Terorizmo istorija: ar pasimokome iš jos?

Ką jums primena šie pavadinimai: Mumbajus (2008), Domodedovas (2011), Bostonas (2011), Paryžius (2015) ir vėl Paryžius (2016), Nica (2016)? Dar pridurkime greitąjį traukinį „Nevos ekspresas“ tarp Maskvos ir Sankt Peterburgo (2007), dabartinę Ispaniją, Turkiją, Vokietiją, Japoniją, o gal ir 2014-ųjų Krymą, Rytų Ukrainą… Tai žiauriausios šiuolaikinio terorizmo stotelės, aptekusios nekaltų žmonių krauju, šimtais lavonų, neišmatuojamo gylio skausmu, persmelkusiu visą žmoniją.

Teroras – baimės gimdytojas

Tačiau žiauriausias pokario teroristų išpuolis – 2001 m. rugsėjo 11-ąją, kai JAV žuvo apie 3 000 žmonių. Jis tapo lyg atskaitos tašku, kai pasaulis susivokė, kad tolerancija ir taikus sugyvenimas – ne duotybė, ne tik moralinė priedermė, o ir mūsų išlikimo sąlyga. Kiekvieną kartą, kai išpuoliai pasikartoja, mes tarsi pabundame ir iš naujo skaudžiai suvokiame savo būvio trapumą. Nesaugumo jausmas mumyse jau įaugo, grauždamas iš vidaus ir neleisdamas sparčiai žengti pirmyn. Beje, taip vyko per visą žmonijos istoriją.

2013-ųjų birželį, iškart po kraupios tragedijos Bostono maratone, „Apžvalgoje“ rašėme (http://apzvalga.eu/terorizmo-mutacija-ka-atskleidzia-bostono-tragedija.html) apie skirtingai suvokiamą terorizmo esmę ir kilmę, nagrinėjome emocinius išpuolių padarinius bei palietėme jo istoriją. Tada priminėme JAV Austino mieste įsikūrusios nevyriausybinės pasaulinės žvalgybos agentūros STRATFOR viceprezidento Fredo Burtono specialistams skirtą analitinį pranešimą „Teroro aktų tyrimo problemos“, kuris 2011 m. buvo paskelbtas kompanijos svetainėje www.stratfor.com. Jame tvirtinama, kad iškart po teroro akto mus užplūsta daugybė padrikos ir nuolat perdirbinėjamos informacijos, ir tuomet mes nepajėgūs objektyviai jos įvertinti. To ir tikisi teroro vykdytojai, siekdami sėti paniką, įbauginti (pats žodis terorizmas kilo iš lotyniško žodžio terrere – įbauginti) ir taip paveikti valdžios sprendimus ir valstybės plėtrą.

Kaip atsirado terorizmo užkratas?

Bet, tiesą sakant, terorizmo maras atsirado kur kas anksčiau negu mūsų suminėti faktai. Senovėje ir viduramžiais (o kas gali paneigti, kad ir ne šiandien?) jis buvo tapatinamas su grobikiškais karais, konfliktais, pasalūniškais žudymais. Pasaulinis „Jehovos liudytojų“ portalas www.jw.org organizuotą terorizmą kildina nuo pirmojo amžiaus, kai Judėjoje keli smurtininkų judėjimai siekė atgauti žydų nepriklausomybę nuo Romos. Aršiausi iš jų buvo sikarijai, arba durklininkai, taip pavadinti dėl to, kad po drabužiais nešiodavosi durklą“ (pirmoji organizacija, daugelio istorikų laikoma teroristine, siautėjusi Judėjoje; pavadinimas kilęs iš lot. sica – durklas, trumpas kinžalas). Per šventę Jeruzalėje sikarijai įsimaišydavo į minią ir perpjaudavo priešui gerklę arba suvarydavo durklą į nugarą. 66 m. e. m. grupė zealotų (hebrajų k. zealot – pusdievis, kilęs iš Dievo, bet pagal Talmudą – tai ne religinis lyderis; radikalusis vienos iš keturių pagrindinių judėjų religinių grupių, kovojusių už Judėjos nepriklausomybę nuo romėnų, sparnas) užgrobė Masados tvirtovę netoli Negyvosios jūros. Jie išžudė romėnų įgulą, įsikūrė toje viršukalnės tvirtovėje ir iš ten rengdavo išpuolius prieš romėnų karines pajėgas.

Pradedant 1095-aisiais, kryžiuočiai du šimtmečius nuolat rengdavo žygius iš Europos į Vidurio Rytus. Jiems priešinosi Azijos ir Šiaurės Afrikos musulmonų karinės pajėgos. Abi priešiškos pusės troško valdyti Jeruzalę ir stengėsi įgyti pranašumą. Per nesibaigiančius mūšius šitie „šventieji kariai“ kalavijais bei kovos kirviais kapojo vieni kitus į gabalus. Jie žudė net tuos, kurie paprasčiausiai pasitaikydavo jų kelyje.

XII amžiaus dvasininkas Viljamas iš Tyro kryžiuočių įžengimą į Jeruzalę 1099-aisiais aprašė taip: „Jie žygiavo gatvėmis su kalavijais ir ietimis ir be gailesčio žudė visus iš eilės: vyrus, moteris, vaikus… Nukautųjų gulėjo tiek daug, kad nebebuvo įmanoma jų aplenkti. Neliko nieko kito, kaip lipti per lavonus… Kraujas tiesiog sruvo nutekamaisiais grioviais, o miestas buvo nuklotas žuvusiųjų kūnais…“

Garsus rusų žiniasklaidos prodiuseris Aleksejus Michailovskis prieš kokius septynerius metus neįprastoje savo publikacijai svetainėje Medportal.ru rašė, kad pirmieji organizuoti teroristai Žemėje buvo ne musulmonai, o žydai. I m. e. amžiuje dabartinio Izraelio teritoriją valdė romėnai, ir tada žydai pradėjo priešintis okupantams. Sprogmenų ir šaunamųjų ginklų nebuvo, tad jie praktikavo žiaurius politinius nužudymus.

Anarchija ir teroras – iš vieno kelmo

Netrukus jų patyrimą perėmė arabai, ir XI a. pradžioje atsirado musulmonų šiitų (asainų) sekta, kuri naikino kilmingus kitataučius. Šiuolaikiniuose Artimuosiuose Rytuose teroro taktiką naudoja radikalios islamistų grupuotės. Vakaruose žodis „terorizmas“ buvo pradėtas vartoti Prancūzijos revoliucijos metu. 1793–1794 m. monarchijos žlugimo pradininkas Maximilienas Robespierre‘as paskelbė terorą revoliucijos priešams. „Teroras, – sakė jis, – tai ne kas kita kaip teisingumas, griežtas adekvatumas, bausmės neišvengiamumas, dorovės įsikūnijimas“. 1793 m. tapęs revoliucinės vyriausybės vadovu, jis nugramzdino šalį į keršto jūrą, bet ir pats „dorovės įkūnytojas“ neišvengė giljotinos.

Plataus masto teroras pasireiškė 1820 m. Italijoje, kuri dar nebuvo savarankiška valstybė. To meto italų mafija, nuolaidžiaujant valdžiai, teroro priemonėmis kovojo su vietos monarchais: žudydavo policininkus, kalėjimų prižiūrėtojus, aukštus valdininkus, taip sėdama paniką visuomenėje. Istorikas Gediminas Kulikauskas žurnale „Verslo klasė“ pastebėjo, kad anais laikais teroristai buvo tapatinami su anarchistais, dar vadinamais „bombistais“ arba „dinamito riteriais“. 1866 m. Alfredui Nobeliui išradus „saugius sprogimo miltelius“ (juos sudarė nitroglicerino, sorbento ir natrio karbonato mišinys), teroristams atėjo nauja era. Jau 1894 m. anarchistai nužudė Prancūzijos prezidentą, 1897 m. – Ispanijos premjerą, kitais metais – Austrijos–Vengrijos imperatorienę, 1900-aisiais – Italijos karalių, dar po metų – JAV prezidentą ir t. t. Taip anarchistai skleidė savo politines ir filosofines pažiūras (lot. anarchia – be valdovo).

Bet šiuolaikinio terorizmo tėvu yra laikomas vokiečių rašytojas ir žurnalistas Karlas Peteris Heizenas, pliekęs Prūsijos ir Vokietijos vyriausybes, rašęs pamfletus apie monarchus ir buvęs priverstas emigruoti į JAV, ten apleistas ir pasimirė. Savo amžininkus jis stebino drąsiais anarchistiniais pareiškimais (pavyzdžiui, kad Žemėje reikia išžudyti kokius du milijonus žmonių, ir tai bus didžiausia revoliucija), dėl kurių ilgai neužsibūdavo ne tik kokiame nors leidinyje, bet ir Europos valstybėje. Jo pasekėjas – prancūzų anarchistas Paulas Brousse‘as, kuris susidėjo su socialistais ir reformas ragino įgyvendinti „visomis galimomis priemonėmis“, netgi bombų sprogimais (dėl to jis dar vadinamas „posibilistų įkvėpėju“). Jam pritarė kitas vokiečių anarchistas Johannas Mostas, kuris savo knygoje „Revoliucinis karas“ teigė, kad geriausia propaganda – teroras. Beje, bomba, užmaskuota kaip pašto siuntinys, yra jo išradimas.

Daugelio istorikų manymu, 1914-ųjų birželio 28-oji – posūkis Europos terorizmo istorijoje. Vienas jaunuolis, kai kurių iki šiol laikomas didvyriu, nušovė Austrijos sosto įpėdinį erchercogą Francą Ferdinandą. Tai buvo kibirkštis, įžiebusi Pirmąjį pasaulinį, arba Didįjį karą, kuris nusinešė dvidešimt milijonų gyvybių.

Pavojingas anarchizmo ir terorizmo mišinys išplito ir Rusijoje. Patirties pasisėmę Europoje, rusų idėjiniai anarchizmo vadai Piotras Kropotkinas (zoologas, geografas, evoliucijos teoretikas, bet ir komunistų ir bolševikų kraštutinis ideologas, V. Lenino laidavimu 1921 m. palaidotas Novodevičės kapinėse) bei Michailas Bakuninas (XIX a. vidurio anarchizmo filosofas, dukart išvengęs kartuvių, teigęs, kad valstybė yra liaudies narvas, o jai sunaikinti būtinos radikaliausios priemonės). Šiems teoretikams paruošus teorinę dirvą, teroristai nusinešė daugelio valstybių, tarp jų ir Rusijos, vadovų gyvybes. Jų įkvėptos atsirado ištisos teroristų vykdytojų organizacijos. A. Michailovskis pamini tik keletą aktyviausių terorisčių moterų: Sofiją Perovskają (dalyvavo trijuose pasikėsinimuose į carą Aleksandrą II), Fanią Kaplan (būdama beveik neregė, 1918 m. rugpjūčio 11 d. dviem kulkomis sunkiai sužeidė V. Leniną, viena jų turėjo lemtingos įtakos jo sveikatai), Ulriką Mainchof (jau po Antrojo pasaulinio karo veikė Vokietijos „Raudonosiose brigadose“, plėšusiose bankus, žudžiusiose pareigūnus ir įkaitus), Pati Herst (JAV kairiosios teroristinės grupuotės „Symbionese Liberation Army“ narė, vykdžiusi daugybę teroro aktų, nuteista 1974 m.), Shinaz Amuri (arba Vafa Indris; pirmoji palestiniečių savižudė moteris, susisprogdinusi Jeruzalėje 2002 m. sausio 29 d.; beje, S. Husseinas įsakė jai pastatyti paminklą Bagdade) ir t. t.

Kaip čia nepaminėsi Lietuvos žydės „Raudonosios Emmos“… Kaune gimusi žydaitė Emma Goldman paties FTB įkūrėjo Johno Edgaro Hooverio buvo vadinama „pavojingiausia moterimi Amerikoje“. Dar būdama mergaitė ji persikėlė į Sankt Peterburgą, o paskui į JAV, ten Emma susidėjo su darbininkų partijoms priklausančiais anarchistais ir naikino įmonių vadovus, įtakingus verslininkus, net buvo kaltinama dalyvavus 1901 m. pasikėsinant į JAV prezidentą W. McKinley (iš tikrųjų jį nužudė jaunas lenkų kilmės anarchistas Leonas Czolgoszas, kurį savo ruožtu įkvėpė italas Gaetano‘as Bresci‘s, 1900 m. liepos 29 d. trimis šūviais susidorojęs su Italijos karaliumi Umberto I).

Štai tokia toli gražu nebaigta anarchistų-teroristų plejada, kurią vienija vienas bruožas: tų laikų teroristai savo filosofiją mėgindavo pagrįsti įtakingų asmenų, valstybių vadovų žudymais. Jų tikslas buvo atkreipti dėmesį į save, į savo judėjimo egzistavimą, įrodyti, kad žudymas ir naikinimas yra vienintelis būdas išspręsti dažniausia vargingųjų problemas. Paprastai anarchistai ir teroristai būdavo kilę iš turtingų respektabilių šeimų, todėl kairiųjų organizacijoms jie būdavo geras jaukas palenkti šalininkus ir infiltruoti į darbininkų gretas.

Kaip balinamas terorizmo veidas?

Bet ilgainiui keitėsi ir terorizmo veidas. Rytuose ir Vakaruose atsirado teroristinės organizacijos, kaip „Raudonosios brigados“ Italijoje, RAF Vokietijoje, dešiniųjų grupuotės – Lotynų Amerikoje (pavyzdžiui, „mirties eskadronai“). Ypač išgarsėjusi buvo iki šiol kitais pavadinimais Peru veikianti teroristinė grupuotė „Sendero Luminoso“ („Šviečiantis takas“), išpažįstanti marksizmą leninizmą. Dalis „Šviečiančio tako“ pasitraukė į Kolumbiją, kur užsiima narkotikų gabenimu. Dabar kai kurie jos likučiai pasivadinę „Kolumbijos revoliucinėmis ginkluotosiomis pajėgomis“ (KRGP).

Na ir, žinoma, garsioji „Al Qaeda“. Vienas iš šios teroristinės organizacijos „Al Qaeda“ vadovų Aymanas Muhammadas Rabaie al-Zawahiris, kažkada Egipto islamiškojo džihado partiją („Egyptian Islamic Jihad Party“) prijungęs prie „Al Qaeda“, per garsių teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone 10-metį paskelbė straipsnį apie terorizmo raidos ypatybes. Beje, buvęs „kagėbė“ karininkas ir rašytojas Konstantinas Preobraženskis rašė, kad 1996–1997 m. al-Zawahiris dalyvavo FST instruktorių treniruojamoje stovykloje Dagestane, kad apie tai žinojęs A. Litvinenka, todėl jį ir nužudę… Taigi, šis „Al Qaedos“ ideologas apibrėžia, kas yra terorizmas. Tai ginkluota nereguliarių formuočių, kovojančių su valstybinėmis struktūromis ir gyventojais, vykdoma prievarta, siekiant tam tikrų politinių tikslų. Jis teigia, kad nėra nei formaliai teisinio, nei intuityvaus kasdienio tikslaus terorizmo apibūdinimo.

Beje, al-Zawahiris neteisina radikalių islamo grupuočių, kurios vykdo daug teroro aktų nuo Indonezijos iki Rusijos ir JAV, tačiau mano, kad „Al Qaeda“, kažkada sukurta CŽV kovai su sovietų invazija į Afganistaną ir dabar Vakarų nekontroliuojama, vykdo ne teroristinę misiją. Jis tvirtina, kad daugelis pasaulio šalių įsijungė į antiteroristinę kampaniją vien todėl, kad pateisintų savo iškeltus politinius šūkius, išliktų valdžioje ir gintų nacionalinius interesus.

***

Dar ir šiandien, kai išgirstame žodį „terorizmas“, per nugarą perbėga šiurpuliukai. Tuojau prisimename paskutinius baisius teroro išpuolio vaizdus: sprogimo blyksnis, sudarkyti kūnai, visuotinė panika, žmonių aimanos, liudininkų pasakojimai. Emociškai tam instinktyviai priešinamės: esame kupini užuojautos, trokštame padėti nukentėjusiems, ieškome kaltų, šaukiamės keršto ir keikiame valdžią. Ši reakcijos grandinė, paskatinta matytų vaizdų, kartojasi ir kartojasi. Antai, baiminantis teroro išpuolių, šiukšlių dėžės Londone tapo permatomos. Bet ar regimos ir viešos mūsų – kiekvieno žmogaus, organizacijų, tarnybų, valstybių – priemonės, kad efektyviai užkirstume kelią terorizmui? Tai nelengvas ir toli gražu ne retorinis klausimas.