Patriotinis įkarštis mus kartais atplėšia nuo realybės, atskiria nuo istorijos faktų ir taip iškraipo tą istoriją. Ar ne taip atsitiko su kai kuriais mūsų pareigūnais, žūtbūt troškusiais matyti vien tik Lietuvos pergales prieš kaimyninių kraštų ordas?

Rugpjūčio pradžioje Vilniuje, prie Žaliojo tilto, nuo kurio tik ką buvo pašalinti baisūs sovietiniai „balvonai“, įvyko renginys, kurio organizatoriai kvietime patalpino tokią informaciją: „1655 metų rugpjūčio 8 dieną Lietuvos kariuomenė, vadovaujama Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos, atrėmė į miestą įsiveržusią maskvėnų kariuomenę. Visą dieną trukusiame mūšyje ties tiltu per Nerį, dabartinio Žaliojo tilto vietoje, praradusi kone 2 tūkst. karių, Lietuvos kariuomenė iškovojo pergalę prieš gerokai gausesnę įsiveržėlių kariuomenę. Sustabdytas veržimasis toliau į Lietuvą į šiaurę nuo Neries.“

Viskas čia lyg ir gerai, bet istorikus glumino žodis „pergalė“. Istorikas Elmantas Meilus, išsamiai išnagrinėjęs šį ilgalaikio karo tarp Maskvos kariuomenės ir ATR epizodą, LRT radijo laidoje išsakė nuomonę, kad toli gražu tai nebuvo lietuvių pergalė, o pralaimėjimas, tiesa, laikinas. Šis įvykis buvo smūgis ir miestui, ir visai valstybei, po kurio buvo atsigauta tik XVIII a. antroje pusėje, sakė istorikas.

Prieš 360 metų pirmą kartą Lietuvos istorijoje Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių. Miestas buvo išplėštas, didelė dalis gyventojų – išžudyti ar priversti bėgti. Bet ir čia yra netikslumų. Istorikas teigė, kad apie užimto Vilniaus patirtus nuostolius vadovėliuose bei straipsniuose dažnai pateikiami tuometinio metraštininko, jėzuito užfiksuoti duomenys, kad žuvo net 25 tūkst. žmonių, o miestas degė net 17 dienų. Tačiau, pasak E. Meilaus, šis skaičius gerokai padidintas, nes tuo metu Vilniuje tebuvo apie 20 tūkst. gyventojų. Nors užimant miestą žuvo išties nemažai žmonių, istorikas teigia, kad žudymai nesitęsė labai ilgai. „Juk Rusija Vilnių laikė savo teritorija, ir todėl ji nebuvo suinteresuota žudyti savų pavaldinių ir griauti savo miesto. Jie tiesiog įvedė, kaip šiandien pasakytume, okupacinį režimą, paskyrė savo vaivadą, savo valdžią“, – sakė istorikas.

O štai Wikipedia rašo, kad „šis pralaimėjimas stipriai susilpnino Vytauto politinę įtaką regione. Teko atsisakyti planų prisijungti prie LDK visas rusų žemes ir privertė ieškoti kompromiso su Jogaila bei Lenkijos ponais. Jų pagalbos reikėjo siekiant atsverti po mūšio išaugusias Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip rusų žemių vienytojos, pozicijas regione ir antilietuviškas nuotaikas LDK slaviškose žemėse. Dėl to buvo sudaryti Vilniaus ir Radomo susitarimai, siekiantys kompromiso tarp pusbrolių Vytauto ir Jogailos.

Vilnius rusų valdžioje pirmą kartą išbuvo vos penkerius metrus – iki 1660 – ųjų liepos 11 d., o po to dar pusantrų metų rusai liko įsitvirtinę Žemutinėje ir Aukštutinėje pilyse. Tačiau kokia situacija susidarė iki mūšio prie Žaliojo tilto?

Maskvos Rusia stiprėjo dar prieš ją valdant Petrui I. Nuo XVI a. vidurio Rusijos valstybė agresyviai plėtėsi į į rytus, užgrobdama Kazanės, Astrachanės (taigi, viso Pavolgio) teritorijas, Sibiro chanatus, Baškiriją, Užuralį, Vakarų Sibirą, daugybės tautų žemes, kurios caro baudžiavinio režimo kariuomenei galėjo tiekti tūkstančius žirgų ir kitokį aprūpinimą. Dėl nevykusios Lenkijos karalių politikos Padnieprės kazokų atžvilgiu po 1569 m. Liublino unijos Rusijai susidarė palankios sąlygos 1654 m. juos prisijungti ir pradėti naują karą prieš ATR.

Karinis konfliktas tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės, kilęs 1654 – 1667 m., buvo jau ketvirtas. Tarp jų galiojo 1634 m. pasirašyta Polianovkos taika, kuria buvo užbaigtas trečiasis konfliktas. Bet kai kazokų etmonas Bogdanas Chmelnickis, matydamas, jog jo vadovaujamas sukilimas prieš ATR pralaimės, kreipėsi pagalbos į Maskvos DK ir 1653 m. pasirašė su ja sutartį,  Polianovkos sutartis buvo nutraukta, ir karas su ATR tapo neišvengiamas.

Pirmieji pulkai iš Maskvos išžygiavo 1654 m. gegužės 18 d. Maskvėnams karo pradžia buvo sėkminga, o pirmas rimtesnis buvo Šklovo mūšis tų metų rugpjūčio 12 d. Kunigaikščio Jonušo Radvilos kariuomenė buvo 10 kartų mažesnė ir ėmė trauktis. Buvo atiduotas Smolenskas, kurį ATR kariuomenė buvo užėmusi dar amžiaus pradžioje, kai keletą metų laikė apsiautus net Maskvos Kremlių. Paskui krito Mogiliovas.

Vėliau, 1655 m. vasarą, maskvėnų priekiniai daliniai sėkmingu mūšiu buvo sustabdyti prie Ašmenos upės. Tačiau nežiūrint to didžiulės Maskvos pajėgos – trys kariuomenės po 40, 60, ir 80 tūkstančių, t.y. apie 180 tūkstančių priešo karių – artėjo prie Vilniaus. Jonušas Radvila siekė duoti atkirtį. Jo paskelbtą bajorų mobilizaciją pakirto karaliaus Jono Kazimiero įsakymas iš Varšuvos – Vilniaus prieigose buvusias karališkąsias  pajėgas, apie 5 tūkstančius žmonių, skubiai perkelti į Marienburgą. Iš ten buvo gauta žinia, kad visas Poznanės regionas, išskyrus Gdanską, pasidavė švedams (buvo kilęs vadinamasis Švedų tvanas). Pats gi karalius, netekęs vilties apsiginti, užsidarė Krokuvoje su maža kareivių saujele, kuriems vadovavo Stefanas Čarneckis.

Neturėdamas pakankamai jėgų, Jonušas Radvila nutarė gintis už mūrinio Nėries tilto esančiame kitame upės krante. 1655 m. rugpjūčio 8 d. penkios Maskvos vėliavos (daliniai) jau buvo ant tilto, bet didžiojo etmono pėstininkai ir dragūnai atstūmė priešą, iš kurio buvo atimtos trys kovinės vėliavos. Atkakli tilto linijos gynyba vyko visą dieną iki nakties. Visą laiką tiltu traukėsi didžiulė minia žmonių ir vežimų. Juos pridengė gerai organizuota tilto gynyba. Tačiau jėgos buvo nelygios. Manoma, kad gynybinėje kovoje galėjo žūti apie 2 tūkstančius Lietuvos karių.

Likusi mūsų kariuomenės dalis ir gyventojai per miškus traukėsi link Sudervės, Musninkų, Kėdainių, Vilkaviškio. Etmonai su savo kariais, naktį likdavę sargyboje, taip pat traukėsi. Jonušas Radvila išsaugojo dalį kariuomenės, kad galėtų atnaujinti kovą. Tuo metu degė maskvėnų plėšiamo Vilniaus priemiesčiai.

Prasidėjo likusių mieste gyventojų žudynės, plėšimai, prievartavimai ir gaisrai. Rotušėje sudegė miesto archyvas. Iš 23 katalikų ir 9 unitų bažnyčių nesuniokotos liko tik 4, buvo nusiaubti visi miesto rūmai. Po kelių dienų į miestą raudonais kilimais išklotomis gatvėmis įvažiavo caras Aleksejus Michailovičius Romanovas. Kadangi Žemutinė pilis buvo suniokota, o gatvėse tvyrojo degėsių ir lavonų tvaikas, caras apsistojo Lukiškėse, kur jam buvo pastatyta didelė palapinė, o aplink stovyklą įrengti įtvirtinimai. Vilnius tapo okupacinės maskvėnų administracijos Lietuvoje ir veikiančios kariuomenės aprūpinimo centru.

Penkeriems metams Vilnius buvo atiduotas rusams. Tiesa, vykstant LDK ir Maskvos DK deryboms, lietuviai bandė šturmuoti Vilnių, o 1560 m. gegužę beveik dieną jį buvo atsiėmę, tačiau gausesnės maskvėnų pajėgos atsilaikė. Liepos 11 d. prie Vilniaus atžygiavusi vadinamoji Žemaičių divizija, vadovaujama LDK stovyklininko Mykolo Kazimiero Paco, be didelio vargo užėmė miestą, ir rusai pasitraukė į gerai apsaugotą Vilniaus pilį. Rudenį joje teliko 78 maskvėnai, bet, netekus aprūpinimo, jiems teko pasiduoti. Jų vadas vaivada kunigaikštis Danila Myšeckis pasidavė ir gruodžio 10 d. priešais Rotušę buvo nukirsdintas.

Šiaip ar taip 1655 m. mūšis Vilniuje ant Neries tilto buvo reikšmingas to meto Lietuvos gynyboje, pasipriešinant pirmai didžiulei Maskvos invazijai. Tai ryškiai paliudijo įžymus vilnietis, karaliaus sekretorius, gydytojas, artimas etmono aplinkos žmogus to meto Vilniaus apsaugoje, Vilniaus vaivadijos pašauktinių kariuomenės sudėtyje su savo žirgu dalyvavęs liuteronas Motiejus Vorbekas – Lettowas. 1968 m. Vilniuje išleistoje jo atsiminimų knygoje „Atminties lobynas“ amžininko ir dalyvio akimis ryškiai atskleidžiami faktai, kurie plačiai nuskambėjo to meto Europoje, tačiau vėliau mūšis buvo primirštas.

Gerai, kad istorikai, politikai, plačioji visuomenė pagerbia tokių mūšių aukas, išryškina nuolatinę kovą dėl kiekvienos savo žemės pėdos, agresyvią rytinio kaimyno prigimtį. Dr. Romas Batūra „Vorutoje“ įžvelgia kitą paralelę. Jis rašo, kad 1989 m. rugpjūčio  23 d. nuo Vilniaus Aukštutinės pilies bokšto, pro Katedrą, palei Nerį ir šiuo tiltu, toliau pakrante iki plento ėjo Lietuvos, Latvijos, Estijos tautų išsivadavimą ir pasauliui Laisvę reprezentavęs Baltijos kelias. Jo atminimą ant tilto taip pat turėtų fiksuoti šio istorinio kelio simboliai. Be abejo, Žaliojo tilto mūšis taip pat turėtų būti įamžintas bent atminimo lenta, o gal kažkokia kompozicija, užkelta ant vieno iš buvusių sovietinių „išvadavimo“ stabų pjedestalų.

Taip sutvarkytas tiltas taptų reikšmingu  mūsų Laisvės kovų liudininku, oriai pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, priduria dr. R. Batūra. Sunku tam pasiūlymui paprieštarauti.