V. Putinas pralenkė net savo mokytoją

Praėjus ketvirčiui amžiaus po kruvinų Sausio įvykių Vilniuje, Rusijos prezidentas V. Putinas vėl grasina galįs panaudoti jėgą, jeigu iškils pavojus „žmonių likimams“. Vokietijos leidinio „Bild“ žurnalistų paklaustas apie Ukrainos krizę, kurią paskatino Rusija, 2014 m. aneksuodama Krymą, V. Putinas atsakė: „Man ne sienos ar valstybių teritorijos rūpi, o žmonių likimai“.

Gražu. Rūpintis žmonių likimais, savo piliečių ar tautiečių padėtimi yra prezidento priedermė. Ko gero, istorijoje nesurasite nė vieno garsaus veikėjo, valstybės vadovo, kuris teigtų priešingai. Šiais laikais netgi skandalingasis Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas, prieš savo nepaklusnius paliečius panaudojęs chemines medžiagas, kalba apie jo kuriamą taikos, gerovės ir klestinčią visuomenę ir rūpinimąsi žmonėmis. Žinoma, po jo diktatoriška ranka…

Krymas – taip pat šiuolaikinis pavyzdys, kaip reikia rūpintis dumilijonine ten gyvenusių bendruomene, kurios 60 proc. sudarė rusai. Pagal Rusijos prezidentą, šalies ginkluotų pajėgų buvimas pusiasalyje buvo būtinas, kad nebūtų sutrukdytas žmonių laisvas pasirinkimas. Ir dar: „Ginkluotas pajėgas mes naudojome tik tam, kad sulaikytume 20 tūkst. su viršumi Ukrainos karių, kad jie nesikištų į žmonių pasirinkimą“, – sakė „Bild“ V. Putinas.

Yra toks rusiškas posakis „кривить душой“, kurį verstume kaip nenuoširdų kalbėjimą, išsisukinėjimą, o gal tiesiog „meluoti“. V. Putinas vėl meluoja kaip ir užpernykštėje spaudos konferencijoje, kai teigė, jog „žalieji žmogeliukai“ Kryme – tai savanoriai, o karišką aprangą ar ginklą juk galima nusipirkti kone kiekviename kioskelyje… Tiesa, tanko ar šarvuočio, kurie vilkstinėmis įriedėjo į Krymą prieš dvejus metus, taip lengvai neįsigysi.

Melo imperijos lyderis meluoja ir teigdamas, kad pusiasalio likimą lėmė referendume už jo ateitį balsavę gyventojai, bet juk referendumas buvo surengtas tuomet, kai gatvėmis jau žygiavo automatais apsikarstę rusų smogikai, o ukrainiečių karinės pajėgos buvo užblokuotos savo daliniuose. V. Putinas tai vadina „žmonių pasirinkimo užtikrinimu“.

Mėgstama agresorių dainelė, kuria paprastai grindžiama invazija į suverenią teritoriją, – tai tariamas tautiečių pagalbos šauksmas. Taip esą Krymo rusakalbių dauguma prašėsi V. Putino pagalbos, nes ją neva terorizuoja Kijevas. Tik būdamas Rusijos sudėtyje Krymas išvengs Ukrainos vykdomo genocido… Ir ta pagalba netruko ateiti: gyventojai referendume balsavo po rusiškų „kalašnikovų“ vamzdžiais.

Ne šiaip sau politologai V. Putino elgesį lygina su A. Hitlerio žingsniais Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. 1938 m. A. Hitleris netrukdomas prisijungė Čekoslovakijai priklausiusį Sudetų kraštą, kuriame gyveno nemažai vokiečių. Berlynas teigė, kad jų bendruomenė kreipėsi į fiurerį ir prašė juos apginti. Trečiojo Reicho teigimu, vargas į Sudetus atėjo ne tiek dėl Didžiosios depresijos, kiek dėl centrinės valdžios kaltės. „20 čekų valdymo metų iš kadaise klestinčio regiono pavertė varguolių teritorija. Uždaryti fabrikai, kas trečias vokietis liko be darbo ir maisto“, – rašė tuomet vokiečių spauda. Vokiečius čekai neva persekiojo ir žudė. Vakarai – Anglija ir Prancūzija –aneksijai neprieštaravo, todėl Čekoslovakijos vyriausybė buvo priversta Vokietijos ultimatumą priimti, bet A. Hitlerio tai jau nebetenkino, ir jis įžengė į Sudetus. Prieš tai vokiečiai buvo prisijungę Austriją.

Lietuva tokioje padėtyje buvo atsidūrusi 1939–1940 m. Rankų išsukinėjimu J. Stalinas pasiekė, kad ji įsileistų „ribotą sovietų kariuomenės kontingentą“, kuris 1940-ųjų pavasarį padidėjo beveik iki 140 tūkstančių kareivių. O tuomet nesunku surengti ir „laisvus“ rinkimus į Liaudies Seimą, kurie užbaigė pradinę pirmosios okupacijos fazę. Dingstis įvesti kariuomenę į Lietuvą vėlgi buvo standartinė, nors ir juokinga: esą Alytuje nacionalistai nužudė rusų kareivį, kuris išėjo pas panelę ir negrįžo…

Ar ne panašia provokacija Sarajeve prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, o Gleivico operacija – Antrasis? Šiais moderniais laikais motyvų įžengti į Krymą Maskvai buvo pakankamai, o, kaip žinome, apetitas auga bevalgant. Pusiasalis V. Putinui kvepėjo dar 2009 metais, kai jis tebuvo premjeru. Vieną vasaros dieną visos šalies akivaizdoje jis nėrė į Juodąją jūrą, ir jam iš karto pavyko sukurti archeologinę sensaciją, nes išnėrė laikydamas rankose senovinę amforą. Kremliaus išplatintos tos dienos nuotraukos turėjo dvigubą reikšmę: pirmiausia, jos demonstravo, kad Rusija yra stipriose rankose, ir, be to, šios rankos yra ilgos bei gali pasiekti šiltas, civilizuotų pietų jūras.

Galima įtarti, kad nardymo vieta – Tamanės pusiasalis – buvo pasirinkta apgalvotai. Mat, jo rytinę pusę skalauja Azovo jūra. Tik už kelių kilometrų į vakarus stūkso Kerčės pusiasalis, kuris yra Krymo dalis ir priklausė Ukrainai. Bet amfora, kurią laikė Putinas, be kitų dalykų, simbolizuoja ir kultūrinius ryšius tarp Krymo ir Dono bei Volgos stepių tarpupio, kitaip tariant, tarp Krymo ir Rusijos.

Toks apetitas imponuoja vienpusę informacija maitinamiems rusams. Pernai gegužę, pažymint Pergalės dieną, Kalugos mieste kažkas iškėlė V. Putiną šlovinančius milžiniškus plakatus. Viename jų Rusijos ir šv.Georgijaus vėliavų fone puikavosi užrašas: „Šiandien Krymas – rytoj Roma!“ (rusiškai skamba geriau: „Сегодня Крым – завтра Рим!“). Revanšizmo idėjos – atsiimti tai, kas priklausė Sovietų Sąjungai – plinta neįtikėtinu greičiu. Čia Rusijos lyderis pralenkia net seną savo mokytoją – ūsuotąjį „tautų vadą“.

Apžvalgininkai paskaičiavo, kad KGB papulkininkis V. Putinas Krymo aneksiją įvykdė per pustrečio karto trumpesnį laiką, nei J. Stalinas tai padarė su Baltijos valstybėmis 1940 m. vasarą. Rusijos kariuomenė į Krymą įžengė vasario pabaigoje. Krymo aneksija buvo užbaigta kovo 18 dieną, taigi, operacija truko maždaug tris savaites. Tuo tarpu J. Stalino sakalai į Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritoriją įžengė 1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo aneksuota ir inkorporuota į SSRS sudėtį rugpjūčio 3 dieną. Rezultatas – 49 dienos. Taigi, dabartinis Kremliaus vadovas nušluostė nosį net J. Stalinui.

Paskatintas sėkmės jis gąsdina pasaulį, kad visus reikalus spręs jėga, jeigu tik bus koks skundas. O Lietuvoje yra kam juos sukurti. Prisimename, kaip 1991-ųjų perversmininkai Lietuvoje reikalavo prezidentinio valdymo. O ir dabar atsirastų tokių prašymų kūrėjų. Praėjus dviems mėnesiams po Krymo užėmimo socialistinio liaudies fronto lyderis Algirdas Paleckis paskelbė pareiškimą, kad dėl visko kaltas Maidanas, kad Lietuva taip pat prisidėjo, jog Ukrainoje kiltų pilietinis karas, kad „fašizmo džinas vėl paleistas iš butelio“, tad būtina imtis veiksmų.

Nė žodžio apie Rusijos agresiją, nė užuominos apie revanšistinius V. Putino ketinimus. Jeigu Rusijos vadovas, vadovaudamasis savo naujomis nuostatomis, peržengtų Lietuvos sieną, tokie jo gerbėjai irgi rastų pateisinimų.

Šis straipsnis taip pat publikuotas Delfi