Akivaizdu, kad Rusija ieško būdų išeiti iš izoliacijos, panaikinti sankcijas, vėl suartėti su Vakarais. Spėliojama, ar ne dėl to ji išveda savo ginkluotąsias pajėgas iš Sirijos. To siekia ir Briuselis, pastebi laikraštis „Kommersant“, kuris ES santykius su šia šalimi nori pervesti nuo vadinamojo „business as usual“ bent ant „new normal“ strategijos bėgių.

O čia pasitaikė dar viena proga normalizuoti šiuos santykius. Tam pasitarnavo… Marsas. Pasirodo, karo dievas Marsas gali būti ir susitaikymo simboliu.

Kovo 14-ąją Rusija ir Europos kosmoso agentūra (EKA) pradėjo specialią misiją į Raudonąją planetą. 11 val. 31 min. Vilniaus laiku pagal programą „EgzoMars“ link šios planetos iš Baikonūro kosmodromo Kazachstane pakilo Rusijos raketa nešėja „Proton“ su robotizuotais kosmoso aparatais. Septynių mėnesių misija turi įvykdyti du uždavinius: ištirti Marso atmosferos dujas, ar jose yra metano, kuris leistų tvirtinti, kad planetoje galima gyvybė; ant planetos paviršiaus bus nuleistas modulis, kuris parengs sąlygas kitai misijai, kuri įvyks po kelerių metų, 2018-aisiais, kai Marsas ir Žemė vėl bus arčiausiai vienas kito. Tuomet marsaeigis paims grunto pavyzdžių net iš 2 metrų gylio.

Per šią misiją nusileidimo aparatas „Skiaparelli“ spalio 16 d. atsiskirs nuo orbitinio modulio ir per 3 dienas nusileis ant planetos paviršiaus.

Šios misijos sėkmė, kaip rašo laikraštis „Christian Science Monitor“, priklauso nuo abiejų partnerių, tačiau labiausiai pakels Rusijos prestižą, nes EKA iki Marso orbitos jau kartą, 2003 m., buvo nusigavusi. Gi Rusija tai bandė ne kartą, tačiau nesėkmingai. Jos technologijos vienai dar neleidžia atlikti tokios misijos.

Žinoma, pagrindinis šio eksperimento tikslas – įsitikinti, ar Marse galima gyvybė. Žemėje maždaug 90 proc. metano gamina gyvi organizmai, todėl, jeigu Marse bus aptikti kokie nors biologiniai procesai, dėl kurių atsiranda anglies dvideginis metane, vadinasi, bus galima tvirtinti, kad sąlygos gyvybei ten yra.

JAV taip pat nenori atsilikti nuo Europos. Neseniai pranešta, kad NASA vadovas Charlesas Boldenas tvirtinęs, jog ruošiamasi pirmojo žmogaus skrydžiui į Marsą, ir tai bus ne vien Amerikos, bet tarptautinis projektas, dalyvaujant Rusijai. Jis planuojamas maždaug kito dešimtmečio viduryje. Ch. Boldenas pareiškė, kad dabar esantys nesutarimai tarp Vašingtono ir Maskvos neturi trukdyti pasiruošimui iškeliauti į Marsą. „Neturi būti tokių varžybų, kokios buvo Šaltojo karo laikais. Dabar reikia kalbėti apie idėjų varžybas“, – sakė jis.

Tarsi patvirtindama šiuos žodžiu, Amerikos korporacija „Orbital Sciences Corporation“ iš Rusijos susivienijimo „Energomaš“ nutarė pirkti aštuonis raketinius variklius RD-181 savo raketai-nešėjai „Antares“. 2014 m., kai konfliktas su Rusija dėl Ukrainos ypač įsiliepsnojo, Vašingtonas atidėjo šių variklių įsigijimo konkursą, tačiau dabar, atrodo, kosminiai dviejų šalių santykiai atšilo.

Suprantama, karo dievas Marsas neturi dominuoti visose santykių srityse. Kaip rašė Kijevo euroatlantinio bendradarbiavimo instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, politikos mokslų daktaras Andreasas Umlandas, nors šiuo metu galiojančios ES ir JAV sankcijos apriboja tam tikrų paslaugų ir technologijų eksportą į Rusiją, jos beveik nepaliečia apsikeitimo aukštosiomis technologijomis, ypač kosmoso tyrimo srityje. Daugiau rašydamas apie embargą rusiškos naftos eksportui į kitas šalys, vokiečių mokslininkas tvirtino, kad sankcijos neveiksmingos ir netapo lemtinga Kremliaus avantiūrizmo sulaikymo priemone.

Žinoma, Rusijos netenkina dabartinė santykių su Vakarais būklė. Naują santykių su Maskva strategiją rengia ir Europos Sąjunga. Laikraščiui „Kommersant“ tapo žinoma, kad esminio suartėjimo pasiekta jau per kovo 14-ąją įvykusią ES ir Rusijos užsienio reikalų ministrų diskusiją. Įtariama kažkokius užkulisinius susitarimus, kurie tiktų Maskvai, pritariančiai „new normal“ strategijai. Tai būtų abipusė pažanga, nes nuo 2015 m. sausio tokiu formatu diskusijos nevyko. Ši strategija ne tik normalizuotų Vakarų ir Rusijos santykius, bet ir padėtų išsaugoti V. Putiną valdžioje, nes Vakaruose nuogąstaujama, kad jo įpėdinis būtų dar labiau nenuspėjamas ir nesukalbamas. Taip elgtis juos skatina pats V. Putinas, siunčiantis susitaikymo ženklus ir verčiančius Vakarų šalių lyderius sukti galvas, kokių tikslų siekia Kremlius.

Bet grįžkime prie Marso, kuris tapo vienu tokių ženklų. JAV, ES ir Rusijos bendradarbiavimas apaugo fantastinėmis ir pikantiškomis detalėmis. Rusija, išlaikanti monopolį kuriant raketų variklius, žada sukurto tokį, kuris Marsą pasiektų per 45 dienas, tuo tarpu dabar cheminiu kuru varomos raketos arčiausią prie Žemės esančią planetą pasiekia per pusantrų metų. Branduoliniam varikliui kuro liktų dar ir kelionei atgal.

Amerikiečiai tuo susidomėję, nes rusai dar 1967 m. įveikė daug sunkumų, naudodami branduolinį kurą, o JAV, nors ir pradėjo bandymus dviem metais anksčiau, šios problemos neišsprendė. Bendradarbiauti trukdė Šaltasis karas. Jo šaltos letenos atvėsino kosmoso lyderių santykius, kai 1978 m. sovietų palydovas su branduoliniu varikliu nukrito šiaurinėje Kanadoje, išbarstęs radioaktyvias dalis 130 tūkst. kvadratinių kilometrų plote. Bet tie laikai praėjo (kiti tvirtina, kad Šaltasis karas atsinaujino), ir Nickas Stocktonas JAV leidžiamame žurnale „Wired Magazine“ pastebi, kad Rusija galėtų skirti daugiau lėšų branduoliniams varikliams tobulinti, jei ne milžiniškos išlaidos operacijoms užsienyje (viena Rusijos antskrydžių Sirijoje diena jai kainavo 3 mln. dolerių).

Mokslo žinovų ir šiaip smalsiųjų apetitą sužadino naujiena, kad panašiomis sąlygomis į Marso JAV mokslininkai išaugino dešimtį augalų rūšių, įskaitant pomidorus, žirnius, ridikėlius ir rugius, praneša portalas Sciencealert.com. Svarbiausia buvo rasti dirvožemį, kurio cheminė sudėtis panaši į randamą už Žemės ribų. Taip „Marso“ dirvožemis buvo atgabentas iš ugnikalnio Havajuose, o „Mėnulio“ – iš Arizonos dykumos. Tiesa, tyrimo metu buvo imituotas tik Marso ir Mėnulio dirvožemis, o ne kitos sąlygos – kosminė radiacija ar dideli temperatūrų skirtumai.

Galima tik graudžiai pajuokauti, kad šiuo augalų išauginimo būdu turėtų susidomėti Rusija, kurios gyventojai, kenčiantys nuo Kremliaus ambicijų, stinga importinių daržovių, vaisių, kitų Žemės gėrybių. Galbūt ir tai paskatino rusus įsijungti į kosmoso „užkariavimą“, jei karinės operacijos neatneša sėkmės Žemėje…

Dar viena iniciatyva, duodanti peno sarkazmui Rusijos atžvilgiu: iš jėgos pozicijų konfliktus mėgstanti spręsti valstybė savo armadą galės perkelti į Marsą. Minėto projekto, populiariai vadinamo „Marsas – 1“, organizatoriai dar 2013 m. sausį pakvietė savanorius registruoti kelionei į šią planetą, tačiau kol kas be bilieto atgal. Registracija baigėsi per pusmetį, dabar per tris etapus atrenkami tinkamiausi tiek fiziškai, tiek morališkai. „Mars One“ svetainėje galima aptikti ir lietuvio Edžio vardą…

Šiaip ar taip Rusija pasinaudoja galimybe suartėti su Vakarais, nepaisydama nei kaštų, nei tarptautinio prestižo. Sakykime, kad ją veda grynai moksliniai motyvai. Tačiau nesunku įžvelgti – šalia kitų ženklų Europos Sąjungai ir JAV – norą lošti nesudėtingą geostrateginį pokerį, kuris galbūt netrukus persikels net į Marsą.

Šis straipsnis taip pat publikuotas