Seniai įrodyta, kad nuo meilės iki neapykantos, nuo bičiulystės iki išdavystės – vienas žingsnis. Lietuvos kunigaikščiai ir didikai rengė intrigas net savo giminėje, politikai glėbesčiavosi ir riejosi tarpusavyje, pasaulio galingieji vienas kitą kėlė į postus ir organizavo perversmus, šiais laikais visokie veikėjai prisipažįsta partinėje ištikimybėje ir tuojau pat savo bendraminčius „išduria“…

Kaip sakoma, pavyzdžių istorijoje toli ieškoti nereikia. Ir net neturiu galvoje Adolfo Hitlerio ar Josifo Stalino, vienas kitą liaupsinusių ir draugavusių iki pat karo pradžios. Apie tai daug rašyta. O ką manote apie kitų dviejų, žinoma, nelygiasvorių ano meto veikėjų Winstono Churchillio ir Antano Smetonos santykius su J. Stalinu?

Sąjungininkai išpažįsta meilę

Apie pirmojo ryšius su Maskva Brazilijos žurnalo „Carta Maior“ interneto leidinyje neseniai rašė garsus apžvalgininkas, buvęs valstijos gubernatorius, miesto meras ir kelių šalies ministerijų vadovas, įtakingas politikos veikėjas Tarso Genro. Straipsnyje „Čerčilis ir Stalinas – du draugužiai“ jis primena garsų 1200 puslapių britų lyderio veikalą „Antrasis pasaulinis karas“ (6 tomai leisti 1948 – 1954 m.; už visą kūrybą 1953 m. jis gavo Nobelio literatūros premiją), kuriame karvedys neslepia iki pat karo pabaigos buvęs sužavėtas kito karvedžio gabumais.

Aišku, juos vienijo bendri sąjungininkų interesai – nugalėti fašizmą. Kol tarp jų neatsirado nesutarimų, W. Churchillis laikė J. Staliną „didžiu revoliuciniu lyderiu, įžvalgiu valstybės veikėju ir rusų kariu, su kuriuo trejus metus palaikė glaudžius, nors ir intriguojančius santykius“. Kai 1942 m. britų vadovas išdėstė J. Stalinui antrojo fronto atidarymo operacijos „Fakelas“ planą, pastarasis – prisiekęs ateistas – jam sakė: „Tegul Dievas laimina šį projektą“.

Dar 1944 m. vasarį Jaltos konferencijoje W. Churchillis pylė panegiriką J. Stalinui: „Visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangesnio už maršalo Stalino esybę“, o galų gale pridūrė: „Stalinas ves mus į kovą su skurdu, netvarka, chaosu, priespauda.“

Tarsi patvirtindamas savo pranašavimus, 1945 m., jau sutriuškinus nacistinę Vokietiją, britų premjeras atidavė į Stalino gulagus keletą milijonų Sovietų Sąjungos pabėgėlių ir karo belaisvių, atsidūrusių Vakaruose ir pasiryžusių negrįžti į „tautų vado“ rojų. Tada tariami demokratijos šulai pamynė esminį jos įstatymą – teisę laisvai pasirinkti, „Lietuvos aide“ rašė istorikas Vladas Turčinavičius.

W. Churchillis buvo tarsi jungiamoji dviejų sąjungininkių – Sovietų Sąjungos ir Jungtinių valstijų – jungiamoji grandis. Jis niekada nebuvo Maskvoje, bet tai jam nesutrukdė liaupsinti J. Staliną. Istorikai sako, kad taip britų premjeras atidavė duoklę antrojo fronto atidarymui, nors jis buvo toks pavėluotas, kad Maskva jau rengė savo pergalingą žygį į „fašizmo guolį“.

Lūžio taškas – „geležinė uždanga“

Sąjungininkų santykiuose ir W. Churchillio laikysenoje persilaužimas vyko kažkur 1946 – ųjų pradžioje, kai W. Churchillis 1946 m. kovo 5 d. Fultone pasakė savo garsiąją kalbą, kurią daugelis laiko Šaltojo karo paskelbimu. Joje buvo sakoma: „Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos nusileidusi geležinė uždanga uždengė visą žemyną. Tokios senosios sostinės kaip Varšuva, Berlynas, Viena, Praha, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas, Sofija ir kiti miestai bei jų žmonės yra atsidūrę Sovietų Sąjungos įtakoje“.

„Geležinės uždangos, nusileidusios ties abiejų frontų linija“, teoriją W. Churchillis pasiūlė laiške JAV prezidentui Harry’ui Trumennui. Paskui 71 metų lordas nuvyko pas Amerikos vadovą, su kuriuo, kaip ir su Franklinu Rooseveltu; 1941 m. rugpjūčio 14 d. abu pasirašė Atlanto chartiją), jį siejo vyriška draugystė.

Tarptautinio žurnalistinių tyrimų konsorciumo nario Thomaso Maierio 2014 m.spalį išleistoje knygoje „Kai riaumoja liūtai: Čerčilis ir Kenedžiai“ (When Lions Roar: The Churchills and the Kennedys) rašoma, kad apkūnus britų lyderis jau turėjo saugoti savo fizinę sveikatą. Kai jo paklausė, kaip jis pasiekė tokios sėkmės, tuomet rinkimus Didžiojoje Britanijoje pralaimėjęs W. Churchillis atsakė: „Aš taupau energiją: niekada nestoviu, kai galiu sėdėti, ir niekada nesėdžiu, kai galiu gulėti“.

Tačiau su jo sveikata nieko bendro neturėjo ugninga kalba Fultone, kuri ir pradėjo Šaltąjį karą tarp dviejų buvusių sąjungininkų stovyklų. W. Churchillis pritarė JAV atominių bombų numetimui ant Hirošimos ir Nagasakio, kurio metu žuvo apie 200 tūkst. niekuo nekaltų žmonių. 1946-ųjų kovas tapo atšalusių J. Stalino ir W. Churchillio santykių pradžia. Tada sovietinis lyderis ji pavadino baisesniu už Hitlerį monstru, o pastarasis pasiūlė ant Maskvos numesti atominę bombą.

W. Churchillis pareiškė: „Aš negaliu slėpti nuo jūsų tiesos. Europa taptų komunistine, jei ne atominė bomba Jungtinių Valstijų rankose“. Komunistine tapo Rytų Europa, buvo okupuotos Baltijos šalys. Kad W. Churchillio pasiūlymas neliko be atgarsio, liudija išlikę slapti FTB archyvai: 1948-ųjų viduryje buvo parengtas planas „Charioteer“ (angl. vežėjas, važnyčiotojas). Pagal jį per pirmąsias 30 karo prieš SSRS dienų ant 70 miestų buvo ketinama numesti 133 atomines bombas – 8 ant Maskvos, sugriaunant maždaug 75 kv. km miesto teritorijos, ir 7 ant Leningrado. Apie tai rašėme DELFI 2013 m. gegužę.

Prieštaringas ir charizmatiškas W. Churchillis nepakeitė savo nuomonės iki pat mirties – 1965 m. sausio 24 d. Šis bolševizmo priešas, paskui uolus stalinizmo proteguotojas, J. Stalino simpatikas, galų gale Šaltojo karo idėjinis lyderis galbūt įkvėpė ir būsimus savo įpėdinius, kurie iki šiol yra ne mažiau aršūs agresyvios Rusijos politikos ir V. Putino kritikai.

Tautininkai ieškojo paramos SSRS

Aišku, nėra ko lyginti jo ir A. Smetonos. Maža tauta – maži ir lyderiai. Bet savo prieštaringais veiksmais ir požiūriais jie kažkodėl dera vienas šalia kito. Tiesa, pirmojo nepriklausomos Lietuvos valstybės vado ir ilgalaikio jos prezidento, tautiškumo apimto politiko karjera baigėsi 1940-ųjų birželio 15 d., kai Lietuvos žemę pradėjo trypti okupanto kerzinis batas. Bet niekas nepaneigs, kad jo biografija buvo spalvinga.

Kaip ir daugelis lietuvių politikų ir karo veikėjų, gimnazistinius ir aukštuosius mokslus ėjęs Rusijoje, Peterburge, mokėjęs kalbėti lenkiškai ir rusiškai, teisininkas ir filosofijos docentas, atrodo, įgijo simpatijų bolševikams. Nors visa savo esybe jis nekentė komunistų, tačiau, reikalui esant, bendravo su SSRS stalinistais.

Savo veikla ir teoriniais išvedžiojimais tautininkas A. Smetona mieliau propagavo savitą kelią teigdamas, kad negalima aklai kopijuoti fašizmo ar kitų svetimų santvarkų, nes kiekviena tauta gyvenanti savitose sąlygose, ir jai tinkanti tik savita, prie tų sąlygų pritaikyta politinė sistema. Jis griežtai kritikavo nacizmą ir jo rasinio bei tautinio elitarizmo nuostatas, teigė kiekvieną tautą esant vertybe savaime.

Bet valstybės gyvenime jis turėjo laviruoti tarp dviejų galybių. Antai, ruošdamiesi 1926 m. gruodžio perversmui, jis, Augustinas Voldemaras ir Vincas Krėvė – Mickevičius kreipėsi į Sovietų Sąjungos pasiuntinį pranešdami apie jų ruošiamą perversmą ir prašydami Sovietų Sąjungos užtikrinti tarptautines perversmo sąlygas. Jie prašė, kad Sovietų Sąjunga sulaikytų dalį šalies užgrobusią Lenkiją, kad ši nebandytų pulti Lietuvos perversmo metu ar iškart po jo. Kartu vyko zondavimas, kaip Sovietų Sąjunga reaguos į rengiamą perversmą. Sovietai reagavo pritariamai ir net mokė, kaip tai daryti – siūlė remtis liaudies masėmis, tačiau tautininkai sakė, kad užteks ir kariuomenės.

Dar 1924 m. Sovietų Sąjunga nutarė tautininkus remti materialiai. 1924–1926 m. sovietai finansavo leidinius „Tautos vairas“ ir „Lietuvis“. Už tai tautininkai privalėjo priešintis Baltijos sąjungos sukūrimui, lenkus, kurie neseniai buvo sutriuškinę Raudonąją armiją, imta vadinti amžinais, nesutaikomais lietuvių priešais. Galiausiai A. Smetona tvirtindavo, kad Lietuvai geriau bolševizacija negu lenkų okupacija. Per tautininkus Sovietų Sąjunga kišosi į Lietuvos užsienio politiką.

Pagyros Maskvai – pro sukąstus dantis

Po perversmo A. Smetoną tarsi kažkas apsuko 180 laipsnių: jis ėmė aktyviai persekioti komunistus, sušaudė 4 komunarus, puolė gaudyti SSRS šnipus, išplėtė antisovietinę propagandą. Sovietų spauda taip pat aršiai pliekė perversmininkus, vadindama juos fašistais. Atrodo, šis terminas tuomet ir atsirado ir Rusijos propagandoje tebegyvuoja iki šiandien.

Istorikai rašo, kad vis dėl to tada tautininkų ir SSRS pozicijos kai kuriais klausimais tiesiog idealiai sutapo, mat, SSRS buvo vienintelė valstybė, pripažinusi Vilnių Lietuvai, ir tai darė įspūdį kovoje su Lenkija. Laikytasi nuomonės, kad tik taip galima apsiginti nuo Varšuvos. SSRS motyvas – jokiu būdu neleisti Baltijos šalims bei Lenkijai suartėti ir kad šios tarpusavy konfliktuotų. Beje, tokios koncepcijos Rusija laikosi ir dabar, – rašė savaitraštis „Veidas“ prieš ketverius metus.

Tokia A. Smetonos laikysena Maskvai tiko. Jos pasiuntinys Lietuvoje Sergėjus Aleksandrovskis slaptame raporte Maskvon rašė: „Voldemaro ir Smetonos palankumas mums neabejotinas, asmeniškai aš jais abiem visiškai pasitikiu; per visą laiką, kiek aš juos pažįstu, nė sykio jie manęs nebandė apgauti.“ Iki šiol ginčijamasi, ar tokia Lietuvos taktika buvo pateisinama. Knygą apie A. Smetoną išleidęs istorikas ir diplomatas Alfonsas Eidintas teigia, kad prezidentas neturėjo kitos išeities.

Nėra duomenų, kad A. Smetona kada nors būtų susitikęs ir plojęs per petį J. Stalinui, kuris nuo 1927 m. buvo faktiškas SSRS diktatorius. Bet jis palankiai vertino 1934 m. organizuotą Lietuvos žurnalistų pažintinę kelionę į J. Stalino komunistinę citadelę ir 1935 m. surengtą Vytauto Didžiojo universiteto profesorių grupės kelionę Sovietų Sąjungoje, kurią ypač palankiai priėmė Maskvoje, Leningrade ir Kijeve.

A. Smetona prieškariu Maskvai pagyrų negailėjo. Panegirišką kalbą A. Smetona pasakė Kauno prezidentūros balkone 1939–ųjų spalio 10 d., kai Sovietų Sąjunga gražino Lietuvai Vilnių ir dalį jos teritorijos. „Mes gauname ribas su mums drauginga valstybe Sovietų Rusija, tokias ribas, kokias mums šiandien galima gauti. Su mūsų didžiuoju kaimynu santykiai visą laiką buvo draugingi, yra draugingi ir turi būti ateityje draugingi, nes kaimyninio sugyvenimo ryšiai mus glaudžia arčiau”, – sakė prezidentas ir, kaip pridūrė istorijos temomis rašantis žurnalistas Aras Lukšas, – J. Stalino išprievartautos šalies vadovas, greičiausiai aiškiai suvokdamas, jog pati sutartis su sovietais negailestingai sudaužė tokias viltis.

Ar A. Smetona aiškiai įvertino J. Stalino užmačias po Molotovo – Ribbentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų ir po nacių įsiveržimo į Lenkiją? Ar jis mąstė adekvačiai naujojo karo išvakarėse ir mėgindamas išlaviruoti tarp Maskvos ir Berlyno? Jo pasitraukimas iš Lietuvos tą pirmą pirmos okupacijos dieną taip pat vertinamas nevienodai. A. Smetonos, kuris vyriausybės posėdyje ultimatumo įsigaliojimo išvakarėse ragino imtis ginklo, o ne iškelti rankas, kritikai tvirtina, kad jo pabėgimą surengė bolševikai, siekę, jog Lietuvon ateitų sukalbamesnė valdžia. Ir sulaukė.

***

Ką gi, tai istorija. Bet yra ir šiandienos aktualija. Kam statyti paminklus? Paminklai A. Hitleriui yra tabu visoje Europoje. Rytuose auga J. Stalino laikų nostalgija, ir Rusijos miestuose jų dar pakanka, o kai kur statomi nauji. W. Churchillis irgi tinkamai pagerbtas: jo paminklų ir memorialų rasime Londone, Prahoje, Barselonoje, Amerikos miestuose. O kaip klostosi reikalai projektuojant paminklus J. Basanavičiui ir A. Smetonai atminti?

Nekaip, švelniai tariant.

Šis straipsnis taip pat publikuotas