Lietuva sugriovė sovietų imperiją. Ar ji sugriaus Rusiją?

Ne kartą esu rašęs apie tebesitęsiantį ginčą, kas gi sugriovė Sovietų Sąjungą. Nuopelnus už šios imperijos žlugimą prisiima daug kas, bet neabejotinai viena iš pirmųjų SSRS griovėjų buvo Lietuva. Dabar istorijos ratas tarsi apsisuko: Rusijos ekonomika braška per visas siūles, jos agresyvi politika primena prieškarį, ir visiškai logiška klausti: ar vėl nebūsime pradininkai išklibindami V. Putino imperijos pamatus?

Šermenys Viskulių kaime

Prieš penkerius metus, pasinaudodamas šv. Pijaus X-ojo kunigų brolijos Lietuvoje interneto svetaine (www.fsspx.lt), DELFI rašiau apie… šermenų organizavimą. Alegorine forma tvirtinau, kad tokie SSRS šermenys buvo surengti ir 1991-ųjų gruodžio 8 d. Belovežo girioje, Viskulių kaime, kur dažnai stumbrų pamedžioti ir palėbauti apsistodavo vietos nomenklatūra, aukšti partiniai pareigūnai iš Maskvos bei kaimyninių respublikų (nėra duomenų, kad čia lankydavosi ir Lietuvos vadovai; anuometinis LKP lyderis Algirdas Brazauskas paprastai medžiojo Lietuvoje, jis priklausė elitiniams II-ajam ir paskui I-ajam medžiotojų būreliui, o 1995 m. prezidentas kartu su mūsų šalyje viešėjusiu Lenkijos premjeru Jozefu Oleksy Pašilių stumbryno aptvare nušovė du stumbrus patinus). Prie negyvėlio molinėmis kojomis stovėjo Stanislavas Šuškievičius, Borisas Jelcinas ir Leonidas Kravčiukas. Sakoma, kad pastarasis, aistringas medžiotojas, atvyko į girią būtent pamedžioti, o ne dokumentų pasirašinėti, taigi, lyg ir buvo apgautas, o tuomet esą ir sutartis neteisėta…

Beloveže pasiektas susitarimas trijų valstybių parlamentuose ratifikuotas gruodžio 10–12 d. Tai buvo kartu ir vienas steigiamųjų NVS dokumentų, jį papildė 1991 m. gruodžio 21 d. pasirašytas Alma Atos protokolas, kai prie Sandraugos prisijungė dar aštuonios buvusios sovietinės respublikos. Vienas iš trijų prie SSRS karsto stovėjęs tuometinis Baltarusijos lyderis S. Šuškievičius, vėliau apsilankęs Lietuvoje, interviu laikraščiui „Kauno diena“ taip kalbėjo apie šiuos šermenis: „Tuomet Beloveže buvo priimtas vienintelis protingas sprendimas, padėjęs neskausmingai, be kraujo praliejimo atsikratyti neefektyviu imperiniu dariniu, kurio reformavimas, kaip rodė aplinkybės, neduotų jokių teigiamų rezultatų“.

Tiesa, be kraujo ir peštynių palaidoti SSRS nepavyko: 1993-ųjų spalį neramumai Maskvoje, kai B. Jelcinas įsakė atidengti ugnį į jam nepaklususios Aukščiausiosios Tarybos pastatą, vos neperaugo į pilietinį karą. Naujos kartos politikams kelią mėgino pastoti SSRS reanimatoriai…

Visa plejada SSRS griovėjų

Tai kas gi buvo neformalieji imperijos griovėjai? Žinoma, Michailas Gorbačiovas, kurio neatsargiai pradėta perestroika peraugo į senos politinės sistemos likvidavimą. Kad jis būtų žinojęs, jog, jam įžengus į Kremlių 1985 m. kovo 11 d., jau 1986 m. gruodžio 16 d. vyks neramumai Alma Atoje, 1988 m. įsiliepsnos konfliktas Kalnų Karabache, netrukus Tatarstanas pareikš savo pretenzijas į ekonominį suverenitetą, vyks rusų ir totorių susidūrimai Kryme, sovietinė armija bus brutaliai panaudota Tbilisyje, Baku, o netrukus – ir Vilniuje…

Skelbiamos Baltijos šalių ir kitų buvusių sovietinių respublikų nepriklausomybės deklaracijos. Surengtas 1991-ųjų rugpjūčio pučas Maskvoje. 1991-ųjų gruodį ukrainiečiai referendume balsuoja už nepriklausomybę. Tą patį mėnesį pasirašomas ir ratifikuojamas Belovežo susitarimas. Gruodžio 25 d. atsistatydina perestroikos tėvas M. Gorbačiovas, taip ir nesupratęs, nusikalto ar gera padarė, kad stimuliavo SSRS griūtį. Gruodžio 31-ąją imperija nustoja egzistavusi, nors jos likvidavimo teisinės procedūros dar tęsis ilgai.

Vėliau pasirodė visa plejada priežasčių ir veikėjų, kurie esą padėjo sužlugdyti Sovietų Sąjungą. Vieni mano, kad jos agonija prasidėjo iškart po J. Stalino mirties, pasireiškė per sovietines invazijas Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, karą Afganistane, minimi ir Lenkijos profsąjungų „Solidarnosc“ bei jų lyderio Lecho Walęsos bei lenkų kilmės popiežiaus Jono Pauliaus II (Karolio Vojtylos) nuopelnai. Savotišku santvarkos duobkasiu kai kas vadina ir Leonidą Brežnevą, kuriam šią gruodžio 19 d. sukaktų 108 m.

Kas dar? Kremliaus ideologai nuolat gąsdina, kad čia suveikė JAV valstybės departamentas ir CŽV, seniai ketinantys likviduoti SSRS. Ronaldas Reaganas, kuris SSRS pavadino „blogio imperija“ ir paragino M. Gorbačiovą nugriauti Berlyno sieną, garsieji rusų disidentai Andriejus Sacharovas, Sergėjus Kovaliovas, kuris, išklausęs prezidento Dmitrijaus Medvedevo kalbą apie modernizuojamą Rusiją, pasakytą 2012-ųjų balandį, užleidžiant prezidento postą V. Putinui, pareiškė: „Sakoma, kad mes jau ne Sovietų Sąjungoje. Man atrodo, mes gyvename modernizuotoje SSRS, kai, siekiant nuolankumo ir paklusnumo, dar naudojami GULAG‘ai…“

Būta ir kitokių versijų. Vieni kalbėjo, kas SSRS sugriovė Vakarų pasaulio apžavai, sotus gyvenimas, kuris ir šiandien daro nemažą įtaką rusų savimonei, o Vilniaus meras Artūras Zuokas 2012-ųjų birželį tarstelėjo, jog „džinsai ir rokas sugriovė Sovietų sąjungą labiau negu bet kas kitas”. Gi šį pavasarį pasirodė profesoriaus iš Vašingtono universiteto, skandinavistikos ir baltistikos specialisto Gunčio Šmidcheno knyga „Dainos galia“ apie Baltijos valstybių dainuojančią revoliuciją (Guntis Smidchens, The Power of Song, 2014). Knyga skirta supažindinti JAV skaitytojus su dainomis, kurios atėjo iš liaudies tradicijas tebeišlaikiusios Lietuvos provincijos, kad jos sugriautų Sovietų Sąjungą. Autorius primena vokiečių filosofo Johanno Gottfriedo von Herderio (1744-1803) tyrinėjimus, kuriuose, išanalizavęs daugelio tautų folklorą, mokslininkas padaręs išvadą, jog lietuviškos dažniausiai liūdnos dainos neša didžiulį reformistinį potencialą…

Pagrindiniai duobkasiai – lietuviai

Galbūt XVIII a. pabaigos filosofas buvo netoli pranašystės, o štai žinomo britų analitiko Edwardo Lucaso pernykščio rugsėjo įrašas „Twitter“ tinkle buvo tiesmukas: „Lietuviai sugriovė Sovietų sąjungą-imperiją. Jeigu aš būčiau Kinijos komunistas, bijočiau pyktis su jais“(angl.: Lithuanians brought down Soviet Union/empire. If I were Chinese commies I’d not pick a fight with them).

Lietuviška „dainuojanti“ revoliucija iš tiesų davė pradžią SSRS žlugimui. Kaip rašėme, pasitikėdamas savo reformatoriaus charizma, M. Gorbačiovas su Raisa Maksimovna tomis įtemptomis 1990-ųjų sausio 11-14 d. netikėtai apsilankė Lietuvoje. Kaip tuomet rašė Lietuvos spauda, M. Gorbačiovo ir žmonos Raisos hipnozės seansas lietuvių tautos neužbūrė. Mėgęs pabendrauti „su paprasta liaudimi“ M. Gorbačiovas šįkart neužmezgė norimo kontakto. Į jo raginimus „Давайте жить вместе“ („Gyvenkime kartu“) žmonės atsakė arba nejaukia tyla, arba skanduojamais šūkiais „Laisvę ir nepriklausomybę Lietuvai!“.

O per apsilankymą Kuro aparatūros gamyklos ceche savo vyrą Raisai Maksimovnai teko net raminti. Šis taip įsiaudrino po karšto nepavykusio pokalbio su įmonės darbininku Zeniumi Lisausku, kad galų gale nueidamas pagrasino: „Sunku jums bus…“ Bet čia pat gavo darbininko repliką: „Kur? Į Jakutiją išvešite?“ Šios scenos liudininkai sakė, kad pora atrodė gerokai sutrikusi. Beje, lygiai po metų, tragiško Sausio dienomis, tarsi atsakydamas į lietuvių abejingumą savo pasiūlymams, M. Gorbačiovas esą kietai miegojo, nors į Kremlių viena po kitos skriejo telegramos, reikalaujančios nutraukti kraujo praliejimą Vilniuje…

Tai buvo, ko gero, iki šių dienų vienintelis SSRS ar Rusijos lyderio apsilankymas Lietuvoje. Tiesa, daug kas prisimena, kai L. Brežnevas, 1958 m. dar būdamas SSKP politbiuro narys, atsakingas už gynybinę ir karinę pramonę, N. Chruščiovo buvo atsiųstas į Vilnių ir net buvo užkopęs į Gedimino kalną. Kalbama, kad tais ekonominio atšilimo laikais aukštas partinis svečias šią pilį pavadino „lietuvių pasididžiavimu“…

Dabar imsimės Rusijos?

Nuo lietuvių inspiruoto SSRS žlugimo praėjo 23-ji metai. V. Putinas, 2000-aisiais pakeitęs B. Jelciną, po penkerių metų apgailestaudamas pareiškė, kad Sovietų Sąjungos griuvimas yra „didžiausia geopolitinė katastrofa“. Šį balandį rašėme, kad iš tiesų tuo galime didžiuotis, kaip ir šiandien, nekišdami galvų į smėlį, turėtume pripažinti, jog parama Ukrainai ir Kremliaus kritika, nepaisant kai kurių verslo ir politikos marginalų skleidžiamų saldžių Maskvai trelių, tampa nuoseklia ir principinga valstybine politika. Bet ar ji reiškia, kad pulsime griauti V. Putino imperiją?

2013-ųjų birželį žinomas amerikiečių etninių konfliktų ekspertas Pole‘as Globe‘as latvių kalba leidžiamame savaitiniame žurnale „Ir“ sakė, jog Rusija sugrius per artimiausius 20 metų. Rusijoje nėra visą valstybę vienijančio prado, bendrų visus telkiančių vertybių. Griūtį pagreitins visai ne kitos tautos kur nors Kaukaze, o patys rusai Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, šiaurėje, kurie nepatenkinti, kad moka mokesčius, o Maskva jiems nieko neduoda.

Kai prieš 30 metų M. Gorbačiovas atvyko į Vašingtoną, jo delegacijoje buvęs garsus Amerikos žinovas Georgijus Arbatovas sakė: „ Gorbačiovas jums atneš tai, ko nepadarė nė vienas ankstesnis SSRS lyderis: jis atims iš jūsų priešą…“ Pernai, dar prieš Ukrainos įvykius, tai atrodė panašu į tiesą: JAV daugiau dėmesio skyrė Artimiesiems Rytams, kovai su terorizmu, vidaus problemoms.

Tačiau Rusijos agresija Ukrainoje, Krymo aneksija verčia mus sugrįžti į „dainuojančios“ ir kitų „spalvotųjų“ revoliucijų laikus. Tam tikra prasme situacija kartojasi. Rusijos ekonomika senka, resursai mąžta, naftos kainos kyla, stagnacinę Kremliaus politiką V. Putinas nori pakurstyti šovinistinės isterijos kurstymu, informaciniais karais, pridengti invazija į Ukrainą, sovietinės nostalgijos atgaivinimu.

Lietuva – teisingai elgiasi ar ne – vėl Kremliaus politikos kritikų avangarde. Ukraina tapo tuo nesantaikos akmeniu, per kurį su savo radikalia retorika šokinėja tai vienos, tai kitos kaimyninės šalies politikai. Pamenate: ir prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę daug kas patardavo rinktis ne atsiskyrimą nuo SSRS, bet „ribotą savarankiškumą“, nes – „negalima erzinti sužeistos meškos“. Kai kurie to meto Sąjūdžio aktyvistai sakydavo, kad sovietinę kariuomenę Lietuvoje reiktų apriboti iki 30 tūkst. kareivių, o ne reikalauti, kaip skanduodavo Lietuvos Laisvės Lyga, „Soviet Army, go home!“

Dauguma Lietuvos žmonių, Sąjūdžio branduolys, gulagus praėję politikai buvo kantrūs, ryžtingi, nusiteikę eiti iki galo, ir jie lėmė tautos pergalę. Jie rodė pavyzdį kitiems. Šitos kovos padarinys – sugriuvusi sovietinė imperinė sistema, kurią dabar V. Putinas siekia atgaivinti, susigražindamas kažkada turėtas pozicijas. Galima smerkti, nepritarti ir baimintis ausį rėžiančių „perteklinių“ Prezidentės pasisakymų Rusijos adresu, kurie mums jau suduoda kitu galu, tačiau ir stručio pozicija, kaip parodė prieškario situacija, yra pragaištinga. Tik demonstruodami savo nuoseklumą ir bekompromisę poziciją, atsikirsime artėjančioms grėsmėms.

Naujosios Rusijos imperijos likimas, kaip tai iššaukiančiai ir naiviai beskambėtų, tokių kaip mes rankose. Ir klaustuko sakinio pabaigoje nerašau.

Šis straipsnis taip pat publikuotas Delfi