Žinynai apibrėžia, kad tremtis yra bausmės forma, kai asmuo prievarta iškeldinamas iš savo namų (miesto, valstybės ar šalies), draudžiant sugrįžti arba gresiant įkalinimo ar mirties bausmei grįžimo atveju. Tai viena iš griežčiausių bausmės formų, kuria siekiama ne tik išplėšti nubaustąjį iš jo veiklos aplinkos, bet ir išnaikinti artimųjų, giminystės ryšius, išrauti su šaknimis ištisos kartos ar net tautos palikimą.

Suprantama, kad šis apibrėžimas neapima visų tų kančių, visos tragedijos mastų, kuriuos patiria žmogus, atplėštas nuo gimtosios žemės. Tos žaizdos gyja dešimtmečius, gal net šimtmečius, jos atsiliepia tautos genofondui, tarpvalstybiniams santykiams. Tai gali paliudyti net tie nukentėję nuo sovietinių represijų, kurie anuomet formaliai nebuvo SSRS okupacinėje zonoje – lenkai, vokiečiai, žydai…

Vis dėl to prievartinės tremtys nebuvo sovietų išsigalvojimas. Jos naudotos nuo antikos laikų, išsiunčiant savo priešininkus į negyvenamas salas, į atokias pasaulio vietas ar dominijas. Bene garsiausia buvo Vaterlo mūšį pralaimėjusio Napoleono tremtis į šv. Elenos salą Atlanto vandenyne, kur jis ir mirė.

Tačiau sovietai išgarsėjo kitkuo. Jie sukūrė valstybinę koncentracijos stovyklų sistemą. Jeigu nuo Petro I laikų Rusijos carai į tremtį ir katorgą siuntė pavienius imperijai nepalankius revoliucionierius (prisiminkime dekabristus, „petraševskininkus“, lenkų ir lietuvių sukilimų dalyvius, net sukilimus rengusius grafus), tai bolševikai įkūrė lagerių sistemą, vėliau pavadintą GULAG‘ais. Tik po kelių dešimtmečių koncentracijos stovyklų metodą perėmė ir savaip nežmoniškai pritaikė Vokietijos nacistai.

Pirmieji potvarkiai kurti koncentracijos stovyklas bolševikinėje Rusijoje pasirodė su V. Lenino parašu, jų iniciatorius buvo Levas Trockis. Pastarasis tuo metu buvo V. Lenino dešinioji ranka – revoliucinės karinės tarybos pirmininkas. Vėliau J. Stalinas jį pagirs, kad L. Trockis sėkmingai vadovavo Kornilovo maišto numalšinimui, slopinant Kronštato sukilimą, nuginkluojant maištaujantį čekų korpusą.

Visus „neutralizuotus“ maištininkus reikėjo kažkur atskirti. Būtent L. Trockis 1918 m. gegužės pabaigoje pasiūlė V. Leninui kurti pataisos darbų stovyklas. Su revoliucijos vado parašu rugsėjo 5 d. buvo išleistas Liaudies komisarų tarybos dekretas „Dėl priverstinių darbų stovyklų“. Iš pradžių jos buvo įkurtos I pasaulinio karo belaisvių koncentracijos vietose. Į jas buvo grūdami visi, kurie nesutiko su bolševikinėmis represijomis, Pilietinio karo belaisviai, paskui – buožės, cerkvių valdytojai (popai), baltagvardiečiai. 1918 m. liepos 23 d. pasirašytas dekretas „Dėl raudonojo teroro“, kuris atvėrė kelius masiniam lagerių kūrimui jau toliau nuo Petrogrado ir Maskvos.

1921 m. pabaigoje bolševikinėje Rusijoje jau buvo 122 lageriai. Juose buvo apie 100 tūkst. kalinių. Stovyklų skaičius nuolat augo: 1923 m. buvo 315 pataisos darbų lagerių, tarp kurių vienas garsiausių – Solovecko ypatingosios paskirties lageris (sutrumpintai SLON arba tiesiog Solovki), padėjęs pagrindus būsimai GULAG‘ų sistemai.

1930 m. balandžio 24 d. įsaku suformuota Lagerių valdyba ir jau kitų metų vasario 15 d.  panašiame įsake pirmą kartą pasirodė santrumpa GULAG (Главное управление лагерей – Vyriausioji lagerių valdyba). Beveik visą laiką ji buvo pavaldi SSRS vidaus reikalų ministerijai, teisingiau – jos padaliniui NKVD. GULAG‘ų sistema gerokai išsišakojo: po karo buvo jau 53 tokių stovyklų valdybos su tūkstančiais savo skyrių ir punktų, 425 kolonijomis, taip pat daugiau kaip 2000 speckomendantūrų ir virš 30 tūkst. įkalinimo vietų.

GULAG‘ai egzistavo iki 1953 m. rugsėjo. Tremtinių likimą sprendė NKVD sistemoje įkurta Ypatingoji komisija, kuri per vieną posėdį „išnagrinėdavo“ apie 200 – 300 bylų, o vėliau – net 789, 872 ar net 980 bylų. Iš pradžių YK galėdavo nuteisti iki 5 metų, bet vėliau, prieš pat karą, į lagerius ji galėdavo išsiųsti 10-čiai metų, ar net neribotam laikui, taip pat priimti nuosprendį sušaudyti.

Po 1937 – 1938 m. stalininio teroro mirties nuosprendžių labai sumažėjo, nes buvo nutarta plėtoti atsilikusį Sibiro, Sovietų Sąjungos šiaurės ir Tolimųjų Rytų ūkį. Matyt, J. Stalinas jautė, kad jam prireiks labiau išvystyto užnugario… Oficiali statistika liudija, kad vien tik per dešimt 1940 – ųjų metų lapkričio dienų iš kalėjimų į lagerius buvo išvežti 59493 žmonės. Taigi, iki karo pradžios juose jau buvo apie 2,3 mln. žmonių.

Pernai organizacijos „Memorial“ paskelbtoje apybraižoje „GULAG‘ų kūrimo istorija“ pateikiama kraupi statistika: 1937 – 1950 m. lageriuose kalėjo beveik 8,8 mln. žmonių. Iš jų asmenų, nuteistų „už kontrrevoliucinę veiklą“, buvo 26,9 proc. O politiniais motyvais J. Stalino represijų metais nuteistųjų skaičius siekė 3,4 – 3,7 mln.

1953 m. kovo 25 d. SSRS ministrų tarybos potvarkiu nuteistųjų naudojimas „neatidėliotinoms liaudies ūkio reikmėms“ buvo nutrauktas, ir prasidėjo ilgai lauktas amnestijos laikotarpis. Galų gale 1956 m. spalio 25 d. lagerių sistema buvo panaikinta, o galutinai ji savo 26 metų egzistavimą baigė 1960 – ųjų sausio 13 d. Visa GULAG‘o istorija yra sukaupta 2001 m. simbolinėje vietoje – Maskvos Petrovkos gatvėje atidarytame GULAG‘o istorijos muziejuje.

Bet kokia statistika ar istorijos faktai neatspindi tos tragedijos, kuri ištisas tautas ištiko per tą ketvirtį GULAG‘o egzistavimo amžiaus. Vien ko vertas Lavrentijus Berija, kuris vadovavo NKVD ir su milžinišku užsidegimu ėmėsi lagerių sistemos pertvarkos, ypač stiprinant lagerių apsaugą. Nikita Petrovas pernai išleistoje knygoje „Budeliai. Jie vykdė Stalino užsakymus“ rašo, kaip L. Berija suiminėjo GULAG‘o vadovus (1939 m. pradžioje buvo suimti 83 tokie vadovai, daugiausiai „ježovininkai“), dėl kurių kaltės augo pabėgimų iš lagerių skaičius.

2009 m. lietuvių kalba išleista Anės Eplbaum (Anne Applebaum) knyga “Gulago istorija”, kurioje Amerikos ir lenkų žurnalistė pasibaisėdama rašė, jog per Sovietų Sąjungos gyvavimą susikūrė mažiausiai 476 atskiri lagerių kompleksai, juos sudarė tūkstančiai atskirų stovyklų, kiekvienoje jų kalėjo nuo kelių šimtų iki daugelio tūkstančių žmonių. Kaliniai dirbo beveik visose pramonės šakose – kasyklose, statybose, fabrikuose, žemės ūkyje – ir gyveno atskiroje gulago šalyje. Gulago barakus, autorės teigimu, perėjo 18 milijonų žmonių, dar 6 milijonai buvo ištremti.

O štai dar 1987 m. pasirodžiusiame „Gulago žinyno“ autorius Žakas Rosi (Jacques Rossi) nagrinėjo tautinę lagerių gyventojų sudėtį. Jis teigė, kad, 1937-1958 metais kalėjęs dešimtyje kalėjimų ir lagerių, nesutiko nė vieno ruso, apkaltinto buržuaziniu nacionalizmu. Tuo tarpu ne rusų „buržuazinių nacionalistų“ skaičius nuolat augo. Dar 1918-aisiais V. Leninas rašė, kad, „jeigu pakrapštytum mieluosius bolševikus, tai atrastum rusišką didžiavalstybinį šovinistą“. Būtent šovinizmas kuria ir realizuoja genocido planus, kad ir kaip jie būtų užmaskuoti „naujakalbe“. Ir tautos žudymas prasideda nuo masinių perkėlimų ir gyventojų sumaišymo. Štai kokia GULAG‘o prigimtis ir paskirtis.

GULAG‘o istorijos muziejaus portale ((http://www.gmig.ru/) yra ir kitos įdomios medžiagos. Joje matome, kad pirmieji keturi GULAG‘o valdybos viršininkai per aštuonerius metus nuo 1930 – ųjų buvo žydai. Pirmasis buvo latvių šaulys Fiodoras Eichmanas, kuris, kaip ir kiti jo įpėdiniai (Matvejus Bermanas, Lazaris Koganas, Izrailis Plineris) netekę postų buvo sušaudyti to paties L. Berijos nurodymu.

Tautinė GULAG‘o sudėtis buvo labai marga. Statistika liudija, kad bendras kalinių ir tremtinių skaičius 1950 m. sudarė 2 mln. 561 tūkst. 351 žmogų. Kalinių mirtingumas aukščiausias buvo karo metu – 1942 – aisiais, kai iš visų  jų mirė net 24,9 proc. Žinoma, lagerių gyventojų rusų buvo daugiausiai. Ypač jų padaugėjo prieškariu (1941 m. jų buvo net 885 tūkst.), o 1947 m. liko 412 tūkst.

Pagal ištremtųjų ir kalinių skaičių lietuviai buvo 6 – oje vietoje po rusų, baltarusių, lenkų ir vokiečių. 1951 m. jų lageriuose buvo apie 1,7 proc. „Memorial“ liudijimu 1947 m. jų skaičius siekė 15 328. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš viso sovietmečiu buvo įkalinta per 156 000 Lietuvos gyventojų, o 1940–1953 m. laikotarpyje iš Lietuvos buvo ištremta 131 600 žmonių. Sovietiniuose lageriuose buvo sušaudyta ir mirė apie 23 000 kalinių. Mirusių kalinių kūnai buvo užkasami už zonos ribų – bet kur ir kaip pakliuvo. Dabar jų kapus lankome ir atkuriame.

Nėra abejonių, kad nepaprastą impulsą trėmimams davė 1939 – ųjų rugpjūčio 23 – osios Molotovo – Ribbentropo paktas, kuris daugiau kaip po mėnesio buvo papildytas slaptaisiais protokolais. Būtent tai lėmė, kad 1941 m. birželio 13 – oji virstų juodąja naktimi. Beje, kaip rašė žurnalistas Kęstutis Kasparas „XXI amžiuje“, iš 1941 m. birželio 14 d. GULAG’o vadovybės sudarytos sąmatos aiškėja, kad Sibiras laukė 85 tūkst. tremtinių iš Baltijos valstybių ir Moldavijos. Jei ne karas, okupuotoje Lietuvoje jau birželio 24 d. būtų pakartotas antras lietuvių vežimas – pasislėpusių nuo tremties likučių išvežimo pretekstu. O į paliktus tuščius namus pagal NKVD planus būtų atsikraustę kiti persikėlėliai – rusų kolonistai iš Rytų. Ir tie trėmimai – vienų perkėlimai į tuščias žemes, o kitų persikėlimai į tuščius butus ir ūkius – būtų kartojęsi pastoviais intervalais, kol iš Lietuvos būtų ištremta 700-800 tūkstančių žmonių, kurie būtų išsklaidyti bei sunaikinti bekraščiuose Rusijos plotuose.

Kitaip sakant, GULAG‘o sistema buvo pasirengusi įvykdyti seniai puoselėtą planą, kurį rengė dar lenininė vadovybė. Juk ji, kaip rašė K. Kasparas, buvo nusprendusi likviduoti vokiečių autonomiją, o kartu su vokiečiais – ir šešias kitas neslaviškas „draugiškų tarybinių tautų šeimos nares“. 1941-1944 metais iš tarybinės konstitucijos buvo išbrauktos šešios „autonominės respublikos“: Pavolgio vokiečių, kalmukų, čečėnų ir ingušų, karačajų, balkarų, Krymo totorių. Sprendžiant iš lietuvių trėmimo mastų (latviai ir estai nukentėjo žymiai mažiau), Antano Sniečkaus ir Justo Paleckio sutikimu, Lietuva galėjo tapti Kaliningrado srities priedu.