Prieš 15 metų atsistatydino Borisas Jelcinas. Daugelis prisimena tą jo graudžią atsisveikinimo kalbą per televiziją gruodžio 31 dieną: veide galėjai įžvelgti bejėgiškumo žymę, balsas buvo prislėgtas, nors pirmasis Rusijos prezidentas tvirtino, esą valstybės vairą perduodantis „į patikimas rankas“, tai yra Vladimirui Putinui.

Po trijų mėnesių, 2000-ųjų kovo 26 d., visiška fizinė ir politinė priešingybė B. Jelcinui, vos 48-rių sulaukęs buvęs užsienio žvalgybos karininkas ir FST direktorius perėmė valstybės vadovo skeptrą.

B. Jelcino poelgis buvo negirdėtas per visą Rusijos istoriją: nė vienas caras, diktatorius ar prezidentas savo noru nepaliko Žiemos rūmų ar Kremliaus. Rusams tai suteikė vilčių, kad SSRS paveldėtoja vis dėl to pasuks bent jau moralios demokratijos keliu. Bet V. Putinas puikiai suprato, ko reikia amorfiško valdymo ir 1998 m. finansinės krizės nualintai Rusijai – kietos rankos, diktatoriškų pertvarkymų, palydint jas senomis sovietinių laikų propagandinėmis dainelėmis, jog dėl visų rusų nepriteklių kaltas imperializmas…
Diktatūra laikosi ant lakių posakių apie meduolį ir botagą grįstos politikos. Mases pamaitini pažadais, kad smunkantis rublis netrukus atsigaus, naftos kainos stabilizuosis, sankcijos tikslo nepasieks, tik dar truputį reikia susiveržti diržus, ir jos tiki… Jeigu kyla protestai, imi į ranką botagą: išvaikai mitingus Bolotnaja ar Maniežo aikštėse, šimtus sugrūdi į izoliatorius, o pačius aršiausius pasodini ilgesniam laikui, vis tvirtinant, kad jie maitinami Vakarų pinigais, todėl yra priešiški „paprastiems rusams“, kad ne mažesni priešai yra verslininkai – tokie kaip nuožmūs V. Putino kritikai Aleksejus Navalnas ir jo brolis Olegas…

Dar vienas diktatūros bruožas – pridengti vidinius prieštaravimas agresija prieš kitas šalis. V. Putinas nesuklydo: Krymo aneksija ir akivaizdi parama Ukrainos separatistams susilpnino oponentų kritiką ir pakėlė jo reitingus. Kaip ir karas Čečėnijoje, kurį pratęsė į valdžią atėjęs V. Putinas, arba Gruzijos suskaldymas. Nei vieniems, nei kitiems Maskva apčiuopiamos naudos nedavė, bet štai Grozne pastatė marionetinį Ramzaną Kadyrovą, kuris ne tik kopijuoja Kremliaus „mačio“ įvaizdį, bet ir imasi įvesti tvarką Donbase…

Šiems Naujiesiems metams V. Putinas irgi parengė dovanėlę – pogromus prieš A. Navalno šalininkų mitingą Maskvos Maniežo aikštėje. „Šis režimas neturi teisės egzistuoti – jis turi būti sunaikintas“, –pareiškė A. Navalnas, išėjęs iš teismo salės, kai teisėja jam skyrė lygtinę laisvės atėmimo bausmę, o jo brolį Olegą pasiuntė 3,5 metų už grotų byloje dėl turto grobstymo. Teismo nuosprendis turėjo būti paskelbtas sausio 15 d., tačiau Kremliui tapo įprasta oponentus „apdovanoti“ Naujųjų išvakarėse.

Kaip sunaikinti režimą, jei tokie iššūkiai jam yra pavieniai, o aktyvius jo oponentus galima ant pirštų suskaičiuoti? Netgi po 8,5 metų kalėjimo V. Putino amnestijos išlaisvintas Michailas Chodorkovskis siūlosi tapti tik „Rusijos krizės vadovu“ ir sukurti šalyje tikrąją demokratiją, jeigu prezidentas Vladimiras Putinas paliks savo postą. M. Chodorkovskis taip pat įspėjo, kad V. Putinas tapo grėsme Europai ir po karinės kampanijos Ukrainoje gali ryžtis naujiems „nuotykiams“, kad sustiprintų savo populiarumą ir išsilaikytų valdžioje iki rinkimų 2018 metais. „Ar tikrai manote, kad Rusija gyvuos tik 20 metų? V. Putinui dabar yra 62-eji. Gal mums reikėtų sukurti kažką stabilesnio, negu vienintelis 62 metų vyras? O kas yra stabiliau? Institucijos“, – miglotai sakė jis.

Prezidentui tai tik kelia juoką. Per surengtą metinę spaudos konferenciją paklaustas, ar M. Chodorkovskis galėtų tapti prezidentu, V. Putinas sarkastiškai šyptelėjo: „Kurios šalies?“. Jis įsitikinęs, kad, kol yra tokių galingų rėmėjų propagandistų kaip Dmitrijus Kiseliovas (kovo 16-ąją, referendumo Kryme dieną, geras V. Putino bičiulis pagrasino Vakarams branduoliniu ginklu) ar prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Viačeslavas Volodinas (Valdajaus klubo diskusijoje jis leptelėjo sakralinę frazę: „Yra Putinas – yra Rusija, nėra Putino – nėra Rusijos“), jo režimas nežlugs.

Taigi, opozicija Rusijoje išsiblaškiusi, kai kurių savo aktyvistų neteko. Antai, neseniai pasitraukusi Valerija Novodvorskaja dar pernai kovą parinko vaizdingą citatą iš Jeano Paulo Sartre‘o pjesės „Velnias ir Viešpats Dievas“. „Nelaime visuomet patikime po laiko“, – pasakė pagrindinis herojus. „Ponas Dievas, suprantama, su Ukraina. O velnias, kaip visada, pradedant 1917 metais, su mumis“, – kaip visada kandžiai pastebėjo opozicionierė. Nelaimė Rusijos tyko jau dabar, bet kada rusai ja patikės?

Be užuolankų V. Putiną sulyginusi su A. Hitleriu, ji tėškė: „Putinas turi nieko nelaukęs atsistatydinti, 87 karinio nusikaltimo bendrininkus iš Federacijos tarybos reikia išvaikyti kartu su Gosdura. Tegu eina žaisti kompiuterinių „šaudo gaudo“, nes kitaip mes pralošime ne tik karą, bet ir planetą“.

Bet šie šūksniai pavieniai, o ir jiems randama nutildymo būdų. Tuo metu Vakarai skaičiuoja, ką V. Putinas išlošė geostrateginiame kare (Krymas vis tik Rusijos, laimėtos Kinijos simpatijos, diplomatinės naudos pasiekta santykiuose su Indija, Šiaurės Korėja, Turkija, Pakistanu ir Iranu), stiprėja balsai, kad JAV ir ES sankcijos neduoda rezultatų ir reikia vienyti jėgas su OPEC šalimis, nes čia naftos kainas diktuoja Amerikos bičiulė Saudo Arabija, o tuo metu Maskva demonstruoja, kad ji Donbaso separatistų rėmimą jau tarsi palieka savieigai arba R. Kadyrovo gaujai. V. Putinas netgi pagiria P. Porošenką…

Bet yra ir kitų nuomonių. Štai skandalingasis vokiečių žurnalas „Bild“ rašo, kad, NATO strategų prognozėmis, 2015 m. V. Putinas gali būti nuverstas iš Rusijos prezidento posto. Dėl įvestų sankcijų ir pajamų mažėjimo Rusijos oligarchai jam darys spaudimą ir privers atsistatydinti. Tokia galimybė svarstoma ir Vokietijos vyriausybėje, praneša „Bild“. Valdančiosios frakcijos ekspertas Bundestage Karlas Georgas Wellmannas įsitikinęs, kad ekonomikos ir visuomeninė krizė vis labiau grasina V. Putino aplinkai.

Vis dėlto V. Putino pasitraukimo klausimas daugiau teorinis. Štai rugsėjį Lietuvoje viešėjęs ir diskusijoje dalyvavęs žinomas nuoseklus Kremliaus kritikas, disidentas Andrejus Piontkovskis į klausimą, kur trečią kadenciją valdantis Vladimiras Putinas veda Rusiją, atsakė, pasitelkdamas kitos savo knygos „Trečiasis kelias…į vergiją“ pavadinimą. Jis citavo žymų austrų ekonomistą Friedrichą Hayeką, kuris teigė, jog į vergovę veda fašizmas ir komunizmas. Politologas pridėjo, kad esama ir trečio kelio – putinizmo, kuris taip pat Rusiją nuves į vergovę. Tai kažkas tarpinio tarp komunizmo ir fašizmo, bet rezultatas tas pats.

Ar prie prognozuojamo V. Putino pasitraukimo kaip nors prisideda Lietuva? Daug nerimo jos žmonėms pasėjo prognozės, kad kita V. Putino agresijos auka gali būti Baltijos šalys. Pirmuoju smuiku jo kritikų gretose čia groja Lietuva. Karingi, bekompromisiai ir Kremliui čaižūs Lietuvos prezidentės posakiai yra atsakas į tokius planus, ypač dabar, kai V. Putinas patvirtino kur kas karingesnę Rusijos karinę doktriną. Štai kodėl V. Putino atsistatydinimas sukurtų galimybę ne tik iš esmės atsisakyti tokios grasinančios retorikos, sušvelninti abipusį toną, bet ir pagerinti tarpvalstybinius santykius. O tada, žiūrėk, ir sulauktume Kremliaus šeimininko vizito į Vilnių…

Žinoma, Lietuva mažytė šalis, ir jos besąlygiška parama Kijevui čia tampa toli gražu ne esminė tokių santykių blogėjimo prielaida. Maskvą labiau erzina Lietuva kaip NATO forpostas prie rytinių bloko sienų. Kremliaus mėginimai įkalti pleištą tarp Aljanso ir ES narių gali susilpninti šių organizacijų vienybę, bet ne sugriauti jas. Pirma Rusija pasiduos vergovei, kai eiliniai rusai supras, kad santykių komplikavimas su Vakarais nėra geriausia išeitis. Tuomet ir Maskvoje prasidės Maidanas, kuris Kremliaus vadovui gali baigtis V. Janukovičiaus likimu…

O kol kas jam pritaria apie 81 proc. apklaustų rusų. Rusija dar nepribrendo. V. Putinas tai žino.

Šis straipsnis taip pat publikuotas