Libija, Irakas, Sirija – štai tie karštieji pasaulio taškai, kuriuose su nauja jėga kilo neramumai, atsirado nauji terorizmo dariniai, susivienijo radikaliosios džihado pajėgos, per kurias arabų revoliucijų atoslūgio bangos ritasi su nauja jėga. JAV prezidentas Barackas Obama teisus: pietryčių Ukrainos separatistai tiesiogiai negrasina Amerikai, o štai pasauliniai terorizmo centrai vėl kelia galvas, „ir mes darysime viską, kad Rugsėjo 11-oji nepasikartotų“.

Virš Amerikos tvyro baimė

B. Obamos 14 minučių kalba buvo transliuota praėjus trylikai metų po Rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių. Pasirodo, kad amerikiečiai kaip niekada baiminasi dėl savo saugumo. Ta proga „NBC News“ paskelbė apklausos rezultatus, iš kurių matyti, kad net 47 proc. amerikiečių dabar jaučia didesnę grėsmę negu po 2001 m. teroristinių atakų. Tos pačios apklausos rezultatai 2002 m., praėjus vos vieneriems metams po Pasaulio Prekybos Centro susprogdinimo, rodė, kad tik 20 proc. amerikiečių jautėsi nesaugūs.

Pernai nesaugiai besijaučiančių amerikiečių tebuvo 28 proc., tačiau šis skaičius drastiškai išaugo šiais metais po to, kai grėsminga „Al Qaeda“ atšaka – „Islamo valstybė“ teroru įsitvirtino Artimuosiuose Rytuose. Ypač sukrėtė žurnalistų egzekucijos. „Poveikiui, kurį padarė egzekucijų vaizdo įrašai, prilygsta nebent karių susideginimai Vietnamo karo metu“, – teigė Peteris Hartas, amerikiečių demokratų partijos narys, analizavęs apklausos rezultatus „The Washington Times“ portalui. Apklausa rodo, kad net 94 proc. amerikiečių yra girdėję apie brutalias žurnalistų mirtis – tai populiariausia naujiena per pastaruosius penkerius metus.

Štai kodėl B. Obama buvo priverstas reaguoti į kraupius vaizdo įrašus, kuriuose matyti Amerikos žurnalistų egzekucijos. Jos lėmė ryžtą paskelbti kovos su „Islamo valstybe“ planą ir pradėti karinę intervenciją. O juk vos prieš metus B. Obama kreipėsi į Amerikos žmones, teigdamas, kad nesiims jokių karinių veiksmų prieš Basharo al-Assado režimą Sirijoje. Tada jis sakė: „Ketverius su puse metų dirbau tam, kad karus užbaigčiau, ne tam, kad juos pradėčiau.“

Libijoje grįžta buvęs režimas?

Minėtose trijose Šiaurės Afrikos, Artimųjų ir Vidurio rytų valstybėse padėtis nevienareikšmė. Visų jų negalima kaltinti pasigavus terorizmo virusą. Štai Libija, birželį vietoj laikinojo Visuotinio nacionalinio kongreso išrinkusi nuolatinį parlamentą (rugsėjo viduryje Libijoje dar veikė du parlamentai), vėl paskendo vidiniame konflikte. Karinės islamistų grupuotės vėl užima ištisus Libijos rajonus. Antai, džihadistų grupuotė iš Misratos miesto užėmė pagrindinį šalies Tripolio oro uostą. Terminalas buvo apgriautas ir padegtas, jame aidėjo sprogimai. Pagaliau buvo užimta ir pati sostinė. Vakarų šalys nerimauja, jog ši naftos išteklių gausi šalis taps žlugusia valstybe ir prieglobsčiu teroristinėms organizacijoms, todėl stengiasi remti teisėtą šalies valdžią.

O juk 2011 m. spalio pabaigoje savaitraštyje „Atgimimas“ rašėme, kad po 7 mėnesius užsitęsusio puolimo prieš Muammaro Gaddafio režimą pasiekta lemtinga pabaiga: „dar viena arabiško tipo diktatūra griuvo, ir dabar pasaulis puoselėja viltį, kad Libija pagaliau priartės prie vakarietiškos demokratijos“. Visi lengviau atsikvėpė – Vakarai, pagaliau užbaigę nuo kovo 17 d. trukusią abejotiną operaciją prieš diktatorių, Šiaurės Afrika nuo Tuniso iki Egipto, kur panašios revoliucijos paskelbė valdantiesiems savo verdiktą, patys libiai, kurių dauguma troško permainų ir tiesiog kentė 42 metų užsitęsusią tironiją.

Bet viltys nepasiteisino. Po trijų metų kaupę jėgas islamistai sugrįžta. Tiesa, nepaliaujamas smurtas kol kas nepaveikė naftos pramonės, tačiau prekybininkai sako, kad dėl naftos nuosavybės gali kilti teisinių ginčų, jeigu Misratos pajėgos pradės kontroliuoti centrinį banką, kuriame registruojamos pajamos už naftą. Naujosios Tripolį kontroliuojančios pajėgos, dalis kurių yra islamistinės pakraipos, atsisako pripažinti Tobruko Atstovų rūmus, kuriuose yra stiprios liberalų ir federalistų stovyklos. Jos vėl sušaukė buvusį Libijos Visuotinį nacionalinį kongresą, kuriame tvirtas pozicijas buvo užėmę islamistai.

Ką daro Vakarai? NATO pajėgų siųsti į Libiją kol kas neketinama. Prancūzijos prezidentas Francois Hollande`as kreipėsi į tarptautinę bendruomenę dėl specialios paramos neseniai išrinktai Libijos valdžiai. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba susirinko aptarti įvykių Libijoje po to, kai ši perspėjo tarybos nares, kad šalyje bręsta pilietinis karas. Apie tai, kad Libijoje jau kelis mėnesius vyksta susirėmimai, o JT reikia skirti ypatingą dėmesį šiai šaliai, perspėjo Prancūzijos vadovas. Kol kas vienintelis Egiptas suteikė paramą šalies ginkluotosioms pajėgoms tam, kad valdžia galėtų geriau suvaldyti padėtį šalyje.

Pasaulį ir ISIL varo naftos pinigai

Irakas ir Sirija – jau tarptautinio masto „žaidėjai“. Rugsėjo 11-osios išvakarėse šiose vidinių konfliktų nualintose šalyse visa jėga pasireiškė Osamos bin Ladeno vadovautos „Al Qaedos“ („Bazė“) atmaina – musulmonų sunitų vahabitų ekstremistų organizacija „Islamo valstybė“ (Islamic State of Iraq and the Levant), kilusi 1999 m. iš religinio judėjimo „Monoteistinė ir Džihado Organizacija“ (The Organization of Monotheism and Jihad). Čia itališkai levante – Viduržemio jūros rytinės pakrantės šalys; anglų kalboje žodis levant pirmą kartą užfiksuotas 1497 m., tada jis reiškė „Viduržemio pakrančių žemės į rytus nuo Venecijos“.

Būtent ISIL sustiprėjo tuomet, kai Vakarai po bin Ladeno mirties išsklaidė „Al Qaeda“ grupuotę, ir dabar ji sėja mirtį ir destrukciją Irake, Sirijoje, galbūt dar Libane, Sudane, Afganistane, Somalyje, Jemene ir kitur. ISIL prisiėmė atsakomybę už nukirstas dviejų amerikiečių žurnalistų galvas ir atvirą iššūkį vėl smogti Vakarams, ypač Amerikai.

ISIL nebūtų tokia stipri, jeigu jos veikla nebūtų finansuojama iš naftos verslo, mano  Leipcigo universiteto mokslininkas Christopheris Gunteris. Pasaulis yra varomas nafta, o „Islamo valstybės“ grupuotė vogtos naftos turi labai daug. Dabar, kai naftos kaina labai aukšta, neįmanoma sustabdyti džihadistų naftos prekybos, kuri kasdien jiems atneša 3 mln. dolerių. „Jie ją parduoda už 25–60 dolerių už barelį, o pasaulinėje rinkoje barelis kainuoja daugiau nei 100 dolerių. Todėl perpardavinėtojai iš šios vogtos naftos gali gerai užsidirbti. Taigi, ekonominė situacija jiems padeda, nes nafta dabar labai brangi“, – teigia mokslininkas.

2 mlrd. – tiek dolerių yra Islamo valstybės grupuotės banko sąskaitoje, kuri išsipūtė per pastaruosius metus. Dabar „Islamo valstybė“ yra turtingesnė už kai kurias mažas šalis, pastebi „Laisvosios Europos“ radijo Irako skyriaus vadovas S. Daniločkinas. Ekspertai sako, kad ši grupuotė gauna lėšų įvairiais būdais ir veikia panašiai kaip reali valstybė, bet „Islamo valstybės“ finansavimo sistema gerokai skiriasi nuo „Al Qaeda“, su kuria yra nuolat lyginama. Mat, „Al Qaeda“ rėmėsi aukomis, o ISIL tarsi įsteigė Kalifatą, kuriam žmonės privalo mokėti mokesčius. Be to, jie grobia gyventojus ir prašo išpirkų. Dažniausiai išpirkos suma yra 20 tūkst. dolerių.

„Ši grupuotė dabar valdo gana didelę teritoriją, todėl jie gali gauti daug pinigų, nes veikia kaip valstybinė institucija. Jie renka mokesčius iš gyventojų, kompanijų, veikiančių „Islamo valstybės“ grupuotės valdomoje teritorijoje, iš verslininkų. Taip pat jie gauna nemažai lėšų, parduodami vogtas vertybes, vogtą naftą. Trečias kanalas – anoniminiai donorai tiek iš arabų šalių, tiek iš kitur, kurie aukoja pinigus“, – vardijo vokiečių mokslininkas C. Gunteris.

Kurdai – ISIL bendrininkai?

Apžvalgininkė Justina Poškevičiūtė portalo Geopolitika.lt paskyroje atkreipia dėmesį, kad dar vienas galingas ISIL potencialas glūdi Irako Kurdistane, kuris ribojasi su Turkijos Kurdistanu. Nors kurdai nėra arealai, bet dauguma jų išpažįsta islamą, turi savo kalbą, artimą persų ir puštūnų kalboms, nors iki šiol savo valstybės neturi (iš visų maždaug 30-38 mln. pasaulio kurdų Irake gyvena apie 5 mln., Turkijoje – 14 mln. – 18 proc. Turkijos gyventojų, Irane – 8 mln., Sirijoje – pustrečio mln. ir t.t.).

Nors dauguma Irako kurdų yra sunitų islamo šakos sekėjai (kaip ir ISIL kovotojai), rašo J. Poškevičiūtė, tačiau Irako Kurdistano karinės pajėgos (KKP arba peshmerga) nepalaiko „Islamo valstybės“ kovotojų, o stengiasi atremti ISIL plėtimąsi į šalies šiaurę. Pavyzdžiui, savo pajėgomis ir su JAV bombardavimų pagalba jos neleidžia ISIL užimti Mosulo miesto su garsiąja užtvanka. Be abejo, kovoti su žiaurumu garsėjančiais ISIL kovotojais peshmerga turi ir kitokių priežasčių, tačiau šios kovos Irako Kurdistanui suteikia ir galimybę įgyvendinti keletą kitų – geopolitinio pobūdžio – siekių. Pavyzdžiui, neleisdama plisti ISIL, kurdų armija užėmė naftos gavybos ir perdirbimo centrą – Kirkuko miestą, kurį kurdai jau seniai norėjo matyti Irako Kurdistano sudėtyje, tačiau Irako vyriausybė jį norėjo laikyti už oficialių kurdų autonomijos ribų.

Sunku pasakyti, ar laikui bėgant ISIL įtaka neišplis ir į kurdų apgyvendintus rajonus. Kurdai siekia visai kitų tikslų, tačiau ir tarp jų vyksta išsisluoksniavimas, kuriasi radikalios grupės, kurioms nesvetimas islamistų nusiteikimas prieš Vakarus. Halgordas Hikmatas, Irako Kurdistano regioninės vyriausybės atstovas, kalbėdamas su „The Wallstreet Journal“ korespondentu apie ISIL, pripažino, kad, jei kurdai šiuo metu paskelbtų nepriklausomybę nuo Irako, šiuo pavyzdžiu galėtų pasekti ir kitos tautinės Irako grupės. Kitaip sakant, Irako suskaldymas nėra problema, ko siekia ir ISIL grupuotė.

Tik Vašingtonas nusiteikęs ryžtingai

Vakarai nevieningi pažabojant ISIL. Štai Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas atmetė raginimus prisijungti prie JAV ir paskelbti antskrydžių vykdymą prieš “Islamo valstybę”, nepaisant džihadistų įvykdyto brito egzekucijos. Praeityje Didžioji Britanija būdavo pirmoji valstybė, prisijungianti prie JAV karinių veiksmų užjūryje, tačiau karų nualintų gyventojų priešiškumas, parlamento nepritarimas oro antskrydžiams Sirijoje praėjusiais metais ir susidariusi jautri situacija dėl Škotijos referendumo dėl nepriklausomybės lėmė tokį santūrų D. Camerono elgesį.

Bet JAV nelauks besąlygiškos paramos iš sąjungininkų. Tai ne kartą įrodė istorija. Juo labiau, kad ir Kongresui nedaug darbo: jis tik turi papildyti 2001 m. priimtą dokumentą, leidžiantį prezidentui vienašališkai priimti sprendimus, reikalingus apginti amerikiečių tautą ir valstybę. Dauguma Kongreso narių remia Baltuosius rūmus jų nesitaikomoje kovoje su potencialiais Rugsėjo 11-osios teroro išpuolių pasekėjais.

Kitas klausimas – kiek ilgai tęsis ši operacija, ar ji neišsiplės nuo oro smūgių iki pėstininkų invazijos į apsišaukėliškos „Islamo valstybės“ žemes. Juk principas „Atėjęs susiprask ir išeiti“ taip pat jaudina amerikiečius, ir ne tik juos.