rytus kautynių vyko dėl Kauno tvirtovės, pradėtos statyti Aleksandro II 1879 m., sudarytos iš 9 fortų ir buvusios vienu svarbiausių ir moderniausių imperinės Rusijos forpostų Prūsijos pasienyje. Kokie šio karo padariniai, girdėjote labai turiningame pranešime.

Bet sugrįžkime prie mūsų temos, bet pratęskime ją tuo svarbiu I-ojo karo laikotarpiu. Hitleris buvo vos 25-rių, kai pats atėjo į šaukimo punktą, nors pirmą kartą buvo atvesdintas Austrijos policijos, tačiau nebuvo pripažintas tinkamus tarnauti. Per ketverius metus jis išsitarnavo iki jefreitoriaus. Du kartus buvo sužeistas: pirmą kartą 1916-ųjų spalį kautynėse prie Somos, antrą – 1918-ųjų spalį ties Ipru, anglų dujų atakos metu. Karo pabaigos sulaukė ligoninėje Pazevalke. Vieni biografai rašo, kad gydėsi nuo dujų, kiti – kad nuo sifilio. O jau karui pasibaigus, 1919 m. spalio 3 dieną, Hitleris vienoje didžiausių Miuncheno alinių „Hofbroihauskeler“ pasakė savo pirmąją kalbą maždaug 100-ui bendraminčių, kurioje triuškino marksistus, Rusijos revoliuciją, Vokietijai pražūtingą Versalio taikos sutartį, liaupsino armiją ir keikė tuos, kurie „peiliu į nugarą“ pražudė Vokietiją. Kitų metų vasarį jo klausė jau 2000 žmonių…

O tuo metu beveik 10 metų vyresnis Josifas Stalinas buvo aktyvus bolševikas, mažiausiai 6 kartus caro valdžios areštuotas. Tremtyje jis išvengė ir karo: nuo 1913 m. kovo jis išbuvo lageryje Jeniseisko gubernijoje ir Ačinske, o į Petrogradą grįžo tik 1917-ųjų kovą ir per revoliuciją tūnojo po dešiniu Vladimiro Lenino sparnu…

Bet mums rūpi ne atskiri šių herojų lyginamieji gyvenimo periodai, bet asmenybiniai pokyčiai.

1878-ųjų gruodžio 6-ąją (ar 9-ąją, dėl to dar ginčijamasi) Goryje batsiuvio ir padienės baudžiauninkų darbininkės šeimoje gimusio trečiojo vaiko Josifo gyvenimas buvo audringas, kupinas išmėginimų ginklu ir valdžia, sąmokslais ir nekaltų žmonių krauju. Iš šių dienų žvelgiant, paradoksalu, kad jis buvo gruzinas – laisvę mylinčios ir ypač svetingos tautos atstovas, tačiau toks negailestingas kitoms tautoms, menamiems ir tikriems savo priešams bei oponentams. Dar keisčiau, kad demokratėjant visuomenei šis tironas Rusijoje tampa vis populiaresnis.

Kiti du Josifo broliai mirė, tad šis tapo vienturtis, šeimoje patyręs vieno vaiko kultą.  Būdamas 5-rių jis persirgo raupais, kurie paliko veide randus, o dar po metų jį partrenkė fajetonas; štai kodėl jis sunkiai valdė kairę ranką. Dėl tos traumos jis nebuvo pašauktas į carinę karo tarnybą… Gal dėl šių nelaimių, gal dėl gruziniško būdo ar šiaip jau įgimtų savybių bei susiklosčiusių aplinkybių J.Stalinas jautė nepasitikėjimą aplinkiniais, nuolat jo neva tykančius pavojus, klastą bei apgaulę. Žinoma, nuo pat bolševikinės revoliucijos laikų jam teko tai patirti ne kartą.

Jaunystėje Stalinas buvo kupinas humanitarinių polinkių. Štai keletas jų.

Britų istorikas Simonas Sebagas Montefiore, 2009 m. viešėjęs Vilniaus knygų mugėje, savo dvejuose veikaluose apie Staliną rašė, kad diktatoriaus bibliotekoje buvo 20 tūkst. knygų, kad jis kasdien daug laiko praleisdavo skaitydamas. Jis žymėdavosi pastabas laukeliuose ir katalogavo knygas. Jo skonis buvo eklektiškas: Maupassant’as, Wilde’as, Gogolis, Goethe, dar Zola, kurį jis dievino. Jam patiko poezija. Jaunystėje jis rašė eilėraščius savo gimtąja gruzinų kalba, kai kurie iš jų pernelyg sentimentalūs, bet yra ir tikrai gerų. Tiesa, vienas, pavadintas „Dila“ („Utro“, „Rytas“), net pateko į gruzinų pirmųjų klasių vadovėlį „Deda Ena“ (“Gimtoji kalba”). Štai pasiklausykite vertimo į rusų k.:

Раскрылся розовый бутон,

Прильнул к фиалке голубой,

И, легким ветром пробужден,

Склонился ландыш над травой.

 

Пел жаворонок в синеве,

Взлетая выше облаков,

И сладкозвучный соловей

Пел детям песню из кустов:

 

 “Цвети, о Грузия моя!

Пусть мир царит в родном краю!

А вы учебою, друзья,

Прославьте Родину свою!”

 

Gal 5 ar 6 jaunojo 16-mečio seminaristo eilėraščiai buvo išspausdinti 1885 m. Tiflisyje leistame literatūros žurnale „Iverija“. Originalų ir daugiau jaunojo Stalino kūrinių neišliko, o publikuotieji gruzinų kalba yra jo muziejuje Goryje.

Kai 1949 m. Lavrentijus Berija, norėdamas įtikti savo vadui, slapčia nuo autoriaus jo 70-mečiui norėjo išleisti Stalino poezijos rinktinę, Borisas Pasternakas, apsiėmęs išversti eilėraščius, bet nenutuokdamas, kas juos rašęs, pasakė: „Jie verti I laipsnio Stalino premijos…“ Bet pradėjus versti, atėjo grėsmingas įsakymas nutraukti darbus, taip poetas Džiugašvilius netapo Stalino vardo premijos laureatu…

Bet minėtas eilėraštis, įėjęs į gruzinų literatūros aukso fondą, buvo išleistas Tbilisyje atskira gražiai iliustruota knygele 1948 m. 10100 egz. tiražu po 7 rublius už knygelę.

Jo kūrybos vertėjas į rusų k. Levas Kotiukovas laikraštyje „Zavtra“ rašė; „Kodėl jaunas ir išdidus gruzinas Josifas Džiugašvilis nepakluso savo pašaukimui? Kodėl gimęs poetu nueina į revoliuciją ir pamiršta save kaip poetą iki pat paskutinių dienų?“ Vertėjas daro išvadą, kad jaunam žmogui, o ypač būsimam valstybės vadovui, poezijos per maža, kad jis taptų lyderiu. Jis orientavosi į valdžios jėgą. O mes pridurtume, kad poetinės sielos žmogus, lengvai pasidavęs valdžios kerams, peržengė savo galios ir moralės rubikoną, o tai labiau būdinga meniškoms asmenybėms.

Vėliau jis tarsi gėdijosi savo literatūrinių bandymų, poeziją laikė pažeminimu ir vengė prisiminti ankstyvuosius metus. Tokia duoklė valdžiai ir smurtui. Bet vieną kartą poetinė Stalino kibirkštėlė vis dėl to dar švystelėjo: 1943 m. jis savo ranka taisė Sovietų Sąjungos himno tekstą, bet autorystės nesisavino, o suteikė ją poetui ir dramaturgui Sergejui Michalkovui, jau iki tol buvusiam dviejų himnų tekstų autoriui ir mirusiam neseniai, sulaukus 96-rių.

Iš tiesų, Stalinas buvo išsilavinęs žmogus. Jis cituodavo ilgas ištraukas iš Biblijos, Bismarcko veikalų, Čechovo kūrinių. Jis žavėjosi Dostojevskiu, laikė jį puikiu psichologu, nors tai, tiesa, nesutrukdė Stalinui uždrausti jo knygas ta dingstimi, kad jos daro blogą įtaką jaunimui. Kad J.Stalinas sekė literatūros naujienas, liudijai jo raštelis žurnalo “Krasnaja Novj” redakcijai 1931-ųjų gegužę dėl A.Platonovo apysakos “Į naudą”. Ant knygos titulinio puslapio J.Stalinas brūkštelėjęs: “Tai mūsų priešų agento pasakojimas, parašytas siekiant sumenkinti kolchozinį judėjimą ir paskelbtas bukagalvių komunistų, siekiant pademonstruoti savo neprilygstamą aklumą. J. Stalinas. P. S. Reikėtų ir autorių, ir bukagalvius nubausti taip, kad bausmė išeitų jiems „į naudą“.

Ne vieną ir nubaudė. J.Stalinas – poetas ir literatūros kritikas – lyg tyčia labai nemėgo literatų. Jeigu artistų ir kino aktorių jis beveik nelietė, dailininkus marino badu, bet nenaikino, tai kitus kultūros, meno ir ypač literatūros veikėjus pliekė be gailesčio. Užtat pas save kvietė ir vynu vaišino Majakovskį, Pasternaką, Jeseniną, bet ignoravo Gorkį, Tichonovą, Žarovą…

Pasak rusų istorikų, tai liudijo apie neblogą J.Stalino literatūrinį skonį ir domėjimąsi socializmo literatūra. Bet – kaip netoli nuo meno iki piktadarybių!..

Dar sakoma, kad Stalinas mėgo istoriją ir pats sakydavo, kad “Rusijai reikia caro”. Jis laikydavo rankoje vieną iš mėgstamiausių knygų – Ivano Rūsčiojo biografiją, ant kurios buvo užrašyta: “Mokytojas”. Tačiau XX a. imperatorius buvo įsitikinęs, kad pagrindinė caro klaida ir buvo ta, jog jis mažai nužudė bajorų. Tolregiškas Stalinas numatė, kad tarybinė liaudis jam atleis viską, netgi kraują, jeigu supras jo tikslus – sukurti socialistinį rojų, nugalėti nacistinius užpuolikus, sukurti galingą valstybę, išplėsti imperiją bent iki buvusių caro laikų sienų. Štai kodėl iš kino režisieriaus Sergėjaus Eizenšteino (beje, gimusio Rygoje), kūrusio filmą apie Ivaną Rūstųjį, jis reikalavo: “Jūs privalote parodyti, kodėl caras buvo toks žiaurus”. Kitąkart, kalbėdamas su bendraminčiais apie sėkmingą sovietinį valstybės modelį, Stalinas pasakė, kad jis toks vykęs dėl to, jog labai greitai – kraujo kaina – sugeba pasiekti puikių rezultatų. Jam tai pat priskiriama laki frazė: “Vieno žmogaus mirtis – tragedija, milijonų mirtis – tai jau statistika”.

Iš šito ekskurso galima pamanyti, kad Rytai iš tikrųjų prarado literatūros, filosofijos ir kokį tik nori  genijų. Visa bėda, kad diktatoriai dažnai pridengia savo piktadarybes meninėmis išmonėmis ir perdėta meile dailei, poezijai, mažiems vaikams. Dabartinėje Rusijoje tai bandoma pateikti kaip diktatorių universalumą ir genialumą liudijantį faktą. Gal ir tai padeda J.Staliną liaupsinti iki šiol.

Bet ar yra už ką? Šiuolaikinė pedagogika sako, kad tėvai – savo vaikų veidrodis. Kitaip sakant, obuolys nuo obels netoli rieda… Josifo Džiugašvilio tėvas batsiuvys garsėjo ne kaip geras meistras, o kaip girtuoklis ir padauža. Sergėjaus Kormylicino knygoje „Stalinas prieš Hitlerį: poetas prieš dailininką“ rašoma, kad pinigų šeimoje visada trūko, ir visi laukė, kad sūnus Josifas taip pat bus batsiuvys, o kai jo likimas pasisuko kitaip, atsirado daug spėlionių, kas buvo jo tikrasis tėvas. Sakoma, kad garsusis laukinių arklių tyrinėtojas Nikolajus Prževalskis, dažnai apsistodavęs 16-metės Jekaterinos namuose, o ši augo našlaite pas dėdę, paskui jai vis siųsdavęs pinigų, o vyrui įsidarbinus batų fabrike Tiflisyje, užsukdavo į jo namus Goryje. Kalbama, kad gal todėl Stalinas po karo įsteigė Prževalskio vardo aukso medalį…

Vaikai Visariono Džiugašvilio šeimoje gimdavo silpni, paliegę, visai nepanašūs į būsimus kalnų džigitus. Bet Josifas užtai turėjo kitą Dievo dovaną: turėjo miklų liežuvį, buvo geras visokių istorijų pasakotojas, ir tai tėvams įpiršo mintį, kad vaikas gali būti neblogas dvasininkas. Tad sulaukęs devynerių jis jau dvasinės mokyklos naujokas. Bet tėvas buvo prieš, ir protestuodamas jis apskritai metė šeimą ir dingo be žinios. Vėliau pasirodė pranešimų, kad jis elgetauja Batumyje. Iki 1912 m. Josifas Džiugašvilis niekam nepranešė, kad neturi tėvo.

Tėvo dingimas tarsi atrišo rankas sūnui, ir 1894 m. 15-metis Soso (taip jį vadino Goryje) įstojo į pirmą Tiflisio dvasinės seminarijos klasę. Tai naujas Stalino jaunystės puslapis, įdomus tuo, kad jaunasis Josifas taip išsivadavo iš despotiškos girtaujančio tėvo šeimos ir turėjo galimybę pakilti dvasiškai. Bet Tiflisio seminarija tuo metu garsėjo maištais, prasta disciplina, ateizmo nuotaikomis. Protestus kėlė ir prievartinė dvasinių įstaigų rusifikacija, o tai netenkino tautiškai nusiteikusių gruzinų. Čia Josifas sėkmingai baigė dvi klases, tačiau trečioje jo pažangumas ėmė kristi. Jis susidomėjo rusų literatūra, nes laisvai skaitė rusų kalba, ir jį patraukė rusų socialdemokratai. Dalyvavimas seminarijos marksistiniuose rateliuose, pažintys su Tiflisio įžymybėmis, kai jis pradėjo spausdinti savo eilėraščius dviejuose laikraščiuose, ir jau penktoje klasėje Soso buvo vienas iš pretendentų palikti šią dvasinę įstaigą. 1899 m. gegužę jis buvo pašalintas iš seminarijos, tačiau už ką – iki šiol nežinoma. Manoma, kad kur kas vėliau Stalinas įsakęs sunaikinti dalį jo dokumentų, susijusių su seminarija. „Tautų vadui“ šis mokslas buvo „ne prie veido“… 1902 m. balandį jis buvo suimtas Batumyje už bolševikinę veiklą.

Blogos šeimos blogam vaikui atsivėrė tiesus kelias į politinę veiklą.

***

Kokias išvadas galima daryti iš šių jaunystės epizodų? Pasinaudosiu pernai žurnale „Psichologija“ šveicarų psichoterapeutės Elis Miler (Alice Miller), vaikystės traumų specialistės, parašiusios 13 knygų, nagrinėjusios garsių žmonių psichobiografines istorijas, pateikta anotacija. Šiuolaikinė visuomenė priima nuostatą, jog nė vienas vaikas negimsta blogas. Piktą, žiaurų, bejausmį, abejingą kitų skausmui jį padaro tie, kurie pasitinka šiame pasaulyje, lydi per vaikystę ir savo pavyzdžiu moko, kaip gyventi tarp žmonių. Šį faktorių kaip vieną esminių patvirtina mokslininkai ir pati praktika. Mes dirstelėjome į asocialią, grubią, kupiną prievartos vieno gruzinų vaiko ir jaunuolio aplinką. O kas nutiko vaikui, kuris pasaulį išvydo 1889 metų balandžio 20 dieną ir kurio vardas irgi tapo blogio, žiaurumo ir skausmo sinonimu?

Taip, tai Adolfas Hitleris.

Adolfo senelė, tėvo motina, buvo paprasta kaimo moteris – Ana Marija Šiklgruber (Anna Maria Schicklgruber). Pavainikį sūnų (Adolfo tėvą) ji pagimdė jau sulaukusi 42 metų. Tai jau rizikingas amžius gimdymui. Gimęs „neteisėtai“, berniukas gavo motinos pavardę.

Iki penkerių metų Aloyzas augo su motina ir seneliu gimtajame Štronezo kaime (Austrija). Po to motina ištekėjo už Johano Hidlerio – malūnininko pameistrio, o sūnų atidavė auginti dėdei (biologinio tėvo broliui), gyvenusiam gretimame kaime. Praėjus dar penkeriems metams, motina mirė. Adolfui tuomet buvo dešimt metų.

Kas buvo tikrasis Aloyzo tėvas? Nemažai istorikų, tarp jų vokietis Verneris Mazeris (Werner Maser), linkę manyti, jog tai Johanas Nepomukas Hiutleris – pasiturintis žmogus, turėjęs žmoną ir tris dukras. Anot V. Mazerio, po žmonos mirties jis pripažino esąs Aloyzo tėvas. Todėl, būdamas jau 39 metų, Aloyzas pavardę pasikeitė į Hiutlerio (tik klerkas, užrašydamas ją, padarė klaidą – išnyko „u“ raidė).

Aloyzas buvo palaidas vyras: pasikvietęs į namus tarnaites, jis su jomis bemat užvesdavo romanus. Taip be trijų oficialių sutuoktinių, biografų duomenimis, Aloyzas turėjo ne vieną meilužę; be aštuonių santuokinių vaikų, jis dar susilaukė nesantuokinės dukros (jai mokėjo alimentus).

Tad Adolfo Hitlerio tėvai buvo artimi kraujo giminės. Mama – tėvo senelio, t. y. Johano Nepomuko Hiutlerio, anūkė (dukros dukra). Kitaip tariant, Adolfo tėvas vedė savo dukterėčią – sesers dukrą. Arba – Adolfo mama ištekėjo už tikro savo dėdės. Vadinasi, kraujomaiša galėjo turėti įtakos mažojo Adolfo brendimui.

Jo motina Klara Piolc, liaudyje vadinta „velnio motina“, mirė 1907 m., kai Adolfui buvo 18-ka, nuo krūties vėžio. Ją gydė ir neišgydė žydas Eduardas Blochas. Vokiečių istoriko Joachimo Rikerio (Joachim Riecker) manymu, būtent dėl to Hitleris keršijo visiems žydams už savo motinos mirtį. (Apie tai istorikas rašo knygoje „Lapkričio 9-oji: kaip Pirmasis pasaulinis karas atvedė prie holokausto“). „Velnio motinos“ vardą Klara užsitarnavo dar ir dėl savo 6 vaikų likimo: trys iš jų mirė nuo difterijos per vieną mėnesį. Po šių mirčių, praėjus dvejiems metams, gimė Adolfas. Gal ir jis atėjo į šį pasaulį su lemtinga savo neilgai gyvenusių sesučių ir broliukų žyme, atsargiai klausia knygoje Elis Miler.

Istorikė atkreipia dėmesį į aplinkybes, kuriomis Adolfas gimė ir augo: vaiką slėgė nuolatiniai Klaros gedėjimui, namuose vyraujanti juoda spalva, bet jos kančiai, kaip ir pačiai žmonai, vyras-dėdė buvo abejingas. Šis šaltas žmogus jos negerbė nei kaip moters, nei kaip motinos. Klara jo tiesiog bijojo.

„Jis niekada neturėjo gerų santykių su žmonėmis, užtat namuose buvo įvedęs šeimyninę diktatūrą, – knygoje „Hitleris užkariautojas. Demaskuota legenda“ rašė vokiečių teisininkas, biografas Rudolfas Oldenas (Rudolf Olden). – Žmona į jį žiūrėjo iš apačios į viršų, vaikai visad jautė jo sunkią ranką“. Iškalbinga detalė: Aloyzas kviesdavo sūnų Adolfą švilpteldamas dviem pirštais. „Vyras, kviečiantis vaiką švilptelėjimu, – tarsi šunį, primena koncentracijos stovyklos prižiūrėtoją…“ – komentuoja A. Miler. Neatsitiktinai žmonių minią pats Adolfas Hitleris lygino su moterimi. Autobiografinėje knygoje „Mano kova“ („Mein Kampf“) jis rašo, jog moterys pasižymi „niekinga aistra“ jėgai, kuri „papildo jų prigimtį“. Adolfo įsitikinimu, minia, kaip ir moteris, labiau myli valdytoją nei prašytoją. „Dabar minia gulėjo po jo kojomis, kaip kadaise motina gulėjo po tėvo kojomis“, – su Trečiojo reicho laikais jį lygina A. Miler. Jis tapo tėvo atspindžiu – „tuo vieninteliu, kuriam buvo leidžiama kalbėti; kiti turėjo paklusti tylėdami“, – teigia šveicarų psichoterapeutė.

Ji neabejoja, kad dievobaiminga Klara ir vaikai patirdavo ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą: „Viskas, ką tokiu atveju gali daryti vaikas,- tai neigti savo skausmą, vadinasi – patį save, ir identifikuotis su agresoriumi. Niekas jam negali padėti.“ Kad Hitleris visam pasauliui nesąmoningai keršijo už vaikystėje užgniaužtą pyktį, pastebi daugelis psichologų. Erichas Fromas (Erich Fromm), JAV akademikas ir psichoterapeutas, knygoje „Žmogaus destruktyvumo anatomija“ nagrinėja žmogaus agresyvumo ir naikinimo manijos temą. Mokslininko teigimu, „net ir didžiausias sadistas ir naikintojas yra žmogiškas, toks pat žmogiškas kaip ir šventasis. Jį tik galima pavadinti susigadinusiu gyvenimą paliegėliu, kuriam nepavyko gauti geresnio atsako į iššūkį gimus būti žmogumi; taip pat jį galima pavadinti žmogumi, kuris ieškodamas išsigelbėjimo pasirinko netikusį kelią.“

***

Į ką išsiliejo Stalino ir Hitlerio prigimtiniai ir vaikystės patyrimai, gilios psichinės traumos, mes puikiai žinome. Kaip ir sovietų lyderį, taip ir nacių, visą gyvenimą lydėjo baimės, košmarai, įtarimai, persekiojimo manija.

Prieš keletą metų Amerikos CBS kanalas ir kita žiniasklaida paskelbė buvusios A.Hitlerio degustatorės 95-rių sulaukusios Margot Woelk prisiminimus, kuriuose senolė tvirtina, kad pustrečių metų kartu su dar 14 jaunų 20-mečių merginų Lenkijoje Kentšyne (vok. Rastenburge, liet.Raistpilyje, netoli Kaliningrado srities ir Lietuvos sienos) įrengtame vadinamame „Vilko guolyje“ ragavo fiureriui tiekiamus valgius ir gėrimus prieš jam valgant.

A.Hitleris labai bijojo būti nužudytas. Istorikų žiniomis, iš viso į jį buvo rengiami 46 pasikėsinimai. Ta baimė ypač sustiprėjo, kai 1944 m. liepos 20 d. šiame bunkeryje buvo susprogdinta bomba. Po to jis sušaudė apie 5000 žmonių, savo apsaugą dar labiau sustiprino.

Tą liepą bomba buvo padėta viename gale ilgo derybų stalo, prie kurio turėjo sėdėti A. Hitleris, tačiau nei iš šio, nei iš to fiureris perėjo prie kito stalo galo. Po šio įvykio jis savo gydytojui pasakė: „Aš nemirtingas“. Vis dėlto liudininkai teigia, kad per šį pasikėsinimą jis nukentėjo: nebevaldė kairiosios rankos, negirdėjo dešiniąja ausimi, iš ausų sunkėsi kraujas, iš kūno pašalino apie 2 tūkst. mažų skeveldrų. Kaip laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ rašė buvęs kontržvalgybininkas Igoris Atamanenka, apie šimtas sąmokslininkų buvo sunaikinta, tačiau tikrasis pasikėsinimo organizatorius – Sovietų Sąjungos NKVD 2-asis diversinis skyrius – toliau rezgė savo planus. Jei vokiečiai būtų užėmę Maskvą ir į ją būtų atvykęs A. Hitleris, jis būtų buvęs sunaikintas per Raudonojoje aikštėje vykstantį paradą…

A.Hitleris buvo vegetaras, bet labiausiai jis bijojo ne rusų, kurie jau artėjo link Berlyno, o britų, kurie galėjo jį nunuodyti. Kiekvieną kartą ragauti maistą, prieš valgant šeimininkui, buvo tikra kančia, nes nežinojai, kada bus paskutinė tavo vakarienė, toliau pasakojo senutė degustatorė.

Kai rusai užėmė komandinį centrą, kuriame fiureris praleido 800 košmariškų dienų, merginos buvo dvi savaites prievartaujamos, o paskui sušaudytos. M.Woelk slapta su kareiviu vadinamu Goebbelso traukiniu pavyko pasitraukti į Berlyną, kurį 1945-ųjų gegužės 2-ąją užėmė sąjungininkų kariuomenė. Tik paskui ji sužinojo, kad paranoja sirgęs A.Hitleris prieš tris dienas nusižudė.

Laikraštis „The Telegraph“, taip pat dėstantis M.Woelk prisiminimus, tvirtina, kad vegetariški A.Hitlerio pomėgiai susiję su nacių idėja apie kūnišką arijų rasės tyrumą. Antai, jų rekomendacijose jaunimui, parengtose 30-ųjų metų pradžioje, giriama soja kaip alternatyva mėsai ir vadinama „nacių pupelėmis“. 1942 m. A.Hitleris pareiškė Josephui Goebbelsui, kad po pergalės kare jis išmokys Vokietiją vegetarystės, nors pats, kaip teigė fiurerio ikikarinis virėjas Dione Lucas, visiškai nesikratė mėsos ir kartais piktnaudžiaudavo farširuotais balandžiais bei bavariškomis dešrelėmis ar veršiena. Vienas vokiečių kareivis savo slaptame dienoraštyje rašęs: „Hitleris valgo greitai, mechaniškai. Po to jis išsiblaškęs graužia nagus, parodomuoju pirštu braukia savo panosėje, o jo manieros už stalo gana šokiruojančios – tai riaugėjimas ir net perdimas…“.

Ir dar viena Hitlerio silpnybė, aprašyta mano straipsnyje DELFI ir skaityta per Žinių radiją dar 2009 m. A. Hitlerio biografai įtaria, kad fiureris nuo jaunų dienų buvo palankus vienalytei meilei.

Istorikus tuo įtikina jo intymaus draugo Augusto Kubiceko knyga „Adolfas Hitleris: mano jaunystės draugas“. Jų muzikos pomėgis peraugo į romantiškus tarpusavio santykius. Visą gyvenimą fiureris bijojo venerinių ligų ir pasileidusių moterų. Manoma, kad jis negalavo impotencija ir vengė nesėkmių santykiuose su moterimis. Vedybomis su E. Braun prieš pat savo mirtį A. Hitleris norėjo įrodyti atgailaująs už savo moralinius paklydimus ir grįžtąs į doros kelią. Dažnas despotas turėjo savo pomėgių. Rašoma, kad A. Hitleris labai mylėjo vaikus, nors pats jų neturėjo. Jaunystėje tėvai jį, kaip ir Josifą dievobaimingai auklėjusi jo motina, vertė giedoti bažnyčios chore ir tikėjosi, kad jaunuolis stos į vienuolyną, tačiau vėliau 19-metis A. Hitleris, kuriam du kartus nepavyko įstoti į Vienos dailės akademiją (nes jo darbuose „trūko gyvybės“; tad vienas internautas klausė: ar tiesa, kad visiems būtų geriau, jeigu Hitleris būtų įstojęs į akademiją?), palinko į muziką ir dailę. Apie 1908 m. jo lietos akvarelės, specialistų nuomone, yra tikrai jaunatviškai jautrios, romantiškos ir šiltos. Pats tironas labai bijojo kraujo ir iš tiesų gyvenime pats nėra nužudęs žmogaus, tačiau jo paveiksluose daug raudonos spalvos. Prieš septynerius metus britų aukcionų rūmuose Londone buvo atidaryta keturiolikos A. Hitlerio paveikslų paroda-pardavimas. Juose daugiausia vaizduojama gėlės, šuniukai, namų fasadai, o viename paveiksle – rudai apsirengęs vyras, susimąstęs sėdintis prie upės. Manoma, kad tai fiurerio autoportretas. Bet šio autoriaus paveikslus gana sunku parduoti Europoje, nes daugelyje šalių tokia prekyba negalima dėl nacizmo propagavimo draudimo. Kita priežastis – daugelis aukcionų priklauso žydams, kurie iš principo nenori prekiauti buvusio nacių lyderio paveikslais. Bet štai prieš pustrečių metų viena akvarelė Niurnberge parduota už 130 tūkst.eurų… (gaila, kad jaunojo Adolfo kūriniais negalime pasigrožėti čia).

Dar daug tiesos, o gal mitų ir sąmokslo teorijų sukurta apie Adolfą Hitlerį, iki 14 metų turėjusį Šiklgruberio pavardę. Yra įrodymų, kad jis turėjęs žydiško kraujo. Prieš septynerius metus geltonasis Londono laikraštis „The Daily Mail“ rašė, kad Adolfo Hitlerio giminių DNR tyrimai patvirtino ne tik tai, kad jo gyslomis tekėjo žydų kraujas, bet ir tai, kad jo protėviai buvo kilę iš Afrikos. Tyrimai įrodė, kad nacių vadas buvo biologiškai susijęs su tomis rasėmis, kurių pats labiausiai nekentė ir nelaikė žmonėmis. Manoma, kad A.Hitlerio tėvas Aloisas gimė po to, kai jo motina Maria Schickelgruber turėjo nesantuokinių ryšių su devyniolikmečiu žydu Frankenbergeriu. Prieš kurį laiką Prancūzijoje buvo rasta slapta „Hitlerio byla“, kurioje agentai jį vadino žydišku vardu – Jakobu. O neseniai rastame A.Hitlerio muzikiniame archyve, be rusų klasikų kūrinių, buvo aptikta ir žydų sukurtos ir atliktos muzikos.

Žinoma, Adolfas bijojo, kad kai kas paaiškės. Juk Adolfo tėvas Aloisas buvo nesantuokinis vaikas. Žmonės galėjo padaryti išvadą: kadangi Hitlerio senelė tarnavo namų šeimininke pas žydą, tikėtina, kad A.Hitlerio tėvas turėjo žydiško kraujo. Vėliau nacių lyderis bijojo, kad šis faktas neiškiltų viešumon. Pavojų kėlė viena giminaitė, kuri galėjo išplepėti apie nacių vadovo kilmę –  Aloizija, namuose vadinta Luiza. Tačiau po kelių dešimtmečių giminaičių – Aloizijos ir Adolfo – keliai paslaptingai susikirto dar kartą: 1940 m. gruodžio 10 d. neva šizofrenija serganti Aloizija tiesioginiu A.Hitlerio įsakymu buvo nunuodyta dujų kameroje Harthaimo konclageryje Austrijoje. Nepageidaujama liudininkė nutildyta amžiams.

Bet galėjo atrodyti, kad žydiškas fiurerio kraujas gali paimti viršų.

Prieš ketverius metus leidyklos „Versus aureus“ išleistoje Hanso Joachimo Neumanno ir Henriko Eberle’s knygoje „Ar Hitleris sirgo?“, be jo antižydiškos kleptomanijos, rašoma ir apie kai kurias nuolaidas ne arijams.

1935 m. Niurnberge įvykęs partijos suvažiavimas priėmė rasinį įstatymą, kuriame buvo patvirtinta „žydo“ apibrėžtis. Tuomet buvo atskirti vadinamieji „mišrūnai“, kuriems buvo taikomas aiškus ir atskirais atvejais „patogus“ įvardijimas. Nemažas skaičius, daugiau nei 1300 mišrūnų, kurie buvo išvaduoti nuo represijų, rodo, kad Hitleris labiau vertino politinius, karinius ir ekonominius tikslus nei besąlygišką laisvos vokiečių tautos išsivadavimą nuo „kraujomaišos“.

Kontraversišką arišką Hitlerio politiką norėčiau paliesti atskirai.

2011 m. liepos 17 d. DELFI paskelbiau straipsnį, kuris sukėlė nemažą ažiotažą. Jame rašiau, kaip atsirado antisemitinė idėja ir kaip ją suvokė A. Hitleris. Adolfukas dar nebuvo gimęs, kai Berlyno universiteto ekonomikos ir filosofijos profesoriaus E. Duhringas 1881 m. išleido veikalą „Žydų klausimas kaip rasės, moralės ir civilizacijos klausimas” (“Die Judenfrage als Rassen, Sitten und Kulturfrage”), kuriame žydus apibūdino jau ne vien kaip blogį, bet kaip nepataisomą blogį. Jų “sugedimas”, pasak šių ir panašių autorių, kilo jau ne tiek iš jų religijos, kiek „iš jų kraujo”. Šios pažiūros buvo tvirtai laikomasi tarp tais laikais madingo „volkisch“ judėjimo rasistų.

Jų pagrindu nacių lyderis savo programinėje knygoje „Mein Kampf“ mėgina pagrįsti mistinę antžmogio teoriją ir nuo kažkurio gyvenimo tarpsnio palinksta prie žydų naikinimo idėjos. Jis 1935 m. net įkuria SS pavaldžią organizaciją „Ahnenerbe“ („Protėvių paveldas“) ir siunčia ekspedicijas į Indiją ir Nepalą, kad filosofiškai pagrįstų arijų išskirtinumo teoriją. Rezultatas – holokaustas („visiškas sunaikinimas“).

Oficialus nacionalsocialistų ideologas, žydų kilmės Alfredas Rosenbergas (beje, gimęs dabartiniame Taline, mokęsis Rygos ir Maskvos aukštosiose technikos mokyklose) skleidė idėjas apie tai, jog už bolševikinės Rusijos vairo taip pat stovi žydai (galbūt jis neklydo: pirmojoje V.Lenino sukurtoje vyriausybėje iš 47 komisarų 42 buvo žydai; apie „Žydus – bolševikų tarnyboje“ DELFI rašiau tų pačių metų gruodį; vienas niuansas: bolševikai leido žydams turėti slapyvardžius, tuo tarpu naciai žydiškų pavardžių nevengė). I pasaulinio karo metais žydai esą pakirtę vokiečių armijos jėgas ir prisidėję prie Versalio sistemos, įstūmusios Vokietiją į gilią krizę, sukūrimo.

Bet štai, gal atiduodamas duoklę savo žydiškai prigimčiai, Hitleris patyliukais toleruoja „mišrūnus“. Antai, prieš šešerius metus rusų portalas Radosvet.net, šiaip jau nevengiantis skandalingų ir šovinistinių temų, įrodinėja, kad gana aukšti žydų kilmės nacių vadovybės pareigūnai III reicho ešelone užėmė svarbius postus. Jiems kažkodėl nebuvo taikomi arijų rasės teorijos reikalavimai. Netgi pats fiureris garsėjo glaudžiais ryšiais su Vienos milijonieriumi, žydų kilmės bankininku, vienu iš penkių brolių šimtametėje finansininkų dinastijoje A.M. Rothschildu, kuris vietos austrų nacių buvo suimtas, bet paties A.Hitlerio nurodymu atsiprašytas ir paleistas. Paskui pats H.Himmleris vadovavo dinastijos vertybių (neįkainojamų Persijos kilimų kolekcijos iš Irano) pergabenimui į Šveicariją.

Kitų fiureriui ištikimų žydų pavardės daugiau ar mažiau žinomos. Aš Jūsų nevarginsiu gausiu sąrašu, bet, jei turite kantrybės, paklausykite. Tarp žydiškos kilmės fiurerio parankinių –  jau minėtas iš Baltijos šalių kilęs jo ideologas A.Rosenbergas (Niurnbergo teismo sprendimu pakartas 1946 10 16), gestapo šefas Heinrichas Himmleris (pusiau žydas, suimtas amerikiečių 1945 05 23 nusižudė perkąsdamas ampulę su kalio cianidu), nacių propagandos ministras Josephas Goebbelsas (taip pat pusiau žydas, „Krištolinės nakties“ iniciatorius, nusinuodijęs praėjus dviems dienoms po fiurerio mirties 1945 05 01, SS dantų gydytoją Helmutą Kunzą paprašęs mirtiną injekciją suleisti ir šešiems savo vaikams), nacistinio laikraščio „Der Sturmer“ leidėjas Julius Streicheris (dėl savo žydiškų šaknų pakeitęs pavardę iš Abraamo Goldbergo, po proceso pakartas tą pačią dieną kaip ir A.Rosenbergas), grynakraujis žydas, nacistinis nusikaltėlis, vienas svarbiausių holokausto organizatorių, prižiūrėjęs koncentracijos stovyklas Rytų Europoje Adolfas Eichmanas („Mossad“ aptiktas Argentinoje ir pakartas 1962 05 31 Ramlos kalėjime Izraelyje), nacionalsocialistų partijos lyderis, nacis nr.3 Rudolfas Hessas (žydas iš motinos pusės, 1941-aisiais numuštas virš Škotijos ir internuotas Anglijoje, mirė 1987 08 17 Špandau kalėjime Vakarų Berlyne, sulaukęs 91-rių). Tai garsios pavardės.

Kas dar? Admirolas, nacių karinės žvalgybos „abvero“ vadas Wilhelmas Franzas Canaris (Graikijos žydas, už dalyvavimą pasikėsinant į fiurerį įkalintas ir 1945 04 09 sušaudytas), karinių oro pajėgų vadas reichsmaršalas Hermannas Goeringas (tiesa, jis buvo tik vedęs žydę, nusinuodijo kalėjime 1946 10 15), jo pavaduotojas feldmaršalas Erhardas Milchas (gimė žydų farmacininko šeimoje, dalyvavo operacijoje Norvegijoje, kompanijos „Lufthansa“ įkūrėjas, įkalintas 1951 m. 15-kai metų, bet 1954 m. išleistas ir mirė 1972 01 25 Diuseldorfe)…

Ir taip toliau.

2002 m. vasarą išleistoje jauno amerikiečių mokslininko Bryano Marko Riggo knygoje „Hitlerio kareiviai žydai…“ rašoma, kad II pasaulinio karo metais Vokietijos armijoje tarnavo apie 150 tūkstančių kareivių, vadinamų „mischlinge“ – iš dalies žydų, turinčių žydiškų šaknų vokiečių. Jie buvo skirstomi į dvi kategorijas: pirmo laipsnio tie, kurių vienas iš tėvų yra žydas, antro laipsnio – tie, kurių senelis ar senelė buvo žydų kilmės. 1944 m. vermachto kadrų skyrius parengė slaptą sąrašą 77 aukštų karininkų ir generolų, kurie buvo „susimaišę su žydų rase arba vedę žydes“. Šiame vadinamame „77-ių sąraše“ buvo 23 pulkininkai, 5 generolai majorai, 8 generolai leitenantai ir 2 armijos generolai. Prie to sąrašo galima pridėti dar apie 60 aukštų vermachto, aviacijos ir laivyno karininkų pavardes.

Sunku pasakyti, ar tai Hitlerio duoklė savo prigimčiai, ar nuolaidos žydams už lojalumą ir profesionalumą, ar tiesiog tai dar viena fiurerio keistenybė. Nors jis buvo holokausto įkvėpėjas, bet kai kuriais atvejais jo politika žydų atžvilgiu atitiko bolševikų pozicijas, ypač V. Lenino. Apie tai šiek tiek minėjome. Ta proga priminsiu, kad 2013 m. V. Putinas susitikime su rabinais Tolerancijos muziejuje tvirtino, jog „pirmojoje tarybinėje vyriausybėje buvo 80-85 proc. žydų“…

Stalinas nebuvo antisemitas, o po karo jis pritarė Izraelio valstybės sukūrimui, neprieštaravo žydų dalyvavimui kultūroje, medicinoje, moksle. Prisimename keletą bylų – Žydų antifašistinio komiteto ir vadinamąją „Gydytojų bylą“, kai jose dalyvavę žydai buvo sunaikinti, nors ne tautiniu pagrindu. Kaip ir Leninas, Stalinas buvo įsitikinęs žydų asimiliacijos į visuomenę tikslingumu. Vien tik CK sudėtyje jų buvo 12. Jums, žinoma, girdėtos Dzeržinskio, Sverdlovo, Ordžonikidzės, Kalinino, Molotovo, Vorošilovo, Kirovo, Mikojano pavardės…

Tiesa, prieškariu Stalinas jau turbūt orientavosi į Hitlerio antisemitinę politiką ir rusui – užsienio reikalų ministrui – Viačeslavui Molotovui sakė: „Aš pasakiau: išmesk iš liaudies komisarų žydus. Ir ačiū Dievui kad pasakiau. Ten žydai sudarė daugiau kaip pusę komisariato vadovybės ir pasiuntinių. Tai, žinoma, neteisinga: latviai ir žydai… Ir kiekvienas iš jų paskui save dar uodegą atvilkdavo…“

Bet pirmaisiais pasaulinio karo metais SSRS atvėrė duris pabėgėliams iš Lenkijos, o su jais plūdo ir žydai. Hitleris tam neprieštaravo, netgi buvo siūlęs Stalinui pasiimti visus žydus iš Vokietijos. Karo pradžioje į SSRS gilumą iš vakarinių rajonų buvo evakuota apie pusantro milijono žydų, net kilo idėja Kryme įkurti žydų respubliką iškalbingu pavadinimu „Krymo Kalifornija“.

Beje, ir pačioje Stalino šeimoje, plačioje jo giminėje buvo žydų. Bet tai jau atskira tema. Kaip ir tai, kad ir Lietuvos komunistiniai lyderiai ėmė pavyzdį iš sovietinių vadovų, į savo šeimas parsivesdami žydų tautybės asmenis.

***

Ką gi, tų palyginimų galima rasti kiekvienoje srityje. O juk dar neminėjome Hitlerio meilės musulmonams. 2015 m. spalį DELFI rašiau, kad vokiečių propagandistai paleido gandus, kad A. Hitleris neva gimė su žalia juosta aplink juosmenį (tai pripažintas musulmoniško šventumo ženklas) ir yra laukiamas imamas Mahdi. Pagal šiitų kanonus būsimas 12-as imamas – pranašo Muhamedo įpėdinis, kuris po pasaulio pabaigos ateis vadovauti musulmonams ir atkurs teisingumą ir gerovę Žemėje. Galų gale jie tvirtino, kad A. Hitleris priėmęs islamą ir net pasirinkęs Geidaro vardą. (Beje, likviduojant šiai teorijai nepritariantį Irano šachą, istorikai atseka ir lietuvišką pėdsaką – mini gestapo vadą Kaune Martiną Kurmį, kuris su vokiečių desantu išsilaipino Teherane…).

Iš tiesų, dar daug įdomių detalių ir panašumų galima surasti šių dviejų monstrų gyvenime ir asmenybėse. Atrodo, laikas kai ką susumuoti. Prieš dvejus metus tai glaustai bandė padaryti mūsų būtų ir nebūtų istorijų tyrinėtojas Vitalijus Michailovskis.

  1. Hitleris ir Stalinas buvo prie savo judėjimų kūrimo ištakų. Tik Stalinas iš pradžių užleido vietą bolševikų vadui V. Leninui, bet netrukus jis pats paėmė vadžias į rankas ir jų nepaleido gerus 3 dešimtmečius.
  2. Kaip jau minėjau, Vokietijoje slapyvardžių mada neprigijo, ir artimiausi Hitlerio bendražygiai už jų nesislėpė. Tuo tarpu bolševikinėje ir stalininėje imperijoje tai buvo madinga. Leninas ją buvo įgijęs tikriausiai nuo upės Lenos pavadinimo, o Stalinas, norėjęs būti tvirtas kaip plienas, tai yra, šių laikų žargonu, „kietas“, – nuo rusiškojo „stalj“. Bet yra ir kita versija: esą Džiugašvilis tiesiog sutrumpino savo mėgstamos gruziniškos apysakos vertėjo į rusų kalbą Eugenijaus Stalinskio pavardę.
    3. Abu lyderiai turėjo karinės patirties, vienas daugiau, kitas mažiau. Fiureris dukart apdovanotas už narsą Geležinio kryžiaus ordinais, kelis kartus sužeistas, rimtai gydėsi po dujų atakos. Dėl kovinės Stalino patirties istorikai nesutaria iki šiol. Vieni jų teigia, jog Rusijos pilietinio karo metais Stalinas vadovavo raudoniesiems būriams ir tai darė gana sumaniai. Tiesa, pirmomis karo dienomis jis sunegalavo, patyrė gilią depresiją ir net buvo dingęs iš vadovybės akiračio. Hitleris per visą vermachto pergalių epopėją negavo nė vieno karinio apdovanojimo ir ant munduro segėjo tik minėtą Geležinį kryžių, o gyvenimą baigė būdamas atsargos jefreitorius.
  3. Kalbėkime apie abiejų hipnotizacinius sugebėjimus. Abu kalbėjo su akcentu: fiureris su austriškuoju, Stalinas – gruzinišku. Bet oratoriniais sugebėjimais jį lenkė Hitleris, tačiau tai ne pagrindinis momentas, siekiant užburti mases.
  4. Abu jie atliko terorinius valymus: kalbame apie 1934 m. Ilgųjų peilių naktį ir apie Stalino Didįjį terorą 1937-1938 m. Pridurkime dar pastarojo nacionalinę genocido politiką – tremimus, tuo tarpu fiureriui priklausė holokausto „autorystė“.
  5. Hitleris – architektas ir dailininkas, Stalinas – poetas ir literatūros žinovas. Apie tai jau daug pasakyta. Abu jie beveik nevartojo alkoholio.

Žinome apie Hitlerio ir Stalino bičiulystė prieškariu ir net iki pat pirmųjų vadinamo Tėvynės karo valandų. Bet ar šie tokie skirtingi, tokie panašūs XX-ojo amžiaus monstrai buvo susitikę? Istorikai spėja, kad buvo. Manoma, kad dar 1913-ųjų vasarą šalia vienas kito Vienoje gyveno Hitleris ir Stalinas, ir jie galėjo bendrauti prie kavos puodelio įžymybių pamėgtoje kavinėje „Cafe Central“, kurią taip pat lankydavo Levas Trockis, Zigmundas Froidas.

O prieš 7 metus rašiau, kad spaudoje buvo pasirodžiusi skandalinga versija, jog Maskvoje pasirašant Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį 1939-ųjų rudenį slapta buvo apsilankęs ir A.Hitleris. Apie II-ąjį pasaulinį karą parašęs keletą monografijų istorikas Aleksandras Osokinas tvirtina, radęs archyvų dokumentus, kuriuose yra vokiečių delegacijų, atvykusių į Maskvą pasirašyti 1939-ųjų rugpjūčio paktą ir rugsėjo 28-ąją – papildomą protokolą, sąrašai. Ne oficialios delegacijos sudėtyje specialiai įrengtu lėktuvu „Kondor“ FW-200 galėjo atskristi ir fiureris su tuometine savo drauge Eva Braun. Ten yra net jų nuotrauka…

Kitas jų susitikimas esą įvyko, jau vokiečiams įsiveržus į Lenkiją, 1939-ųjų rudenį Lvove. Iš rastų slaptų J.Stalino susirašinėjimų su tuometiniu Vokietijos pasiuntiniu SSRS Werneriu von der Schulenburgu galima spręsti, kad ilgai derintas susitikimas vyko tų metų spalio 17 dieną į Lvovą atvykusio J.Stalino traukinio „Maskva – Lvovas“ vagone. Traukinys buvo užmaskuotas kaip Vengrijos ekspresas, o pokalbyje „akis į akį“ dalyvavo tik abiejų lyderių vertėjai.

Sunku patikėti tokiais faktais, kaip ir tuo (apie tai išsamiau kalbėti tiesiog neturime laiko), kad fiureris iš tiesų pabėgo į Lotynų Ameriką. Prieš kokius šešerius metus per „Discovery“ kanalą buvo parodytas 47 min. dokumentinis filmas „Hitleris Anduose“, kuriame tvirtinama, kad aukštai kalnuose iki pat savo mirties 1971 m. gyvenęs Trečiojo reicho lyderis… Arba dar: kad jis nusidangino į Antarktidą, į Karalienės Mod žemę, kurioje naciai turėjo įkūrę slaptą bazę kodiniu pavadinimu “Bazė 21G”, šis rajonas buvo vadinamas „Naujoji Švabija“…

***

Bet kalbėdami apie šių monstrų panašumus, pamiršome vieną ir, ko gero, svarbiausią: abu jie sunaikino milijonus žmonių, nors asmeniškai nė vieno nenugalabijo savo rankomis. Stalinas kaltas dėl 20 milijonų represuotų ir pražudytų žmonių, Hitleris – net iki 50 milijonų, įskaitant 17 su puse milijono mirusių koncentracijos stovyklose ir išvežtų darbams į Vokietiją. Tik ar moralu lyginti šiuos skaičius?

Parengtų atsakymų čia nebus. Kaip ir atsakymo dar į vieną klausimą: kas į šiuolaikinių lyderių galėtų prilygti tai žudikiškai grandinei Leninas-Stalinas-Hitleris? Kai kurie mūsų istorikai įrašytų „vietinės prabos“ veikėjo Antano Smetonos pavardę. Juk ir jis buvo pašalintas iš gimnazijos, dalyvavo tautinių organizacijų veikloje, už ką buvo nuolat persekiotas, surengė 1926 m. metų perversmą. Jis taip pat buvo išsilavinęs, turėjo humanitarinių polinkių, buvo ir redaktorius, ir filosofas, ir kalbininkas, ir klasikinių veikalų vertėjas… O ir jo mirtis per gaisrą Klivlende 1944-ųjų sausio 9 d. nebuvo savaiminė…

Bet politologai dažniausiai įterpia Vladimiro Putino pavardę. Ar tikrai jis dera šame sąraše? Paliksime tai spręsti specialistams ir Jums. Reikia analogijų ir sugretinimų?  Štai laikraštis „The Wall Street Journal“ 2007 m.  pateikė tokį iškalbingą faktą: V.Putino senelis buvo Lenino ir Stalino virėjas. O prieš 10 metų Nižnij Novgorode buvo surengta 8-oji Rusijos genealogijos paroda, kurioje buvo galima rasi ir V. Putino ištakų medį. Rusijos valstybinio archyvo senųjų dokumentų skyriaus bendradarbiai ištyrė net 12 giminės kartų – iki pat XVI a. pabaigos. Pasirodo, visi jo protėviai buvo baudžiauninkai, gyvenę Tvėrės gubernijoje ir priklausę iš pradžių kunigaikščių Romanovų, paskui Apraksinų dvarininkų giminei. Bet tai dar pusė bėdos.

Lygiai prieš trejus metus, birželio 22 d., birželio 22 d. , Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė interviu Vokietijos žurnalui „Fokus“ pareiškė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas išnaudoja tautybę kaip pretekstą kariniu būdu užgrobti šalį, o lygiai taip pat elgėsi Stalinas ir Hitleris. Putiną su Hitleriu dar anksčiau, kovo mėnesį, kai tik prasidėjo Kremliaus agresija Kryme, lygino būsima kandidatė į JAV prezidentus Hillary Clinton, o visai neseniai ir Velso princas Charles. Kodėl Kremliaus lyderis pelnė tokį palyginimą? Argumentų toli ieškoti nereikia. Mes tik pridursime ne tik V. Putino „prastą“ giminės medį, sunkumus augant, „kagėbistinę“ praeitį, bet ir jo pomėgius, kuriais Rusijos vadovas lygiuojasi į pasaulio monstrus: jis yra kovos menų meistras, nesibodi sugroti fortepijonu ir padainuoti arba sušokti, pašaudyti medžioklėje ar pažvejoti, yra vaizdžių posakių mėgėjas, kartais vaikučiams paglosto pilvą, kartais prispaudžia prie skruosto mažylį, kitąkart išlenkia bokaliuką kurioje nors užeigoje ir t.t. Aišku, visa tai daroma dėl įvaizdžio, bet ar ne nuo to pradėdavo pasaulio galingieji, kurie paskui puolė naikinti ir savuosius, ir kitas tautas?

Vladimiras Putinas – anuomet dar Rusijos premjeras – leido sau pagirti J.Staliną, kad jis pavertė šalį į supervalstybę ir laimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Kalbėdamas per televiziją, jis išreiškė pageidavimą visiškai reabilituoti diktatorių ir šlovino jo įvestas prievartinio darbo ir represinio saugumo priemones. Britų istorikas Normanas Daviesas savo knygoje „Nepaprasta pergalė“ („No Simple Victory“) ne tik atskleidžia J.Stalino ir A.Hitlerio bendrus nusikaltimus žmonijai ir savo tautoms, bet ir išveda paraleles su šiandienos Rusija, kurioje tebevyrauja anuometinio ir šiuolaikinio diktatorių kultai, nuodijantys žmonių istorinę atmintį. Galų gale esmė ne kokiame nors viename politike, o tame, kad rusų tauta yra giliame letarge, kuriame veisiasi pavojinga autokratijos bacila. Ar ne ji užkrėtė Europą meniškos ir kraugeriškos prigimties padarais?

(Pranešimas Verslo vadovų klubo susitikime 2017 m. birželio 22 d.)