Tėvynės meilė, patriotizmas, valstybės gynimas… Kokie gražūs žodžiai! Ta karta, kuriai šios sąvokos buvo įaugusios į kraują, jau vos slenka, pasiramsčiuodama lazdele.

Vidurinioji – jų vaikai ir anūkai – užsiėmusi verslu ir dėl visa ko perka namus Vakaruose, pinigus perveda į užsienio bankus. Jaunimas sprunka uždarbiauti, ir apie jokį Tėvynės gynimą nė galvoti nenori… Kas belieka? Kariuomenė? Šauktiniai, kurių keli tūkstančiai po šešerių metų pertraukos „loterijos“ tvarka įsilies į ginkluotųjų pajėgų gretas?

Tėvynės meilė skaičiais

Jeigu pasektume visuomenės apklausas (jų rezultatai taip pat labai skiriasi), tai čia vaizdelis lyg ir paguodžiantis. Štai 2004 m. Tėvynę ginti buvo pasiryžę 43,5 proc. respondentų, bet jau 2010 m. pradžioje, dar griaudžiant pasaulinei ekonomikos krizei, jų skaičius sumažėjo iki 30 proc. Tų metų apklausos duomenimis net 61,3 proc. apklaustųjų neimtų ginklo, kad apgintų savo valstybę.

„Spinter tyrimai“ tuomet skelbė, kad vos 6,5 proc. gyventojų imtų ginklą į ranką, jei iškiltų pavojus iš išorės. Po to reikalai tarsi ėmė gerėti. Štai 2011 m. kautis su priešu buvo pasirengę 46 proc. gyventojų, tiek pat jų buvo 2012 m., o pernai kovą po Krymo aneksijos ir nuožmių mūšių Donbase lapkritį – apie 41 proc. Dabar, pasak nereprezentacinių visuomenės nuomonės tyrimų, jų dalis išaugo net iki 67 proc.

Suprantama, susiruošusių ginti Tėvynę skaičius auga proporcingai besiplečiant grėsmėms valstybei. Štai pagal 2014 m. lapkritį atliktos apklausos rezultatus tik 8 proc. respondentų pritarė Krymo aneksijai. Tuomet tyrimą pristačiusi Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė sakė, kad iš tų teigiamai vertinančių Krymo aneksiją žmonių daugiau nei pusė yra lietuvių. Ji taip pat pridūrė, kad teigiamai Krymo aneksiją vertino tie žmonės, kurie taip pat mano, jog sovietmečiu Lietuvoje gyventi buvo geriau (tokių buvo 32 proc.). Kitaip sakant, šiuolaikinis agresyvus Kremliaus elgesys tiesiogiai susijęs su SSRS nostalgija (ne veltui Rusijos komunistų partijos frakcija pasiūlė Dūmai svarstyti Stalingrado miesto vardo gražinimo Volgogradui klausimą). Tai ar čia yra vietos Tėvynės meilei?

Kai Lietuva buvo pavojuje…

Bet padarę tokią įžangą nuklyskime į senesnius laikus – į 1919-1920-uosius, kai dar tik kūrėsi Lietuvos kariuomenė. Tuomet pasiryžimas ginti Tėvynę nebuvo vien teorinis. Tada Lietuva turėjo ne vieną priešą, o ir jo įvaizdis imančio ginklą valstiečio sąmonėje buvo gerokai išplaukęs. Apklausų tuomet jokių nebuvo. Savanoris beveik nieko nežinojo apie padėtį šalyje.

Vasario 16-ąją šventėme Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines, tačiau, kaip savo „Dienoraštyje“ rašė prof. Mykolas Romeris (penki šių raštų tomai iš 40 lenkų kalba skirti vien 1918 – 1922 m. laikotarpiui), Lietuvos valstybė tada dar nebuvo įkurta. Trūko valdžios institucijų, kurios galėtų į valstybinį vienetą sujungti tautą ir jos apgyvendintą teritoriją. Tai padaryti trukdė karo meto sąlygos, okupacinė vokiečių valdžia, kuri Lietuvos atžvilgiu turėjo savo aneksinių planų. Itin aršiai kenkė lenkų šovinistiniai veikėjai, puoselėję planus po karo Vilnių ir jo kraštą prijungti prie Lenkijos, o susiklosčius palankioms sąlygoms autonominio krašto teisėmis prisijungti ir visą Lietuvą.

Tik 1918 m. lapkričio 11 d., kai Vokietija pasirašė kapituliacijos sutartį ir vokiečiai traukėsi iš Lietuvos, atsirado galimybė organizuoti atgimusios Lietuvos valdžios organus. Tą pačią dieną Augustinas Voldemaras tapo vyriausybės vadovu, kartu ir užsienio reikalų bei krašto apsaugos ministru. Lapkričio 23 d. sudaroma Krašto apsaugos taryba – oficialiai pradėta kurti Lietuvos kariuomenė. Bet A. Voldemaras šiuose postuose išbuvo vos 15 dienų, taip ir nesupratęs kariuomenės formavimo esmės. Jis manė, kad pirmiausia reikia sukurti miliciją tvarkai šalies viduje palaikyti, o iš išorės apgins Vokietija, kuri buvo įsipareigojusi pagal Kompjeno paliaubų sutartį.

Kariuomenės organizavimą labai komplikavo tai, kad karininkų korpusą daugiausiai teko sudaryti iš carinėje armijoje tarnavusių karininkų, tarp kurių buvo visokio plauko veikėjų. Iš pradžių buvo pririnkta apie 100 karininkų ir beveik 50 karių savanorių. Pastarųjų padaugėjo, kai gruodžio 29 d. buvo paskelbtas atsišaukimas į tautą, kviečiantis Lietuvos vyrus savanoriais stoti ginti Lietuvos nepriklausomybę.

Atsišaukimas iš pat pradžių skelbė: „Lietuva pavojuje! Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė Lietuvon svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina, atimdama iš mūsų gyventojų duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai. Tad ginkime Lietuvą! Parodykime, jog esame verti amžiais kovotos laisvės; šiandien Lietuvos likimas mūsų pačių rankose…“

Pirmieji savanoriai Vilniuje pradėjo rinktis 1918 m. spalio mėn. pabaigoje, bet vokiečiai neleido jų apginkluoti. Jau 1919 m. sausį paskelbus mobilizaciją susirinko apie 400 karininkų ir puskarininkių, dar 200 įstojo į sausio 25 d. organizuotą Karo mokyklą. Dar neišėjus vokiečiams, į Vilnių veržėsi ir bolševikai, ir bermontininkai, ir lenkai. 1918-ųjų gruodžio 8 dieną Rusijoje veikęs Lietuvos komunistų partijos centro komitetas paskelbė, kad sudaryta „Lietuvos laikinoji darbininkų revoliucinė vyriausybė“, vadovaujama V. Mickevičiaus – Kapsuko. Sovietų Rusija gruodžio 22 d. pareiškė pripažįstanti savo sudarytą marionetinę vyriausybę. Ją Raudonoji armija 1919 m. sausio 5 d. ant durtuvų atnešė į Vilnių. Iki tol likus 5 dienoms, 1919 m. sausio 1 d., Vilniaus lietuvių karo komendantūros kariai buvo spėję iškėlę Gedimino kalne trispalvę. Deja, neilgam: kitą dieną ji buvo nukabinta, o Lietuvos vyriausybė persikėlė į Kauną, kur dirbo iki pat 1939 m. rudens.

Tylusis savanorių herojizmas

Taigi, 1919–1920 m. Lietuvos kariuomenėje buvo daug nepilnamečių savanorių, todėl net buvo pakeistas rinkimų įstatymas, pagal kurį Lietuvos kariuomenės kariams 1920 m. balandį vykusiuose rinkimuose į Steigiamąjį Seimą leista balsuoti nuo 17 metų amžiaus, o kitiems piliečiams – tik nuo 21 metų. Yra išlikę nuotraukų, kokie jauni vaikinai pozuoja su už save didesniu šautuvu rankose…

Savanoriams buvo numatytos ir kitos lengvatos. Viena svarbiausių – žemės dalijimas. 1922 m. balandžio 4 d. priimtas Žemės reformos įstatymas numatė už atlygį nusavinti dvarų žemes, viršijančias 80 ha, o be atlygio – tarnavusiųjų Lenkijos kariuomenėje ir bermontininkų būriuose bei Rusijos laikų majoratus (paveldėjimo būdu įgytas žemes). Savanoriams žemė po 8 – 20 ha buvo dalijama be atlygio, kiti ją turėjo išsipirkti per 36 metus.

Tūkstančiai Lietuvos vyrų, išgirdę šaukimą savanoriauti, neliko abejingi. Kaip vaizdžiai rašė amžininkai, palikę neapverstą juodo arimo vagą, nebaigtą dainos posmą, jie skubėjo į savanorių rinkimosi punktus Kaune, Alytuje, Panevėžyje, Kėdainiuose, Marijampolėje, Vilkaviškyje ir kitur. Į kariuomenę ėjo daugiausia kaimo vyrai, taip pat vyresniųjų klasių moksleiviai, dar visai vaikėzai. Mažai kas stojo į kariuomenę iš miestų, kurie tuo metu buvo nelietuviški. Absoliuti dauguma savanorių – lietuviai, kitų tautybių buvo nedaug, pavyzdžiui, latvių buvo 67, lenkų tik 5.

Formuojamiems Lietuvos kariuomenės daliniams, prastai aprengtiems ir ginkluotiems, nedaug teapmokytiems, teko iškart vykti į frontą. 1919 m. vasario mėnesį lietuviai sumušė bolševikus Kėdainių bare. Ties Taučiūnų kaimu žuvo pirmasis Lietuvos kareivis Povilas Lukšys. Pirmasis Lietuvos karininkas, žuvęs nepriklausomybės kovose, buvo I pulko vadas Antanas Juozapavičius. Jis žuvo kautynėse Alytuje. Lapkričio 21-22 d. mūsų kariuomenė ties Šiauliais ir Radviliškiu sutriuškino bermontininkus. Gruodžio 15-ąją jie galutinai išvyti iš Lietuvos.

1920 m. liepos 12 d. po daugiau kaip pusmečio derybų buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Tarybų Rusijos ir Lietuvos. Kitą mėnesį Lietuvos Steigiamasis Seimas ją ratifikavo, ir Raudonoji armija po pusantrų metų okupacijos paliko Vilnių, tačiau iš krašto neišėjo. Lietuvos kariuomenei poilsio nebuvo: jau sausio 9 d. Lenkijos valstybės vado Juzefo Pilsudskio palaimintas generolas Lucjanas Zeligowskis, suvaidinęs maištą prieš Lenkijos vyriausybę, inspiravęs tariamą lenkų „sukilimą“ Vilniuje ir sulaužęs Suvalkų sutartį, užėmė Vilniaus kraštą.

Prasidėjo dar vienas Lietuvos kariuomenės krikšto laikotarpis. Karo istorikai teigia, kad, lapkričio 19 d. lenkus sutriuškinus ties Širvintomis ir L. Zeligowskiui automobiliu pabėgus, kelias į Vilnių buvo laisvas ir jį derėjo atsiimti. Tačiau Tautų Sąjungos karinės kontrolinės komisijos pirmininkas pareikalavo, kad mūsų kariuomenės žygis būtų sustabdytas, ir Lietuva, ištikimai ir naiviai laikydamasi tarptautinių susitarimų, reikalavimui pakluso. Vilniaus kraštas buvo atplėštas 19 metų…

Maištai – taip pat krikštas…

Tais sudėtingais nesibaigiančio karo laikais Lietuvos kariuomenė, taip pat ir savanoriai, ko gero, buvo sąmoningesni negu taikos metais. Tai liudytų ir vienas faktas, kuris, žinoma, trukdė puoselėti valstybės gynimo jausmus. Kariškiai nebuvo abejingi sunkiai padėčiai šalies viduje, politinėms rietenoms, nelengvam kareivių ir karininkų gyvenimui. Jie nuolat įsitraukdavo į maištų, perversmų, sukilimų rengimą ir malšinimą.

Kaip rašo istorikas Gintautas Miknevičius, pirmas jų įsikišimas į valstybės reikalus buvo dalyvavimas nušalinant A. Voldemarą 1918 m. gruodžio 23 d., nors tuomet susiformavusiuos kariuomenės dar nebuvo. 1919 m. rugpjūtį buvo išaiškintas diversinės lenkų organizacijos „„Polska organizacja wojskowa“ (POW) rengtas perversmas, kuriame dalyvavo ir dalis karininkijos. Lenkai verbavo Lietuvos kareivius bei karininkus, kad Lietuvos žmonių vardu būtų išvalytas kelias būsimai L. Zeligowskio invazijai.

Vienas svarbesnių bandymų įvyko 1920 m. vasario 22-23 d., kai bolševikuojantys kareiviai ir puskarininkiai sukėlė Kauno įgulos maištą. Kareiviai ir jaunesnieji puskarininkiai ne tik reiškė nepasitenkinimą prastu aprūpinimu, bet ir kėlė politinius reikalavimus ir, bolševikų agitatorių veikiami, net ėmėsi sudarinėti revoliucinius komitetus. Valstybei, neturinčiai visiems piliečiams atstovaujančios valdžios (Steigiamasis Seimas bus išrinktas tik po poros mėnesių), iškilo rimtas pavojus.

Kaip 2009 m. rašė žurnalistas Aras Lukšas straipsnyje „1920-ieji: maištas ar sukilimas?“, maištininkų komitetui vadovavo vadinamam LITBEL‘ui priklausančios Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos atstovai, lenkų kariuomenės kapralai, Rusijos kariuomenėje tarnavę puskarininkiai ir išsaugoję aukštas pareigas bei laipsnius Lietuvos kariuomenėje. Maištas netruko persimesti į kitus aplink Kauną dislokuotus dalinius. Vasario 23-osios rytą jis buvo numalšintas.

Įvykę susišaudymai pareikalavo trijų aukų: žuvo du maištininkai, o vyriausybės pusėje – komandiruotas amerikiečių karininkas Samuelis Harry‘is. Pagrindiniai „revoliucinio komiteto“ nariai buvo suimti ir sušaudyti. Vėliau tokio pat likimo susilaukė dar keli revoliucionieriai, o po 1927 m. gruodžio 27 d. perversmo – ir Keturi komunarai, po bolševikų revoliucijos Petrograde permesti į Baltarusiją ir Lietuvą (beje, tik 1990-ųjų spa­lio 26 d. Kau­no mies­to val­dy­bos nu­ta­ri­mu su­šau­dy­tų ko­mu­nis­tų pa­lai­kai iš Ra­my­bės par­ko buvo perkelti į Aukš­tų­jų Šan­čių ka­rių ka­pi­nes).

Nepavykus bolševikų inspiruotam maištui, besikuriančiai Lietuvos kariuomenei ir jos prestižui tuomet buvo suduotas stiprus smūgis. Juo labiau, kad šių vyrų dar laukė sunkios kovos – šį kartą frontuose su lenkais. Vienintelis sėkmingas bandymas buvo 1926 m. gruodžio perversmas, kai aviacijos karininkų padedami į valdžią atėjo A. Smetonos vadovaujami tautininkai. Kariuomenei dalyvaujant buvo mėginta pakeisti ir pačių tautininkų paskirtą Vyriausybę. Paskutinis toks nesėkmingas mėginimas įvyko 1934 m. birželio 7 d. Į mūsų šalies ir jos kariuomenės istoriją jis įėjo „keistojo“ arba „tyliojo“ pučo pavadinimu.

A. Smetona nevengė naudoti kariuomenės slopinant pasipriešinimą jo režimui. Pavyzdžiui, kaip magistro moksliniame darbe rašė istorikė Sigita Černevičiūtė, per Suvalkijos ūkininkų maištą 1935 – 1936 m. galiojo karo padėtis, tad veikė karo lauko teismai, maištininkai buvo ne tik šaudomi, bet tarp jų veikę plėšikai ir teroristai naikinami dujų kamerose. Net 18 aktyvistų buvo skirta mirties bausmė. Daug kur prieš riaušininkus buvo mesti pasieniečių būriai ir net šarvuočiai. Padėtimi naudojosi komunistai, kurie skelbė pareiškimus, raginančius ūkininkų streiką paversti “bendra kova prieš fašizmą”.

Pagaliau 1939 m. spalio 27 dieną Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinės kariai peržengė demarkacinę liniją, skyrusią Lenkijos okupuotą Vilnių ir kitas rytines lietuvių etnines žemes nuo nepriklausomos Lietuvos. Kitą dieną kariuomenė įžengė į sostinę. Bet jau kitų metų liepos 15 d. SSRS tankai įžlegėjo į Vilnių, liepos 25 d. Lietuvos kariuomenė buvo pavadinta Liaudies kariuomene, o rugpjūčio 30 d. Lietuvos SSR liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą, skelbiantį Lietuvos liaudies kariuomenės likvidavimą.

***

Taigi, nuo pat Lietuvos kariuomenės susikūrimo iki jos likvidavimo – per visus beveik 22 metus – ramaus gyvenimo nebuvo. Mes negalime tvirtinti, kad meilė Tėvynei joje liejosi per kraštus. Dėsnis vienas: kuo valstybei sunkiau, kuo didesni išmėginimai jai tenka, tuo randasi daugiau vienybės, susitelkimo ir atsidavimo savo kraštui. Kariuomenės ištakos tautoje. Tad turime pagrindo teigti, kad ir šiandien, ant Lietuvos žemės stojus okupanto batui, daugelis pasielgtų kaip tolimaisiais 1920-aisiais.

Paklauskime savęs – ar iš tikrųjų taip…
Šis straipsnis taip pat publikuotas