Rusijoje nuošė Tautos vienybė diena: pranešta, kad Maskvos gatvėmis pražygiavo apie 85 tūkst. demonstrantų. Pagrindinis šūkis – „Mes vieningi!“. Ne pagrindiniai šūkiai: „Visi už Rusiją, Rusija – už visus!“, „Kai mes vieningi, tada nenugalimi!“, „Už vienybę nuo Kamčiatkos iki Krymo!“ ir t.t. Kolonų priešaky žygiavo partijos „Vieningoji Rusija“ lyderiai ir, žinoma, Vladimiras Žirinovskis. Eiseną saugojo 6000 policininkų, kareivių ir draugovininkų. Niekas nesuimtas.

Lapkričio 4 dieną būrys „nacionalistų“ taip pat susirinko Maskvos Liublino rajone ir išskleidė plakatus „Rusai prieš karą Ukrainoje!“, „Šalin diktatūrą!“, „Ne politinėms represijoms!“ ir t.t. Aštuoni mitingo organizatoriai suimti, vienas jų apiplėštas nežinomų vyrų su kaukėmis (pinigai nepaimti, sulaužyti transparantai, pagrobtas garso stiprintuvas). Kiti susivienijimo „Rusai“ vadovai buvo sulaikyti akcijos išvakarėse.

Štai ir visa rusų tautos vienybė. Tiesa, naujausi tyrimai rodo, kad vis daugiau jų ateina į valdžią palaikančius renginius, mažiau – į opozicijos ar protestuotojų akcijas. Padėtis Rusijoje krypsta į kažkada Europos patirtą situaciją, kurią prieš 7 metus vienas žymiausių dabartinės Rusijos valdžios kritikų politologas Andrejus Piontkovskis interviu LRT laidai „Be pykčio“ apibūdino kaip „paprastą putinizmą“, turėdamas galvoje garsų Michailo Romo dokumentinį filmą „Paprastas fašizmas“.

Šių metų pradžioje vėl lankydamasis Vilniuje A. Piontkovskis sakė, kad rusų vienijimo idėją V. Putinas panaudojo užgrobdamas Krymą, agresijoje prieš Ukrainą, bet jis nesibodės etninius rusus ginti ir Baltijos šalyse, ir tam gali ateiti palankus metas. „Savo kalboje per pačią Krymo aneksiją jis padėjo filosofinius pamatus įsiveržti į bet kurią valstybę, kurioje gyvena rusakalbiai“, – kalbėjo politologas. Tokia filosofija ne nauja. Mūsų regione jos pamatus liejo Juzefas Pilsudskis, o Europoje – A. Hitleris, išgrindęs juos nacijos išskirtinumo teorija.

Bet kaip atsirado Tautos vienybės diena?

Iki 1997 m. Rusija švęsdavo bolševikų perversmo 1917 m. lapkričio 7-ąją kaip didžiosios spalio socialistinės revoliucijos metines. Paskui ši diena buvo pavadinta Susitaikymo ir santarvės diena. Kilo triukšmas: ar gali būti susitaikymas, kai per tą bolševikų revoliuciją ir po jos buvo išnaikinta dešimtys milijonų Rusijos žmonių, o tie, kurie ir šiandien mini šią dieną, niekada niekieno neatsiprašė ir neatgailavo? Atvirkščiai, perversmas įžiebė ilgus neapykantos ir tautų susipriešinimo metus.

Šiuo nesusipratimu pasinaudojo Religijų reikalų taryba ir 2004 m. rugsėjį įstatymą pasiūlė pateikti svarstymui Dūmai. Maskvos ir Visos Rusijos patriarchas Aleksijus II tam pritarė, savo žodį tarė V. Putinas, per šalį nuvilnijo „Vieningos Rusijos“ ir stačiatikių bažnyčios organizuotų mitingų banga, ir netrukus Darbo kodekse buvo padarytos pataisos: vietoj lapkričio 7-osios (ji buvo pavadinta tragiško Rusijos padalijimo diena) ir vietoj Konstitucijos dienos – gruodžio 12-osios – lapkričio 4-ąją privaloma švęsti Tautos vienybės dieną – „kai Maskvos išvadavimas iš kitataučių grobikų 1912 metais sustabdė brolžudišką kraujo praliejimą“. Gruodžio 27 d. įstatymo projektas trečiuoju skaitymu galutinai buvo priimtas, tik komunistai su tuo nesutiko: mat, jie buvo pratę pražygiuoti pro Mauzoliejų su raudonomis vėliavomis…

Šios šventės įteisinimas įgavo antilenkišką ir antilietuvišką pobūdį. XVI-XVII a. sandūroje prasidėjus Didžiajai sumaiščiai („Velikaja smuta“), caro rūmuose vienas po kito buvo nužudyti carai ir sosto paveldėtojai. 1610 m. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė jėga įsikišo į šias žudynes ir užėmė Kremlių. Ši sumaištis tęsėsi ir po 1612 m. lapkričio 4-osios, kai lenkų ir lietuvių būriai buvo išvyti iš Maskvos.

Daugiau kaip prieš dvejus metus DELFI išsamiau esame rašę apie šį Rusijai tragišką laikotarpį, kurį dabar Kremlius panaudoja kurstydamas antilenkišką isteriją. Nuo seno ATR karuose su Rusija puolančiąja puse dažniausiai būdavo Maskva, vis ieškanti išėjimo prie Baltijos jūros, tačiau septintąjį karą 1609-1618 m. pradėjo Lenkija ir Lietuva. Bendra ATR kariuomenė užėmė ne tik Smolenską, kuris jos žinioje išbuvo iki 1654 m., bet 1610 m. rugpjūčio 27 d. jai buvo atkelti ir Maskvos Kremliaus vartai. Tiesa, ji čia išsilaikė kiek daugiau negu dvejus metus, ir išsekinta bado bei apsiausties lenkų ir lietuvių įgula 1612 m. lapkričio 5 d. turėjo pasitraukti.

Dėl šio karo vėl netrūksta nesutarimų. Istorikai pastebi, kad tautinė ATR karių sudėtis buvo marga: ne tik lenkai ir lietuviai, bet ir rusėnai (dabartinių ukrainiečių ir baltarusių protėviai) bei samdiniai iš įvairių šalių (vokiečiai, prancūzai, vengrai ir kt.). Bet masinė sąmonė priešo įvaizdį linkusi apibendrinti: tai arba „lenkai“, arba „lietuviai“, bet ne dvi ar daugiau tautų. Lenkų istorikų vadovėliuose vėlgi pabrėžiami jų etmonų nuopelnai užimant Maskvą. Bet, istorikų nuomone, XVII a. rusų sąmonėje apibendrintas priešo ar svetimos šalies simbolis buvo Lietuva, ji įsitvirtino ir folklore. „Stiprią Maskvos carystę Lietuva apgulė iš visų keturių pusių“, – dainuojama rusų istorinėje dainoje. Apie užsispyrusį žmogų sakydavo: „Kovok su juo, kaip su Lietuva“. Mįslėse žvaigždės vadinamos „lietuviškais galvijais“. Mirtis ar pasakų slibinas nebijo „nei caro Maskvoje, nei karaliaus Lietuvoje“. Apie liaudies dainų herojų, pasižymėjusį tolimomis kelionėmis, sakoma, kad jis „keliavo po visas žemes, po visas Lietuvas“. Nepažįstamo svečio klausiama: „Tu kokios ordos, tu kokios Lietuvos?“ Tai vis istorinės atminties apie kažkada stipriausią Maskvos konkurentą atšvaitai.

Dabar ši istorinė atmintis įprasminta atskira švente, kuri, pasirodo, kur kas svarbesnė negu bolševikų perversmas, atvedęs į valdžią naujos XX amžiaus Didžiosios sumaišties veikėjus – V. Leniną, J. Staliną, o dabar – ir V. Putiną. Apžvalgininkas Petras Katinas laikraštyje „XX amžius“ retoriškai klausė, kodėl Kremlius savo nacionaline švente paskelbė būtent šią datą – išsilaisvinimo nuo lenkų ir lietuvių okupantų. Juk Rusijos istorijoje ši diena nėra pati svarbiausia. Tarkim, kad ir Petro I pergalė prieš švedus prie Poltavos ar Kulikovo mūšis 1380 m. Svarbi ir totorių jungo pabaiga 1480 m., stačiatikiams – Rusijos krikštas 988 metais. Galų gale tos pačios Žečpospolitos padalijimai, jeigu jau taip norėjosi priminti kaimynams, jog Rusija visada nugali ir jai priklauso tos „istorinės“ žemės. Pagaliau 1812 m. pergalė prieš Napoleono armiją. Ypač pastarasis istorijos įvykis, atrodo, geriausiai ir būtų tikęs naujai nacionalinei šventei, rašė autorius.

Bet ne: įteisinta Tautos vienybės diena rusams reikia priminti, kokia klastinga buvo lenkų ir lietuvių sąjunga, kad galbūt tokie ji liko ir šiandien, kai iš Varšuvos skamba raginimai atkurti ją „nuo jūros iki jūros“, įtraukiant ir dabartinį Kijevą. Net patys rusų istorikai sutinka, kad ši diena parinkta propagandiniais tikslais. Antai, Vladislavas Nazarovas žurnale „Vokrug svieta“ rašė, kad ši data turi tik simbolinę reikšmę ir tinkama nebent Stačiatikių bažnyčiai, kuri pažymi Kazanės Dievo Motinos ikonos garbinimo dieną, be to jos Uspenskio soboras – pagrindinė Maskvos patriarchato buveinė – ir yra Kremliaus valdose, o buvęs ir dabartinis patriarchas yra uolūs Kremliaus šeimininko patarėjai.

Kita vertus, „smuta“ lapkričio 4-ąją are 5-ąją toli gražu nesibaigė. Ji nesibaigė ir 1613 m., kai nauju caru buvo išrinktas pirmasis iš Romanovų dinastijos – Michailas Romanovas. Kilo sukilimai Rusijos pietryčiuose, galingas kazokų judėjimas, kuris turėjo net savo valdomą teritoriją Rusijos pietuose ir kėsinosi užimti Kremlių, imperija kariavo su švedais, su ATR kariuomene, Smolenskas dar ilgai buvo jos užimtas…

Vadinasi, Tautos vienybės diena, kuri niekada neturėjo visas Rusijoje gyvenančias tautas vienijančios prasmės, įteisintas tik dabartinių Kremliaus veikėjų jų ekspansiniams įnoriams tenkinti. Juo labiau, kad ir naujais sociologinių apklausų duomenimis, didžioji dauguma rusų nėra nieko girdėję apie tą 1612 m. lapkričio 4-ąją, beveik pusė nežino net šventės pavadinimo, o du trečdaliai gailėjosi ir priekaištavo Kremliui, kad iš jų atimta lapkričio 7-oji – bolševikų perversmo diena.

Šis straipsnis taip pat publikuotas