Šiemet taip ūmiai pasireiškusi pabėgėlių problema iš esmės ne nauja. Vos tik kuriame nors regione plyksteli konfliktas, kyla karas ar ištinka gamtos katastrofa, pabėgėlių srautas nesulaikomai veržiasi ten, kur gyvenimas ramesnis, kur vyrauja santykinė taika. Taip buvo Pietų Sudane, Libijoje, Artimųjų rytų šalyse, o istorija mena kataklizmus ir Europoje, ypač per abu pasaulinius karus.

Karo ir sandėrio įkaitai

Karas Sirijoje, kuris tęsiasi nuo 2011 m. kovo, išprovokavo naują pabėgėlių bangą, kuri šį kartą užplūdo ne kaimynines regiono valstybes, o Europą. Galbūt dėl to ši migrantų problema tokia skausminga, kad ji paliečia ramiai, sočiai ir kartu abejingai kitų skausmui gyvenantį europietį. Mes jau ne kartą įsitikinome, kad sotus gyvenimas yra susirūpinimo kitų bėdomis antipodas: argi Europa jautriai reaguoja į Rusijos karą Ukrainoje ir šios valstybės suskaldymo realijas?

Basharo Assado režimas jau puspenktų metų kariauja su daugybe sukilėlių, kurie susibūrę į gerai ginkluotas grupuotes mėgina nuversti diktatorių. Pats B. Assadas, kuris rugsėjo 11-ąją atšventė 50-metį, šalį valdo jau 15 metų. Jo tėvas Hafezas Al-Assadas šiame soste buvo net 29 metus. Prezidentas yra kvalifikuotas oftalmologas, tad jis gerai mato, su kuo dera draugauti, o prieš ką pasiųsti karo lėktuvus.

Jo pozicijos stiprios dar ir todėl, kad tarp sukilėlių prieš vyriausybinę kariuomenę kaunasi visame pasaulyje kaip teroristai įvardinami IGIL, tai yra „Islamo valstybės“ kovotojai. Kitaip sakant, antiteroristinės jėgos negali remti sukilėlių, tačiau jos nepalaiko ir diktatoriaus. Taigi, karas Sirijoje atsidūrė aklavietėje ir paliktas savieigai. O, kaip sakoma, drumzlinam vandeny velniai veisiasi.

Turima galvoje Rusija, kuri atvirai pripažįsta, kad visomis jėgomis remia B. Assadą, nes esą taip siekia įveikti IGIL. Antai, V. Putinas, viešėdamas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijoje, interviu JAV stočiai CBS patvirtino, kad siekia „išgelbėti“ Sirijos prezidentą. Gi JAV kaltina Rusiją stiprinant savo karinį buvimą Sirijoje ir taip tvirtinant B. al Assado pozicijas. Amerikiečių duomenimis, Maskva be tankų, artilerijos ir kareivių jau nusiuntė Sirijai ir kovinių bei žvalgybinių lėktuvų. Tačiau šie kaltinimai B. Obamos susitikime su V. Putinu rugsėjo 28 d. Niujorke išsakyti tarsi puse lūpų, siekiant normalizuoti Amerikos ir Rusijos santykius ir kartu neprarasti antiteroristinės koalicijos prieš „Islamo valstybę“.

Štai kodėl nebe pagrindo  laikraštis „The Financial Times“ rugsėjo pabaigoje rašė, kad B. Obama sutinka V. Putiną išvesti iš izoliacijos, kad būtų atgaivintos pastangos kovoti su IGIL. Laikraštis priduria, kad kitas Vašingtono žingsnis gali būti sumažinti Maskvos kritiką dėl Rusijos karo Ukrainoje, o ateityje – atšaukti sankcijas. Vadinasi, santykių normalizavimas tarp JAV ir Rusijos lyg pridengia nesibaigiantį konfliktą Ukrainoje, dėl kurio šalys dar visai neseniai taip aštrino špagas. Tarsi teisindamasis Vašingtonas, kaip pastebi „The New York Times“, paskubėjo perspėti, kad būtent V. Putinas paprašė susitikti su B. Obama, o ne atvirkščiai…

Šios situacijos įkaitai – dešimtys tūkstančių pabėgėlių, o galų gale – ir mes, europiečiai. Apskritai 2015-ieji pasižymi tuo, kad, kaip skelbia JT Pabėgėlių agentūra, šiais metais pabėgėlių ir perkeltų asmenų skaičius pasaulyje pasiekė naują rekordą – 60 mln. žmonių. Per pirmąjį 2015 m. pusmetį 83 proc. padaugėjo pabėgėlių, kurie stengiasi pasiekti Europos Sąjungos teritoriją vandens keliu – per Viduržemio jūrą. Jos išplatintame pranešime akcentuota, jog, atsižvelgiant į tendencijas, tikėtina, kad pabėgėlių srautai dar labiau augs.

Ardoma Europos vienybė

Pagrindinis pabėgėlių srautas šiandien plūsta į Europą iš Sirijos, kuri jau penkerius metus yra kamuojama pilietinio konflikto. Sirai sudaro apie trečdalį visų Pietų Europą pasiekiančių pabėgėlių. Kitos dvi stambios grupės – migrantai iš Afganistano ir Eritrėjos. Nemažai pabėgėlių yra ir iš Libijos. Visi šie žmonės bėga nuo karo baisumų ir nestabilumo savo gimtosiose valstybėse. Nusikalstamos struktūros naudojasi šiuo srautu: pabėgėlių perpildyti laivai grimzta į jūros gelmes, dūsta sunkvežimiuose Rytų Europos keliuose, nukenčia nuo susidūrimų su tvarkos sergėtojais.

Rusija, ginklais remdama B. Assado režimą ir taip skatindama tolesnę suirutę Sirijoje, tą pabėgėlių skaičių tik didina. Kas gali paneigti, kad ji dėl to nesidžiaugia dėl trinties Europos Sąjungoje, kuri įvedusi sankcijas Maskvai, ir nesutarimų tarp Rytų Europos kaimynių. Dėl mėginimų atsispirti pabėgėlių srautai riejasi Vengrija, Kroatija, Serbija. Šalys statosi vielos barjerus, betonines sienas, stiprina pasienio kontrolę, viena kitai siuntinėja diplomatines notas.

Kaip portale Geopolitika.lt rašo politologas Viktoras Denisenko, pabėgėlių antplūdis tampa rimtu išbandymu Europos atvirumo ir tolerancijos idėjai. Ne visos ES valstybės pajėgios deramai susitvarkyti su šiuo iššūkiu. Kartu atsiranda veikėjų, kurie atvirai prieštarauja visuotinai priimtai tolerancijos idėjai ir dėl vietinės konjunktūros (dažniausiai artėjančių rinkimų) kartoja populistinius patriotinius šūkius.

V. Denisenko pastebi, kad plinta nuomonė, jog dauguma nelegalių migrantų, kurie veržiasi į Europos teritoriją, siekia ne pabėgti nuo karo baisumų, o yra paprasčiausi ekonominiai migrantai, ieškantys, kur geriau. Iš čia kyla tradicinės baimės, susijusios su atvykėliais. Tarp tokių baimių, pavyzdžiui, gajus įsitikinimas, kad migrantai gali paveržti darbo vietas iš vietinių gyventojų. Nemažai baimių susijusios ir su kultūriniais atvykstančių pabėgėlių skirtumais. Tarp tokių skirtumų dažniausiai akcentuojama religija. Islamas masinėje europiečių sąmonėje stereotipiškai siejamas su agresija ir aktualizuoja kitą – terorizmo – baimę, nors tai neturi nieko bendro.

Tai migrantų problemos sprendimas iš esmės. Europoje egzistuoja sveikas supratimas, kad gydyti reikia ne simptomus, o ligą, t. y. kad būtina naikinti migracijos priežastis. Būtent šis uždavinys, o ne migrantų adaptavimas, kol kas atrodo kaip pats didžiausias iššūkis. Sunku prognozuoti, kada ir kaip būtų galima stabilizuoti situaciją toje pačioje Sirijoje ar Afganistane. Kol to nėra padaryta, žmonės ir toliau bėgs iš neramių, karo apimtų regionų.

Ko galime pasimokyti iš istorijos?

Kaip žinome, Lietuva gali priimti 1105 migrantus. Bet čia irgi gajos fobijos. O štai Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Istorijos katedros docentas, Humanitarinių tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Simonas Strelcovas siūlo žvilgtelėti bent į vieną mūsų istorijos etapą. „Šiandienos Lietuva gali pasimokyti, kaip spręsti pabėgėlių problemas iš 1939–1940 metų patirties“, – sako istorikas, kuris karo pabėgėlių Lietuvoje tema domisi apie 15 metų ir yra išleidęs monografiją „Antrojo karo pabėgėliai Lietuvoje 1939–1940 metais“. „Lietuva, turėjusi 2,5 milijono gyventojų, – toliau sako jis laikraščiui „Vakarų Ekspresas“, – per devynis mėnesius pasipildė beveik penktadaliu žmonių, iš jų – apie 15 tūkstančių buvo Lenkijos reguliarios kariuomenės karių. Netikėtą naštą gavusi valstybė sugebėjo susitvarkyti.“

Jo nuomone, tai, ką Lietuva padarė 1939–1940 metais, nepelnytai užmiršta. Tai – pasididžiavimo vertas periodas. Per 2 milijonus gyventojų turinčiai valstybei teko priimti daugiau negu 230 tūkstančių gyventojų, iš jų – apie 15 tūkstančių reguliarios kariuomenės karių. Ir su tuo susidorota. Be to, perimtas Vilniaus krašto administravimas. Išlaikyta stabili valiuta. Paruošta visa įstatymų bazė, pabėgėliai aprūpinti būstu, maistu, patalyne, drabužiais. „Linkėčiau šios dienos Lietuvos atsakingiems pareigūnams pasinaudoti specialistų patarimais ir archyvuose likusia kolegų patirtimi“, – apibendrino savo interviu S. Strelcovas.