Kaip V. Putinas užvaldė B. Jelciną

Kai dabartinis mūsų Seimas spjauna į 25 metus nepriklausomos Lietuvos istoriją ir jos didžiavyrius, vertus simbolinės Laisvės premijos, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas spėja įtvirtinti ir didžiarusiškąsias valstybės vertybes, kariaudamas su pasauliu keliais frontais, ir atsigręžti į savo šalies istoriją. Nesunku nuspėti, kodėl paprastiems rusams tai imponuoja.

Štai ir praėjusį trečiadienį visa valstybės pareigūnų svita, atgarmėjusi į Jekaterinburgą, čia atidarė vadinamąjį „Jelcino centrą“ – vieną iš visų šalies vadovų įamžinimo kompleksų. Iš 88 tūkst. kv. metrus užimančio ir beveik 5 mlrd. rublių kainavusio muziejaus 22 tūkstančiai kv. m. skirti pirmajam Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui. Atidarymo ceremonijoje dalyvavo ne tik Rusijos prezidentas, bet ir premjeras Dmitrijus Medvedevas, B. Jelcino našlė Naina Jelcina, duktė Tatjana Jumaševa. Centro tarybos pirmininku tapo prezidento administracijos vadovas, didelis krepšinio gerbėjas Sergejus Ivanovas.

Tiesa, į iškilmes dėl įvairių priežasčių neatvyko pasaulio lyderiai – Billas Clintonas, Georg‘as Bushas vyresnysis, Jacques‘as Chiracas bei vis ilgesnę distanciją nuo V. Putino pasirenkantis Aleksandras Lukašenka.

V. Putinas, atidarydamas ekspoziciją, pabrėžė, kad būtina puoselėti Rusijos istoriją, jos prieštaringus vystymosi etapus, ir šis muziejus yra sąžiningas pasakojimas, kaip buvo kuriama šiuolaikinė Rusija. Kitas reikalas, ar pats V. Putinas sąžiningas ir nuoširdus, šitaip įamžindamas savo buvusį bosą, išsigelbėjusį nuo viešo suvaikėjimo „greituoju būdu“ – netikėtai, prieš pat Naujuosius 2000-uosius pasirinkusį „kagėbistą“ savo įpėdiniu.

Iškart po B. Jelcino mirties 2007 m. balandžio 23 d. DELFI rašėme, kad didžiausia pirmojo Rusijos prezidento klaida – V. Putino pasirinkimas. Laikraštis „The Washington Post“ tada pastebėjo, kad per 9 B. Jelcino valdymo metus viešpatavo chaosas, kuriame vešėjo korupcija, biurokratizmas, visos privatizacijos negandos, tačiau jis niekada neužsimojo prieš žmogaus teises ir laisves, nevaržė žiniasklaidos, kuri jai už tai atsimokėjo kandžiomis pašaipomis. B. Jelcinas palankiai vertino ir Baltijos šalių nepriklausomybės siekius.

O štai V. Putinas – visiška B. Jelcino priešingybė, nes pradėjo nuo to, kad užmovė antsnukį žurnalistams, sutramdė opozicines partijas, sunaikino valdžiai nepaklusnias organizacijas, suvaldė regionų lyderius, centralizavo ekonomiką. Tačiau britų dienraštis „The Times“ rašė, kad, kaip ir B. Jelcino laikais, turtinga gamtos išteklių šalis taip ir liko varginga: per pirmuosius V. Putino metus naftos barelio kaina išaugo nuo 10 iki 60 dolerių, tačiau paprasto Rusijos piliečio gyvenimo lygis ne kažin kiek pakilo…

Nejaugi B. Jelcinas to nenumatė? Buvęs premjeras Michailas Kasjanovas savo internetiniame dienoraštyje rašė, kad prezidentas jau buvo tapęs „nekonfliktišku“ žmogumi. Jis stengėsi nutylėti nepasitenkinimą V. Putinu. Taip atsitiko dėl represijų po Beslano tragedijos, dėl atsisakymo rinkti regionų gubernatorius, tačiau, kai V. Putinas nutarė atgaivinti SSRS himną, prezidentas neišlaikė ir išsakė savo nepritarimą tuometiniam premjerui. Bet šiam – kaip nuo žąsies vanduo. Jo planai buvo kiti.

Perdavus šalies vairą V. Putinui, B. Jelcinas apskritai nutarė nerizikuoti savo sveikata ir artimųjų ateitimi. Politologas Stanislavas Belkovskis pastebėjo, kad Jelcinų šeima bijojo prarasti apie 80 proc. savo įtakos Rusijos versle. Savotiškas šios šeimos iždininkas Romanas Abramovičius tapo 10 kartų turtingesnis, o Olegas Deripaska – žento Valentino Jumaševo aplinkos žmogus – apskritai sukaupė neįsivaizduojamus turtus. Jie ir patarė šeimos galvai laikyti liežuvį už dantų.

M. Kasjanovas savo knygoje „Gyvenimas auksiniame narve“, kurios ištraukas spausdino opozicinis savaitraštis „Novoje vremia“, rašė, kad paskutinius metus prieš mirtį B. Jelcinas buvo sekamas specialiųjų tarnybų ir gyveno „auksiniame narve“, kurį sukūrė jo paties paskirtas įpėdinis V. Putinas. Šio nurodymu klausytasi ir B. Jelcino pokalbių telefonu. Galimybės lankytojams susitikti su nusenusiu lyderiu taip pat buvo ribojamos.

Svarstydamas, kaip V. Putinas tapo B. Jelcino įpėdiniu, „Laisvės“ radijo publicistas Olegas Morozas teigė, kad 2000-ųjų išvakarėse Maskvoje brendo sąmokslas, kurio dalyviai nutarė, kad „Putinas anksčiau negu įprasta pakeis Jelciną prezidento poste“. Priverstinio nuvertimo schema seniai parengta KGB struktūrose: tam tikri asmenys pateikia kompromituojantį dosjė apie B. Jelciną, jo vaikus, artimuosius, ir šie duomenys bus paskelbti, jeigu naujuoju prezidentu netaps V. Putinas…

Toliau, kaip sakoma, technikos reikalas: kai 1999 m. vasarą buvo pasiektas principinis susitarimas dėl V. Putino, nugriaudėjo namų sprogdinimai, Kaukaze suįžūlėjo čečėnai ir visokio plauko teroristai, iškilo pavojus eilinių rusų ir visos Rusijos saugumui, todėl šaliai reikėjo tvirtos rankos. Idealus variantas – buvęs saugumo agentas Drezdene ir FST vadovas V. Putinas. Manoma, kad tokios genialios kombinacijos autorius – ne kas kitas, o Borisas Abramovičius Berezovskis, buvęs dešiniąja V. Putino ranka, o vėliau – įnirtingas jo priešininkas. Vėliau V. Putinas jį pašalino ir išstūmė iš Rusijos dėl to, kad šis neatskleistų sąmokslo esmės.

Lygiai prieš šešerius metus spaudos koncerno „Project Syndicate“ Prahoje leidžiamame tokio pat pavadinimo laikraštyje N. Chruščiovo anūkė Nina L. Chruščiova išspausdino straipsnį „Dviveidis Vladimiras Putinas“. Niujorko naujosios mokyklos universiteto dėstytoja atskleidė, kaip V. Putinas kuria „savą demokratijos variantą“ ir neva „modernizuoja Rusiją, sujungdamas sovietinę Rusijos praeitį su carine praeitimi ir papuošdamas keliais B. Jelcino eros demokratijos skuteliais“. Štai tokią duoklę jis atiduoda nedovanotiną klaidą padariusiam ir ant sąmokslininkų jauko užkibusiam savo globėjui.

„Jelcino centro“ atidarymas Jekaterinburge – pirmojo prezidento tėviškėje – vėlgi yra savo tikslų pasiekusio V. Putino duoklės krislelis. Portalo Grani.ru publicistas Andrejus Kolesnikovas pastebi, kad šiandien prekės ženklas „Jelcinas“ reikalingas autoritariniam režimui, siekiančiam imituoti demokratiją, elitų susivienijimą dabartinių iššūkių akivaizdoje. Toks istorijos išaukštinimas (nepamirškime, kad tame pačiame Jekaterinburge 1918 m. buvo išžudyta paskutinio Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II šeima, ir V. Putinas įsakė ištirti šio kraupaus bolševikų nusikaltimo aplinkybes) turėtų dar labiau pakelti V. Putino reitingus prieš 2018 m. pavasarį įvyksiančius prezidento rinkimus.

Aišku, iki tol dar daug vandens nutekės. Agresyvi ir nesutaikoma V. Putino laikysena pasaulyje, kai balansuojama ant Trečiojo pasaulinio karo ribos, ir reveransai savo politiniams priešininkams bei istorijai kol kas atneša naudos Kremliui šiandien. O rytoj?

Šis straipsnis taip pat publikuotas Delfi