Ar Suomijai gresia naujas Žiemos karas?

Nenuostabu, kad Švedija kažkada mums buvo tapusi pavyzdine socializmo „su žmogiškuoju veidu“ šalimi, o Suomija nuolat žavėjo Žiemos karu su Sovietų Sąjunga, kurio metu, tegul ir iš dalies, praradusi dešimtadalį teritorijos, apgynė savo nepriklausomybę. Bet Skandinavija sukėlė naują galvosopį Maskvai.

Stokholme ir Helsinkyje vėl skamba pareiškimai, raginantys stoti į NATO. Tai erzina V. Putiną, kuris neseniai lankėsi Suomijos sostinėje. Per spaudos konferenciją jis perspėjo, kad, „jeigu Suomija įstos į NATO, tuomet suomių kariai nustos buvę nepriklausomi, nustos buvę suverenūs visa to žodžio reikšme“. Jis tvirtino, kad tuomet NATO struktūros atsidurs prie Rusijos sienų, ir retoriškai klausė: „Mes atitraukėme savo pajėgas pusantro tūkstančio kilometrų, tai jos ten ir liktų?“.

Apie kokią nepriklausomybę ir saugumą V. Putinas kalba, kokias pajėgas ir kaip toli nuo Suomijos sienų gilyn į Rusiją jis atitraukė? Ir kodėl jis taip kalba?

Jo vizitas į Helsinkį, atrodo, buvo persunktas nostalgijos cariniams laikams, kai Rusija 1812 m. šalį okupavo ir pastatė carui Aleksandrui II paminklą pačiame miesto centre. Jis ten stovi iki šiol. Suomiai kantrūs, jo neverčia, nenukelia, kaip pasielgė estai su sovietiniu Bronziniu kareiviu. Gi Maskvą papiktino birželio viduryje ant vienos Sankt Peterburgo aukštosios karinės mokyklos sienos atidengta paminklinė lenta suomių karo didvyriui, maršalui Carlui Mannerheimui.

Rusijos Federacijos valstybės patarėjas Modestas Kolerovas nusiuntė protesto laišką generaliniam prokurorui Jurijui Čaikai, reikalaudamas nuimti šį atminimo ženklą „Hitlerio sąjungininkui“, kuris esą rengė planus po sėkmingo Žiemos karo žengti į Leningradą (iš tiesų, 1941 m. rugsėjį generolo pajėgos buvo už 19 km nuo šio miesto).

Žinoma, dabartinis Kremlius jaučia ne tik nostalgiją senoms okupuotoms teritorijoms. Jį gąsdina tai, kad gali susidurti akis į akį su išilgai visos 1340 km sienos išsidėsčiusia NATO kariuomene, o tada Skandinavijos pusiasalis Rusijai taps neįkandamu riešutėliu. Dar daugiau: tokiu atveju visa didžiulė vakarinė ir šiaurinė juosta nuo Juodosios jūros iki Arkties užkirstų kelią galimiems agresyviems Rusijos išpuoliams.

Sunku pasakyti, ar V. Putinas supranta, kas pagreitino tokią NATO slinktį į Rytus ir Šiaurę. Matyt, kad taip. Vertėjas Aurimas Dunauskas beveik prieš septynerius metus portale Geopolitika.lt (http://www.geopolitika.lt/?artc=2828) rašė, kad viena ryškiausių galimos Švedijos ir Suomijos narystės NATO prielaidų buvo Rusijos karas Gruzijoje.

Šios Skandinavijos valstybės kartu su Austrija, Šveicarija ir Airija, sudariusios negausų neutraliųjų būrelį, įsitikino, kad neutralumas tampa atgyvena, užtikrinant savo nepriklausomybę ir saugumą. Rusijai aneksavus Krymą ir pradėjus karą Ukrainoje, toks statusas pasidarė netgi pavojingas. Ji bet kada gali pareikšti amžinas pretenzijas, pavyzdžiui, į „iskonno slovianskije ziemli“ („nuo seno slavų žemes“) – Kaliningrado sritį, kuri pagal aplaidžiai pokario signatarų pasirašytą Potsdamo sutartį užimta neribotam laikui.

Švedijos ir Suomijos įstojimas į NATO būtų skaudus smūgis V. Putinui. Jo vizitas į Helsinkį įvyko kaip tik tuo metu, kai ES pusmečiui pratęsė sankcijas Rusijai. V. Putinas elgiasi įžūliai: žinodamas, kad atsakomieji Maskvos veiksmai sankcijoms gerokai sukrėtė Suomijos ekonomiką, jis paragino „atsisukti į Londoną“, kuris parodys, kaip elgtis. Taip Rusijos prezidentas diktuoja, kaip turi elgtis suvereni valstybė, kurios prezidentas Sauli Niinistö ne pėsčias: jis atkirto, kad Rusijai sankcijos būtų atšauktos, jei ši laikytųsi Minsko susitarimų…

Kitaip sakant, Maskvai santykiai su kaimynais nesiklosto taip, kaip visus 70 metų po 1947-aisiais pasirašytos Paryžiaus taikos sutarties. Tą susitaikymo, palankumo Maskvai politiką pradėjo Juho Kusti Paasikivis, 1946 m. kovą pakeitęs prezidentą C. Mannerheimą. Užimdamas šias pareigas, su SSRS jis stengėsi palaikyti pabrėžtinai geros kaimynystės santykius, pradėtus vadinti „Paasikivi linija“. 1954 m. J. K. Paasikivis buvo apdovanotas Lenino ordinu.

Atsargi, dažnai pragmatiška vadinama Helsinkio politika rytinės kaimynės atžvilgiu subrandino ne tik vasališkus santykius, bet ir įžiebė nepasitenkinimo ja kibirkštis. Po agresyvių Maskvos išpuolių prieš kaimynines šalis, ypač prieš Ukrainą, Suomijos lyderiai neslėpė, kad planai stoti į NATO realūs. Štai 2014-ųjų lapkritį prezidentas S. Niinistö laikraščiui „The Washington Post“ patvirtino, kad „Suomijoje aktyviai svarstomas stojimo į NATO klausimas, ir vis daugiau randama argumentų už šį žingsnį“.

Prieš keletą metų laikraštis „Helsingin Sanomat“ netgi paskelbė scenarijų, kaip vyks Suomijos karas su Rusija. Kaip ir 1939 m. rudenį, nepaskelbusi karo Rusija paleidžia sparnuotąją raketą į Helsinkio Pasilos rajone esančius teleradijo kompanijos YLE rūmus. Šalyje panika. Suomių kariuomenė sutelkta prie sienos su Rusija. Prezidentas skelbia visuotinę mobilizaciją. Rusų bombonešių smūgiai tęsiasi. Per Karelijos sąsmauką link sostinės veržiasi rusų tankai, atgabenti net nuo Uralo.

Rusų politologai šį scenarijų įvertino kaip gryną provokaciją. Jos tikslas – paraginti Suomiją svarstyti stojimo į NATO klausimą ir dėl to surengti referendumą. Laikraščio „Komsomolskaja pravda“ apžvalgininkas ironizuoja, kad tų tankų nereikia gabenti iš taip toli, jų pakanka ir prie Suomijos sienos su Rusija. Jis netiki, kad Rusija užpultų Suomiją; „jau greičiau Estija su amerikiečiais įsiveržtų į šią šalį“… Mat, Estijos gynybos išlaidos yra gana didelės, jos tenkina NATO, tuo metu kai Latvijos ir Lietuvos – vienos mažiausių Europoje, rašo laikraštis…

Galima sakyti, kad tai grynos spekuliacijos. Tačiau ir prieš Rusijos invaziją į Krymą ir rytinius Ukrainos rajonus niekas netikėjo, kad šiame amžiuje civilizuotoje Europoje toks scenarijus įmanomas. Atsargiai reaguoti į V. Putino pareiškimus Helsinkyje verčia ir tiesiog melagingi jo tvirtinimai, esą Rusijos kariuomenė atitraukta nuo Suomijos sienos gilyn apie pusantro tūkstančio kilometrų. Švedijos laikraštyje „Dagens Nyheter“ apžvalgininkė Anna-Lena Laurén juos vadina įžūliu melu, kokius Rusijos prezidentas laidė Krymo aneksijos išvakarėse.

Rusijos karinės pajėgos dislokuotos visai šalia Suomijos pasienio, pavyzdžiui, Karelijos Alakurčio karinėje oro pajėgų bazėje Murmansko srityje, kur 3 km į šiaurę nuo šios gyvenvietės 2015 m. pradžioje įkurdinta vadinamoji Arkties bombonešių brigada, galinti veikti 52 laipsnių šaltyje. Suomijos siena – vos už kelių dešimčių kilometrų… Kiti kariniai daliniai – Petsame (jau netoli Norvegijos sienos), Petrozavodske, Sankt Peterburge. Jie irgi daug arčiau negu kalbėjo V. Putinas.

Kas tai, Kremliaus valdovo noras save pavaizduoti taikos balandžiu? Ar prastu diplomatiniu reveransu atmušti kaimynams norą savo saugumą susieiti su Šiaurės Atlanto aljansu? Galbūt ir viena, ir kita. Bet švedai ir suomiai turi nujausti, kad Rusijos politikoje po taikingų pareiškimų dažnai pliūpteli agresija. Gal ir ne naujas Žiemos karas, tačiau ir ne amžina draugystė. Šiuolaikinė Rusija kažkada buvusių užgrobtų teritorijų lengvai neišsižada…

Šis straipsnis taip pat publikuotas Delfi