Ukraina – XXI-ojo amžiaus skaudulys. Kraujuojanti žaizda, kurią druska dar pabarsto Rusija, visapusiškai remianti pietryčių separatistus. Kas galėjo pagalvoti, kad, prabėgus šešiems dešimtmečiams, šiame moderniame pasaulyje atsiras 1939 – 1941 m. stigmos? Mes vis sakydavome: šiais laikais brolžudiški karai virto ekonominiu spaudimu, technologijų konfliktais, politine ir diplomatine priešprieša… Ir štai tau – Ukraina: jėga aneksuotas Krymas, bandoma atplėšti pramoninius pietryčių Ukrainos rajonus, paskui juos prijungti prie Rusijos, kuri plečia savo placdarmą į strateginį Juodosios jūros regioną.

Pakraščio valstybė – dėmesio centre

Ukrainos pavadinimas greičiausiai kilęs ankstyvosios Rusijos imperijos laikais ir reiškė jos pakraštį (lietuviškai „u krajiny“ – pakraštyje, nuošalyje, prie krašto). Bet tas pakraštys ypač domino Maskvos kunigaikščius bei carus, nes juos viliojo puikus Juodosios jūros regiono klimatas, išėjimas į Vidurio Aziją, Artimuosius Rytus, išteklių turtingus rajonus, neribotos prekybos galimybės.

Žinynai tvirtina, kad valstybės modernioji istorija prasidėjo IX a., Ukrainai tapus senovės rytų slavų civilizacijos centru. IX a. dabartinės Ukrainos teritorijoje susiformavo pirmoji rytų slavų valstybė – Kijevo Rusia, kurios sostinė buvo Kijevas, kaip ir dabartinės Ukrainos. Manoma, kad Kijevo Rusią įkūrė skandinavų gentys – vikingai, gyvenę dabartinėje Švedijoje ir laivais per Nemuną, kitas upes pasiekdavę Juodąją jūrą. 988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras Didysis priėmė iš Bizantijos krikštą. Kijevo Rusia klestėjo X–XI a. Vėliau šią valstybę susilpnino tarpusavio kovos bei totorių invazija.

XIII a. rytinė Ukrainos dalis pateko totorių priklausomybėn, o valstybingumo centras persikėlė į vakarus, kur susiformavo Haličo-Voluinės kunigaikštystė. Nuo seno dabartinė Ukraina buvo dalijama. XIV a. rytinė Galicija atiteko Lenkijai, o likusi dalis – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Liublino unijos 1569 m. visa Ukraina atiteko Lenkijai. 1596 m. popiežiaus pastangomis buvo sudaryta Bresto unija, po kurios atsirado Ukrainos unitų bažnyčia. XIX a. didžioji teritorijos dalis buvo įjungta į Rusijos imperijos sudėtį, mažesnioji – prijungta prie Austrijos-Vengrijos. Po chaotiško periodo, pilno nepertraukiamų kovų ir keleto nepasisekusių bandymų paskelbti nepriklausomybę (1917–1921), Ukraina 1922 m. tapo viena pirmųjų SSRS respublikų. Ji atgavo nepriklausomybę 1991 m. sugriuvus SSRS.

Štai toks trumpas šios šalies istorijos kursas. Jis rodo, kad Ukraina imperinės Rusijos valdžioje tebuvo kelis šimtmečius – dar mažiau negu didžioji jos dalis priklausė LDK (nuo XIV a. antros pusės iki Liublino unijos 1569 m.). Krymo priklausomybė carinei Rusijai – dar trumpesnė (apie Krymo totorius ir jų tarnybą LDK rašėme „Apžvalgos“ kovo – balandžio numeryje). Vadinasi, pagal agresyvią Maskvos logiką lietuviai irgi galėtų reikšti pretenzijas į savo buvusias užkariautas žemes…

Paliaubos geriau už karą

Pirmoje rugsėjo pusėje, kai šis straipsnis dar tik buvo rengiamas spaudai, įvyko kai kurie viltį teikiantys pokyčiai. Rugsėjo 5 dieną Minske trijų šalių kontaktinės grupės pastangomis buvo pasirašytas taikos protokolas dėl ugnies nutraukimo Ukrainoje. Kitą dieną Ukrainos ir Rusijos prezidentai P. Porošenka ir V. Putinas bendravo telefonu. „Dviejų valstybių vadovai – Petro Porošenka ir Vladimiras Putinas – aptarė žingsnius, padėsiančius užtikrinti ugnies nutraukimo režimą. Abi šalys taip pat sutarė dėl būtinybės į situacijos stebėjimą ir ugnies nutraukimo režimo stebėseną maksimaliai įtraukti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją. Taip pat lyderiai sutiko dėl poreikio ieškoti dvišalio bendradarbiavimo būdų, kaip pasirūpinti humanitarinės pagalbos tiekimu Ukrainai“, – teigiama Kijevo pranešime.

Bet jau kitą dieną gauta keletas neramių žinių. BBC skelbė, kad Mariupolyje, prie miesto, girdisi sprogimai, susirėmimai, nepaisant susitarimo dėl paliaubų, tęsiasi. Mariupolis žymi svarbią geopolitinę Luhansko-Donecko-Mariupolio liniją, kuri plačiu frontu atveria priėjimą prie Azovo jūros. Gi „Twiter“ paskyroje Vokietijos politikė, parlamento ir Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos narė Marieluise Beck rašė, kad Luhansko miestas yra ruošiamas Rusijos aneksijai. Miestas yra pilnas Rusijos kareivių, rekonstruojama miesto infrastruktūra, pavyzdžiui, elektros tinklai, yra jungiami su Rusijos tinklais. M. Beck pastebėjo, kad miesto gyventojams jau dalijami rusiški pasai, taip pat Rusijos rubliai. Panašiai situacija klostėsi ir po Rusijos – Gruzijos paliaubų, kai Rusijos remiama policija Pietų Osetijoje privertė etninius gruzinus priimti Rusijos pasus arba išvykti iš teritorijos, baiminantis etninio valymo.

Taigi, nepaisant susitarimo, įtampa Ukrainos pietrytiniuose rajonuose neatslūgsta, prie sienos sutelkta apie 15 tūkst. Rusijos karių. Nepaskelbtas karas tęsėsi, Rusijos agresija neatslūgo, Maskva neatsisakė savo planų prisijungti pramoninius Ukrainos rajonus ir sujungti juos su separatine Krymo respublika. Tokia situacija buvo rašant šį straipsnį, ir, nors įtampa Ukrainoje tvyro dar nuo 2013 m. lapkričio, šių metų rugsėjis (kai kam jis kelia asociacijų su 1939-ųjų rugsėju) gali būti lemiamas Europos mastu.

Trečio pasaulinio karo preliudija?

Rusijos žiniasklaidoje nedaug publikacijų, prieštaraujančių V. Putino politikai. Netgi radijas „Echo Moskvy“ pasidavė vienpusiškai Kremliaus propagandai, jau nekalbant apie kažkada Jevgenijaus Kiseliovo vadovaujamą NTV kanalą. Deja, vietoj jo rodytą „Dožd“ programą mūsų kabelinės televizijos vėl uždarė…Gerai, kad LRT pasistengė retransliuoti Kijevo TV Penktojo kanalo žinių laidas.

Kol kas laikosi nebent portalas Grani.ru. Štai čia ir randu Boriso Sokolovo straipsnį „Lyg prieš karą…“ Autorius sulygina situaciją Europoje, tvyrojusią prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir susiklosčiusią šiandien. Jis šaiposi iš Maskvos propagandistų, kurie tvirtina, esą kai kurie rusų kariškiai į Ukrainą išvyko kariauti „per savo atostogas“. Na, pašaudys tas keliasdešimt dienų, savaitgaliais pailsės, vėl pašaudys… Tai tas pats, kaip mėnesiui pasikaitinti Krymo kurortuose…

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu ir neramu, rašo B. Sokolovas. V. Putino sukelta isterija nuodija paprastų rusų protus, ir tai primena A. Hitlerio Trečiajame reiche sukeltą nacistinę psichozę, kuri pasaulį atvedė į baisią katastrofą. Tada Vakarai buvo abejingi tokiai padėčiai, dabar tas pats: Baracko Obamos, Angelos Merkel, Francois Hollande’o ar Davido Camerono veiksmai labai jau primena Newille‘o Chamberlaine‘o ar Edouardo Daladier elgesį Miunchene.

1939 m. Anglija ir Prancūzija nesuteikė pagalbos užpultai Lenkijai, nes žinojo egzistuojant Molotovo – Ribbentropo slaptuosius protokolus, pagal kuriuos po keliolikos dienų Vakarų Lenkiją okupuos Raudonoji armija. Šiandien ES, žinodama apie faktinį Rusijos kariuomenės įsiveržimą į Ukrainos teritoriją, neskuba įvesti Rusijai trečio lygio sankcijų, o sprendimą nuolat atidėliojusi. Yra pavojus, kad šios sankcijos ir apsiribos tik draudimu importuoti rusiškus ikrus ir „vodką“. Apie pagalbą Ukrainai ginkluote net nekalbama: esą Vakarai turi laikytis 1997 m. susitarimų ir nekurti nuolatinių karinių bazių Rusijos kaimynystėje… Taip, tęsia B. Sokolovas, ES ir NATO rizikuoja pavirsti bejėge prieškario Tautų Lyga, taip ir nesugebėjusia užkirsti karo Antrajam pasauliniam karui.

Rugsėjis – naujų vilčių metas

Vis dėl to rugsėjį įvyko esminių poslinkių geopolitinėje Europos erdvėje, ypač ginant Rytų Europos regiono erdvę. NATO rudens sesija, rugsėjo 4-5 d. vykusi Velse, apibrėžė įmanomai konkretesnę Baltijos šalių saugumo programą, nors ir nesiryžo realiai padėti Ukrainai. Maskva ir šiuokart sužaidė šachmatų žirgu: paskleidė gandą, esą Ukrainos lyderiai tikisi Vakarų karinės pagalbos ginkluote, taip norėdama dar kartą užsitikrinti, jog tokios pagalbos kol kas nebus.

Kaip bevertintume Aljanso susitikimo rezultatus, bent jau Baltijos regionas tampa saugesnis. V. Putinas turi suprasti, kad tai atsakas į Rusijos agresiją Ukrainoje. Žinoma, nuo to pasaulis netampa stabilesnis, įtampa auga, o mėginimai Rusiją „ištempti už ausų“ į demokratinių valstybių gretą patiria fiasko. Kremliaus ambicijų kaina didelė, ir pirmiausia šią kainą mokės paprasti rusai, kenčiantys nuo ekonominių sankcijų, kylančių kainų ir jų pragyvenimo lygį mažinančių V. Putino atsakomųjų veiksmų.

Tuo tarpu, kaip pranešė agentūra „Bloomberg“, rugsėjo viduryje JAV ir Europos Sąjunga ruošė Rusijai naujas sankcijas, kurios gali stipriai sumažinti Rusijos biudžeto pajamas iš naftos ir dujų pardavimų, o Rusija dėl to gali likti be svarbiausių technologijų. Nurodoma, kad „naujos sankcijos nesutrukdys gręžimui ir gavybai įprastuose antžeminiuose telkiniuose bei esančiuose sekliuose vandenyse, prie vidaus jūrų krantų, kai kuriose jų nafta išgaunama jau kelis dešimtmečius“.

Tačiau tai ir telikti grasinimais, nes ir Kijevas sutinka, kad Rusija lyg ir atlyžta: iš Ukrainos išvesta apie 70 proc. čia buvusios rusų armijos, Donecko ir Luhansko separatistai linkę derėtis ir sutinka su daugeliu šių sričių „ypatingojo statuso“ pasiūlymų.

Prezidentas Piotras Porošenka stiprina centrinę Ukrainos valdžią: rugpjūčio 25-ąją jis paleido Aukščiausiąją Radą ir numatė rinkimus spalio 26 d. Šie politiniai pokyčiai turi ir kitą tikslą, sakė Ukrainos vadovas. Nauji Aukščiausiosios Rados rinkimai yra taikos plano dalis. P. Porošenka tikisi, kad separatistų užimto Donbaso gyventojai išsirinks naujus deputatus, kuriais pasitikės, ir tuomet bus galima pradėti civilizuotą dialogą dėl šio regiono ateities.