Ar reali Trečiojo pasaulinio karo grėsmė?

Vakarų žiniasklaidoje mirga marga prognozių, kad dabartinė situacija Europoje gali sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Dargi spėjama, kad Rusija jį pradės, pasitikdama Pergalės praėjusiame kare 70-ąsias metines.

Niekas nelinkęs gąsdinti žmonių, ypač gyvenančių vadinamosios „pafrontės“ valstybių paribyje, nauju karu, tačiau ir nusiraminti, jog ateina ilgalaikė taika bei ramybė neverta. Netgi „Wikipedia“ šį karą vadina hipotetiniu (spėjamu), bet papildo, jog jis siejamas su branduolinio ginklo panaudojimu. O lagaminėliai su šio baisaus ginklo paleidimo mygtukais kai kurių veikėjų rankose tiesiog kaista…

Karui progų buvo…

Globalus karas iš tiesų jau daug dešimtmečių nebuvo pradėtas, tačiau praeityje būta politinių krizių bei techninių gedimų, kurie galėjo sukelti globalų konfliktą. Pavyzdžiui, 1962 m. spalio 14–28 d. kilusi Karibų krizė, kai spalio 14 d. JAV oro pajėgų žvalgybinis lėktuvas U-2, skrisdamas virš Kubos, iš didelio aukščio darytose fotografijose užfiksavo SSRS raketinių bazių statybos įrodymų. Nikita Chruščiovas buvo pasiruošęs smogti Amerikai, kuri neva siekia nuversti Sovietų Sąjungai draugišką Fidelio Kastro režimą. Po slaptų derybų spalio 28 d. buvo pasiektas susitarimas, kad SSRS raketas išgabens namo, o JAV pašalins Turkijoje dislokuotas tolimojo nuotolio raketas.

Keletą karo grėsmių lėmė techniniai nesklandumai: 1979 m. klaidingas Amerikos NORAD atakos įspėjimo sistemos darbas, 1983 m. netiksli NATO Able Archer 83 programos interpretacija, 1983 m. klaida Sovietų Sąjungos atakos įspėjimo sistemoje. Be to 2004 m. Rusijos Federalinių tyrimų agentūra savo portale pranešė, kad prieš 20 metų, tai yra 1984-ųjų rugsėjo 26 – osios naktį, Kosminio raketinio antpuolio perspėjimo vadavietės (Serpuchovas-15) operatyvinis budintysis papulkininkis Stanislavas Petrovas užfiksavo, kad JAV iš vienos savo bazės paleido tolimojo nuotolio branduolinę raketą, kuri atskris per 15 minučių. Kilo sumaištis. Paspaudus vadavietės pulto mygtuką „Start“, galutinį sprendimą turės priimti generalinis sekretorius Jurijus Andropovas, kurio rankose buvo lemiamas lagaminėlis.

Bet karininkas suabejojo tų laikų kompiuterio patikimumu, kodėl tariama raketa paleista tik iš vienos bazės, ir apie incidentą pranešė, kai jau viskas buvo aprimę. Tuo metu SSRS spaudoje rašė, kad papulkininkis buvo rastas užmigęs ant pulto išgėręs puslitrį „vodkos“… Paskui jį norėjo apdovanoti, tačiau atvirkščiai – atsipirko kaltinimu, kad vadavietės žurnale neužregistravo incidento.

Karas – pasaulio perdalijimo būdas

Prielaidų kilti Trečiajam pasauliniam karui buvo ir daugiau. Galima jas vadinti sąmokslo teorijomis, pigų sensacijų vaikymusi, kažkieno kuriamais ir kol kas stalčiuose slepiamais planais, tačiau realūs istorijos įvykiai patvirtina, kad visais laikais buvo siekiama pasaulio perdalijimo, o jis nevyksta taikos sąlygomis. Ne vienas istorikas ar politikas tvirtina, kad šiandien susidarė panašios sąlygos kaip prieš Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus.

Antai slovėnų kultūrologas ir „froidomarksistinės“ pakraipos filosofas Slavojus Žižekas Šveicarijos laikraščiui „Tagesanzeiger“ tvirtina, kad, žemindami ir juokdamiesi iš pirmojo Rusijos lyderio Boriso Jelcino, Vakarai padarė didelę klaidą ir paskatino rusus išsirinkti „kietos rankos“ vadovą V. Putiną. „Taigi, mes patekom į situaciją, panašią prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai žaidimo taisyklės neaiškios“, – sakė filosofas. Jis primena, kad ir prieš aną karą daugelis netikėjo, jog jis kils.

Konfliktai prasideda nuo įtakos sferų perdalijimo. Šių metų pradžioje DELFI rašėme, kad 1914 m. tapo 1939 m. nusikalstamo pakto repeticija. 1914-ųjų sausio 14-18 d. carinė Rusija ir kaizerinė Vokietija pasirašė sienų sutartį, kuria Lietuva buvo eilinį kartą padalinta ir suskaldyta, o ta imperijų siena ėjo per Lietuvos etnines žemes. Istorikai tvirtina, kad tai buvo savotiškas Molotovo-Ribbentropo pakto prototipas

1914-ųjų sausio sutartimi buvo nustatyta siena tarp Rusijos ir Vokietijos. Tuomet Lietuva dar įėjo į carinės Rusijos Vakarų gubernijos teritoriją. Viena sienos atkarpa – nuo Vištyčio iki Smalininkų. Imperijų siena toliau ėjo nuo Memelio per Rytų Galiciją pagal Sano upę, tęsėsi per Užkarpatę, rytinius Lenkijos rajonus ir Chelmo guberniją. Ši takoskyros linija su tam tikrais nukrypimais buvo panaši į 1939-ųjų padalijimą. Istorikas Algirdas Jakubčionis teigia, kad 1939-1940 m. J. Stalinas iš esmės atkūrė Rusijos imperiją pagal 1914 m. sienas, o su šiuo reiškiniu, kaip neva pažangiu, sutiko net garsusis lenkų kilmės baltagvardiečių generolas Antonas Denikinas. Jam tai buvo imperinės Rusijos galybės atkūrimas.

Tiesa, ana sutartis egzistavo labai neilgai – kiek daugiau nei pusę metų. 1914-ųjų liepos 28 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai po to, kai birželį serbų nacionalistas Gavrilas Principas Sarajeve nužudė Austrijos sosto įpėdinį 50-metį Frantzą Ferdinandą, su žmona keliavusį po tuo metu Austrijos-Vengrijos valdytą Bosniją ir užtrukusį kariuomenės parade.

Kas sukels naują karą?

Dabar eskaluojama Trečiojo pasaulinio karo galimybė, kuriam įsiplieksti pakanka menkiausios kibirkšties. Sausį rašėme, kad, prognozuodami tokią ateitį, politikai ir apžvalgininkai verčia kaltę vieni kitiems. Štai buvęs Vokietijos kancleris, 95 metų sulaukęs socialdemokratas Helmutas Schmidtas dienraštyje „Bild“ tvirtino, kad Ukrainos krizė jam primena Pirmojo pasaulinio karo išvakares, bet dėl to kalti Europos Sąjungos biurokratai, puolę į „didybės maniją“ ir reikalaudami skirti daugiau pinigų NATO apginklavimui. Jis siūlo atsiversti australų istoriko Christopherio Clarko bestselerį „Lunatikai“ („The Sleepwalkers“), kuriame teigiama, kokie nemokšos buvo Europos didžiųjų valstybių lyderiai dėl skerdynių per pirmąjį industrializuotą karą ir dabar, „pastatę Ukrainą akistaton su menama būtinybe rinktis tarp Vakarų ir Rytų“.

Buvęs Maskvos numylėtinis H. Schmidtas negina ir Donecko separatistų, ir paties Kremliaus, tačiau taip tarsi tvirtina, kad, jeigu Kijevas nebūtų priverstas rinktis tarp Rytų ir Vakarų (o šio pasirinkimo aktyvi tarpininkė buvo Lietuva), liktų Rusijos orbitoje, ir tuomet apie jokį Trečiąjį pasaulinį karą nekalbėtume. Garbaus amžiaus sulaukusį politiką (kaip ir SSRS „perestroikos“ tėvą M. Gorbačiovą) papildo vieno žinomiausių Rusijos analitikų ir Rusijos prezidento V. Putino patarėjo Sergėjaus Glazjevo straipsnis „Trečiasis pasaulinis karas neišvengiamas?“, paskelbtas portale Rusvesna.su, kuriame yra net atskiras skyrius „Trečiasis pasaulinis“. Kremliaus trubadūro Aleksandro Dugino pasekėjas sutinka, kad Rusija gali imti byrėti iš vidaus kokiais 2020 metais, tačiau dėl visko kalta Amerikos hegemonija…

Kitame vokiečių laikraštyje „Die Zeit“ randame išsamų prof. Vytauto Landsbergio interviu „Prasidėjo Putino karų epocha“, kuriame faktinis pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas neigia, kad įvykiai Ukrainoje yra tik vidinis jos reikalas. Įsidrąsinęs ir stebėdamas Vakarų mindžikavimą V. Putinas žengs toliau. Dabar Kremliaus propaganda kuria šovinistinę terpę Rusijoje, esą Vakarai nori Rusiją pažeminti, todėl jai reikia laikytis aukštai pakėlus galvą ir didinti karinį potencialą, koks buvo geriausiais SSRS laikais.

Branduolinio karo isterija

Štai čia pereiname į žurnale „Forbes“ paskelbtą į Amerikos branduolinės energetikos eksperto Jameso Conca‘o analizę „Ar Rusijos branduolinis ginklas atneštų jai pergalę?“. „Amerikiečiai turi kur kas trumpesnę atmintį negu rusai, – pastebi apžvalgininkas. – Praėjo 25 metai nuo Berlyno sienos griūties, bet Rusijai Šaltasis karas dar nesibaigė. Jeigu jos įsiveržimas į Ukrainą nekelia nerimo Vakaruose, tai gal nauji Rusijos taktiniai branduoliniai ginklai privers juos susirūpinti…“

JAV sukaustė save branduolinio nusiginklavimo sutartimis, o trečioji Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutartis (angl. Strategic Arms Reduction Treaty, START-3) buvo naudinga Rusijai, kuri ir toliau pirmavo pagal tokių užtaisų galingumą. Tik visai neseniai, kaip pastebi ekspertas, JAV gynybos ministras Chuckas Hagelis (vasario 17 d. Charles‘as Timothy‘s „Chuck“ Hagelis atsistatydino iš šių pareigų) pareiškė nusiuntęs Kongresui branduolinės programos finansavimo projektą, pagal kurį per artimiausius 5 metus išlaidos jai padidės 10 proc., tai yra, apie 8 mlrd. dolerių (dabar išleidžiama 15 mlrd. dol.).

Kitas autorius kritikuoja ir NATO kolektyvinės gynybos koncepciją. Vakarai tarsi prisnūdo ir niekaip nereaguoja į Rusijos keliamas grėsmes. „Aljanso pelės atmintis visai atrofavosi, – kandžiai laikraštyje „The Washington Post“ rašo apžvalgininkas Davidas Ignatius, – nes ji pamiršo, kas yra kolektyvinė gynyba“. Agresija prieš Ukrainą tą atmintį turėtų pabudinti, mano autorius, tik ar ne per vėlu?

Rusijoje ir toliau kurstoma isterija, kuria neatmetama galimybė smogti branduolinį smūgį, jei kiltų naujas karas dėl Krymo ar Ukrainos. Rusijos masinės elektroninės sąmonės tyrimų centro (CIMES) apklausos duomenimis, 25 proc. rusų mano, jog branduolinis karas įmanomas, jei būtų bandoma susigrąžinti Krymą. Tokią apklaustųjų nuomonę paskatino V. Putino prisipažinimas Andrejaus Kondrašovo filme „Krymas. Kelias į Tėvynę“ , kad būtent jis pernai per vieną vasario naktį priėmė sprendimą aneksuoti pusiasalį. Tai lėmė ir referendumo rezultatus.

Būtų naivu Rusijos vadovą vadinti paprasčiausiu melagiu. Jis sąmoningai skatina kurti savo kultą ir skleidžia šovinistinę isteriją šalyje bei už jos ribų. Galbūt kada nors jis su napoleonišku ar nacistiniu pasididžiavimu pripažins, kad tai jo dėka kilo Trečiasis pasaulinis karas – hibridinis, branduolinis, bet tikrai ne hipotetinis.
Šis straipsnis taip pat publikuotas Delfi