Sausio 13-ajai – dvidešimt penkeri. Švęsime? Ne. Nors nurodoma, kad tai „Lietuvos valstybinė šventė“. Tai ne džiugesio ir fejerverkų puota. Užtenka – prisišaudėme. Tai atmintina data – Laisvės gynėjų diena. Pagerbiame ir prisimename tuos, kurie žuvo, buvo sužeisti, neteko artimo žmogaus, kurie budėjo prie barikadų, gynė svarbiausius šalies objektus…

Delsimas, tyla ir klastotės

Prabėgo 25 metai, ir štai pagaliau sausio 27-ąją numatytas Vilniaus apygardos teismo posėdis, kuriame bus pradėta nagrinėti ši sudėtinga, istorinė, ilgai vilkinta byla. Nukentėjusių joje – beveik 500, liudytojų – dar apie tūkstantį, bylą sudaro daugiau kaip 60 tūkst. puslapių, iš kurių vien kaltinamasis aktas – 13 tomų. Byloje yra 65 kaltinamieji, posėdyje dalyvaus tikriausiai tik du – anksčiau sulaikyti Genadijus Ivanovas ir Jurijus Melis, kiti bus teisiami už akių. Jiems atstovaus apie 40 advokatų, kurių pavardės kol kas neskelbiamos.

Tokia statistika. O už jos – nedrąsūs laiškai į Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos teisėsaugos institucijas su draugiškais prašymais išduoti įtariamus nusikaltimais žmonijai. 1999 m. pavyko nuteisti šešis antivalstybinių organizacijų kūrėjus, iš jų Stanislavas Mickievičius (buvęs perversmininkų „Tarybų Lietuvos radijo“ vadovo pavaduotojas) išvengė bausmės, pabėgdamas į Baltarusiją ir Rusiją; beje, 2000–aisiais jis sutiko atvykti į teismo procesą Lietuvoje, jei bus užtikrintas jo saugumas; ką jam atsakė Lietuvos prokurorai, tebėra neaišku).

Už tos statistikos – kaimyninių šalių prokuratūrų atsikalbinėjimai arba tyla: Maskva ir Minskas neatsakinėjo į Vilniaus „teisinės pagalbos prašymus“. Tokie pasiteisinimai lėmė, kad, kaip prieš penkerius metus „Ūkininko patarėjui“ sakė istorikas Liudas Truska, buvo nuteisti tik 6 nereikšmingi kaltinamieji, keturi mirę, o net 23 agresijos vadai jaučiasi nebaudžiami ir tik šaiposi iš mūsų teisėsaugos ir Sausio 13–osios aukų. Dabar ir šie skaičiai yra pasikeitę Lietuvos nenaudai.

Netgi Ukraina, kurios Maidano dalyvius taip gynė ir rėmė Lietuva, iki šiol nenumatė penkių čia apsistojusių įtariamųjų ekstradicijos galimybės. „Vadovaujantis Ukrainos Konstitucijos 25 straipsniu ir kitais Ukrainoje galiojančiais teisės aktais, Ukrainos pilietis negali būti išduotas ar perduotas kitai valstybei“, – skėsčiojo rankomis Lietuvos generalinė prokuratūra. Į ekonominį ir politinį chaosą įklimpusi Ukraina vargu ar skubės greitai pakeisti savo įstatymus.

Įdomiausia, kad ir mūsų šalyje ir toliau klesti portalai, kurie iškraipo, klastoja Sausio 13–osios aplinkybes ir faktus, gina kaltininkus, dergia nuo agresijos nukentėjusiuosius. Visokie „lietuviais“, „anarchistais“, „revoliucionieriais“ save vadinantys jų apžvalgininkai nesivaržydami liaupsina sovietinius laikus, tiražuoja socialisto Algirdo Paleckio sapaliones, kad „savi šaudė į savus“, gina drąsius „tarybinius karius“, kurie esą ištikimai vykdė Kremliaus nurodymus.

Kuveitas vietoj Vilniaus?

Šioje daugiau kaip du dešimtmečius užsitęsusioje byloje yra keletas įdomesnių platesnio masto niuansų. Nepavykus išgauti tiesioginių agresijos vykdytojų, imta svaičioti apie tai, kad reikia bent liudytojais iškviesti Eduardą Ševardnadzę, Michailą Gorbačiovą ar kokį Maskvos rugpjūčio pučo organizatorių. Kokia nauda iš tokių kvietimų, tenka abejoti.

Tuomet reikėjo specialiuoju liudytoju iškviesti ir Saddamą Husseiną, kuris, susitaręs su M. Gorbačiovu, pakvietė 4000 sovietinių karinių patarėjų apmokyti Irako kariuomenę prieš Kuveito okupaciją, kol šis diktatorius nebuvo pakartas 2006 m. gruodžio 30 d. Juodo humoro šiame pasiūlyme gal ir nedaug, nes sąsajos tarp Kuveito okupacijos ir agresijos prieš Lietuvą, kai kurių vertintojų nuomone, akivaizdžios.

1990 m. rugpjūtį Irako kariuomenė su rusiškais tankais T–72 įsiveržė į Kuveitą ir jau 28 d. paskelbė jį 19–ąja Irako provincija. Didžiosios valstybės, Jungtinės Tautos labai rūpinosi išlaisvinti Kuveito naftos telkinius, todėl Maskva neskubėdama galėjo rengtis sunaikinti Lietuvą. Po tokia priedanga M. Gorbačiovas ėmė įrodinėti pasauliui, kad būtina atkurti konstitucinę tvarką 13–ojoje SSRS respublikoje – Lietuvoje. Jis tai ir bandė padaryti sausio 11–13 d., nuduodamas, kad naktimis ramiai miega.

Kaip tik tuo metu JAV vadovaujama valstybių koalicija, kuri pagal JTO Saugumo Tarybos sprendimą parengė operaciją „Audra dykumoje“, baigė ruoštis išlaisvinti Kuveitą. 1991 m. sausio viduryje Irakui buvo nurodytas terminas iš Kuveito išvesti kariuomenę. Nevykdant ultimatumo sąlygų JAV pradėjo ginkluotus veiksmus, kurie tęsėsi nuo sausio 17 d. iki vasario 28 d. ir baigėsi Irakui priėmus JTO rezoliuciją.

Paralelės su prieškariu

Kremliaus „vanagai“ puikiai žinojo, kad pasaulis bus susitelkęs į įvykius Vidurio Rytuose, tad susidoroti su nepaklusnia atsiskyrėle Lietuva sausis bus palankus. Istorikai tvirtina, kad tokius planus M. Gorbačiovas puoselėjo dar prieš metus, kai 1990-ųjų sausio 10 d. atvyko į Vilnių įsitikinti, ar tie lietuvių nacionalistai tikrai ketina skelbti nepriklausomybę. Nepavykus jų įtikinti nepalikti sovietinio „bendrabučio“, buvo rengiami ir po rugpjūčio įvykių Irake koreguojami agresijos projektai. Apie Michailo ir Raisos Gorbačiovų vizito Vilniuje detales ir padarinius laikraštyje „Gimtasis kraštas“ prieš 6 metus vaizdžiai papasakojo svečius tris dienas lydėjęs žurnalistas Juras Jankevičius…

Nors iš esmės nesilaikome sąmokslo teorijų, nesunku įžvelgti, kad Sausio 13-osios įtampa visą laiką pulsuoja mūsų smilkiniuose. Kaip „Ūkininko patarėjuje“ rašė žurnalistas Arnoldas Aleksandravičius, sovietai ekonominėmis blokadomis ir atvira agresija vis dėl to neprivertė Lietuvos įšaldyti Nepriklausomybės akto ir sugrįžti į tą „bendrabutį“. Tuomet jie pasiuntė kariuomenę.

1939–1940 metais Maskva irgi iš pradžių privertė Lietuvos valdžią pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį, o paskui vis viena okupavo mūsų šalį, rašė žurnalistas. 1991 m. sausį Lietuva niekam negrasino, slapta nekūrė masinio naikinimo ginklų, nefinansavo tarptautinių teroristinių grupuočių. JAV su sąjungininkais 1991 m. sausį turėjo Jungtinių Tautų mandatą išvyti Saddamą Husseiną iš Kuveito, o Maskva tada negavo pasaulio bendruomenės leidimo nutildyti, apakinti ir pasmaugti Lietuvą. Tačiau „podemokratinei” Rusijai ir šiandien 1940 m. liepos 21 d. marionetinio Liaudies Seimo sprendimas Lietuvą prijungti prie „atviraširdės” Maskvos yra „istorinis ir teisėtas“, o Atkuriamojo Seimo 1990 m. kovo 11–osios Nepriklausomybės aktas – „naktinis ir niekinis“.

Ar ketinamas pradėti esminį Sausio 13–osios bylos nagrinėjimą teisme yra rimtas? Nesitikime, kad jame bus atskleistos ir to meto politinės aplinkybės ar geopolitinės sąsajos, tačiau bent, kaip Niurnbergo procesas (šiam palyginimui argumentuoto pagrindo nėra), padėti tašką 25–rių metų klaidžiojime mes galime? Kažin, ar Sausio 13–osios byla neužsitęs dar tiek pat, nes antai jau dabar nagrinėsianti bylą teisėja dejuoja: tokio liudytojų ir nukentėjusių skaičiaus teismo patalpos sutalpinti negalės…

Tai procesą surenkite „Siemens“ arenoje!

Šis straipsnis taip pat publikuotas