Krymo totoriai: istorinis bendrumas ir susitaikymo pavojai

Nors rašau apie Ukrainą, kur įvykiai veja vienas kitą, bet savo mintis guldau ankstyvą ir saulėtą Kovo 11-osios rytą, ir šis sutapimas nori nenori diktuoja savo emocijas, gimstančias iš kai kurių istorijos paralelių. Viena iš priežasčių, kodėl mes taip jautriai reaguojame į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, ypač pietinį jos pusiasalį Krymą, tai naujos Baltijos šalių okupacijos galimybė. Ar ji reali? Kokiais būdais XXI amžiuje galingoji ir nenuspėjamoji kaimynė galėtų pavergti Lietuvą? Kaip mes tam pasipriešintume?

Grėsmingas istorijos pasikartojimas

Nelinksmi tai klausimai. 88-rių sulaukusi močiutė iš nedidelio Aukštaitijos miestelio baisiai susisielojo, pamačiusi vienos televizijos naujienų laidoje rubriką „Pasaulis – ant naujo karo slenksčio“. „Vaikeli, – godojo ji, – aš mačiau praėjusio karo baisumus. Mes ir tada netikėjom, kad jis gali kilti. Galvojome, kad vokietis ir rusas susitars geruoju, juk prieš tai Hitleris ir Stalinas buvo geri draugai, o va kaip išėjo…“ Ji pergyvena ne tiek dėl pirmyn ir atgal praūžusio karo fronto linijos, o dėl komunistinių represijų, kurios vyko prieš ir po karo: sovietai amžiams sužalojo jos vyrą, miške žuvo sūnus, giminė buvo ištremta…

Senolė suneria daug vargo mačiusias rankas ant stalo, kietai suspaudžia nuo darbų išklypusius pirštus, ir jos akyse sužiba ašaros. „Ką jie padarė, ką jie padarė…“ – aimanuoja močiutė. Ir aš pasijuntu kaltas. Taip, aš, gerai įmitęs jos žentas, kuris anąkart televizijos laidoje ramino, kad V. Putinas nedrįs veržtis į Ukrainą, kad dabar XXI amžius, ne viduramžiai ir net ne ano amžiaus vidurys, dabar Kremlius veikia kitomis formomis, vadinamu „švelniuoju spaudimu“ – per ekonomiką, diplomatiją ir pan. O jau į Lietuvą tai nelįs jokiu būdu, net brazdindamas „iskanderiais“ Kaliningrade, net užsukdamas dujų ir naftos kranelius, net grasindamas atsiimti kažkada neva padovanotą Vilniaus kraštą…

Aš buvau naivus. Pats netikėdamas, kad Maskva pakartos Gruzijos variantą, tik Krymą ji pasiglemžia dar įžūliau, net nesidangstydama „ten gyvenančios 60 proc. rusų diasporos valia“. Įžūliai meluodama ji įvedė keliasdešimt tūkstančių reguliarios kariuomenės kareivių, užminavo prieigas į pusiasalį, okupavo Ukrainos karinius ir administracinius objektus, grasinimais privertė paklusti Ukrainos armijos vadus, iš anksto nuspręsdama, kad kovo 16 d. įvyksiančiame referendume už susijungimą su Rusija balsuos sovietine mada – 99,99 proc. rinkėjų…

Krymo aneksija Rusija Vakarams demonstruoja savo galią

Bet lyrikai čia ne vieta. V. Putinas akmeniniu buvusio „kagėbė“ agento veidu ir geležine ranka paneigė XXI-ojo amžiaus politologų nuostatas, kad mes jau ne II pasaulinio karo išvakarėse, o modernaus, kultūringo, demokratiško pasaulio gyventojai. Bet iš tikrųjų Rusija, pasirodo, gali būti tokia, kaip Sovietų Sąjunga 1940-aisiais ar tragiškąją Sausio 13-ąją…

Krymas pagal gyventojų skaičių ir plotą tėra 22-23-oji visos Ukrainos – vienos didžiausių Europos valstybių – dalis. Bet tai ypatingas šalies pusiasalis savo geopolitine padėtimi, klimatu ir tautine sudėtimi. Wikipedia rašo, kad Krymas per savo istoriją buvo ne kartą užkariautas ir valdytas įvairių tautų ir valstybių. Ankstyvojoje istorijoje jį valdė graikai, gotai, hunai, bulgarai, chazarai, Kijevo Rusia, Bizantija, kipčiakai, Osmanai, Aukso Orda ir mongolai. XIII a. dalį Krymo užėmė Venecija ir Genuja, po Aukso Ordos viešpatavimo 1443 – 1783 m čia gyvavo Krymo chanatas, kuris atiteko Osmanų imperijai ir buvo Turkijos vasalas.

Rusija Krymą valdė nuo XVIII iki XX a. (1783 – 1954 m.). Antrojo pasaulinio karo metu buvo užimtas vokiečių. 1944 metais J. Stalino teroro metu už bendradarbiavimą su vokiečiais iš Krymo į Vidurio Aziją buvo ištremta apie 2 mln. totorių. Antrojo pasaulinio karo metu čia vyko daug įnirtingų mūšių. 1954-ųjų vasario 19 d. geraširdis Nikita Chruščiovas 300-ųjų Pereslavlio sutarties metinių proga, nepraėjus nė metams po Josifo Stalino mirties, padovanojo Krymą „broliškai ukrainiečių liaudžiai“.

Gali būti, kad Krymo likimas jau nulemtas. Rusija pastimuliavo ten gyvenančių rusų separatistines nuotaikas ir jas parėmė automatų žvanginimu. Šis „šliaužiantis separatizmas“ ypač pavojingas ne tiek patiems ukrainiečiams, o ten gyvenantiems etniniams totoriams – trečiai pagal dydį etninei bendruomenei.

Maskvai totoriai – antrarūšiai

Taigi, Krymo totoriai. Visoje buvusios SSRS teritorijoje jie turi keletą bendruomenių, daugiausiai pagal gyvenamąją vietą: Volgos-Uralo totoriai, Sibiro totoriai, Astrachanės totoriai. Krymo totorių likimas ypač permainingas. Prancūzų „Le Figaro“ juos kildina iš tiurkų kalbų grupės. Nuo Aukso Ordos laikų jie kariavo su Maskvos kunigaikštyste, o 1571 m. totorių kariauna sudegino Maskvą, kuri įsivėlė į nuolatinį konfliktą su totoriais, pasitelkdama į pagalba kazokus. 1792 m. Rusijos imperinė kariuomenė įsiveržė į Krymą, o po vadinamo Krymo karo 1853 m. totoriai ėmė bėgti iš carinės provincijos. Rusai fiziškai išnaikino Krymo totorių elitą – jų kilminguosius, šventikus, karininkus, mokslininkus ir menininkus ir, perkeldami į Krymą valstiečius iš centrinių Rusijos gubernijų, nuolatos stengėsi pakeisti pusiasalio etnodemografinį balansą.

Nežiūrint to XIX a. viduryje prasidėjo Krymo totorių tautinis atgimimas. Griūvant Rusijos imperijai, 1917 m. gruodžio 5 d. buvo paskelbta Krymo Liaudies Respublikos nepriklausomybė, bet jau kitais metais ji krito, neatlaikiusi “baltųjų” ir “raudonųjų” kariaunų smūgių. Vietoje jos 1921 m. bolševikai įsteigė Krymo ASSR Sovietų Rusijos sudėtyje. 1944 metais, vykstant Antrajam pasauliniam karui, Krymo totoriai aktyviai pasipriešino besiveržiantiems į pusiasalį sovietiniams “išvaduotojams”, dėl ko visi jie nuo gegužės 18 d. buvo pradėti deportuoti į rytinius SSRS regionus (daugiausia – į Vidurinę Aziją). Manoma, kad deportacijos metu žuvo maždaug 46 proc. Krymo totorių.

Tačiau jų grįžimas į gimtąsias vietas prasidėjo vėliau negu kitų ištremtų tautų. Tik nuo 1965 m. jiems buvo leista sugrįžti į savo tėvynę – Krymą ir tik nuo 1989 m., kai ėmė braškėti visa SSRS, sugrįžimo procesas įgavo masinį pobūdį. Šiuo metu Kryme gyvena jau 250 tūkstančių Krymo totorių (maždaug pusė tautos), kurie sudaro apie 12 proc. visų Krymo gyventojų (1939 m. jie sudarė 20 proc.).

LDK lietuviai pasikliovė totoriais

Manoma, jog šiuo metu pasaulyje yra daugiau nei 10 mln. totorių. Nepriklausomos valstybės jie neturi. Kalba totorių ir rusų kalbomis. Dauguma totorių – musulmonai. Rusijos Federacijos sudėtyje esančioje Tatarstano Respublikoje totoriai sudaro daugumą gyventojų – per 50 proc.

Totoriai sudaro dalį gyventojų Lietuvoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Kazachstane, Uzbekistane, Turkijoje, Kinijoje. Pirmieji totorių naujakuriai Lietuvos žemėje apsigyveno dar XIII – XIV amžiuje, to meto LDK valdovams palaikant glaudžius ryšius su Aukso Orda, arba Dešti Kipčiaku – valstybe, kurią iš tiurkų ir mongolų genčių suvienijo didžiojo mongolų karvedžio Čingischano anūkas chanas Batijus. Aukso Ordos gyventojai ir buvo pradėti vadinti totoriais.

LDK didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas ir Kęstutis sudarydavo sąjungą su totoriais, kai reikėdavo atremti priešiškų šalių puolimus, arba patys rengdavo karo žygius. Kai kurios ištikimais sąjungininkais tapusios totorių gentys pasiliko Lietuvos valstybėje, įsikūrė žemėse, kurias dovanojo didysis kunigaikštis Vytautas. Visiems žinomas „40 totorių“ kaimas prie Vilniaus, totorių karaimų arealas Trakuose, gi Kėdainių rajone Krakių seniūnijoje Pašušvyje yra nuošalus, dabar jau apmiręs Krymo kaimas, kuris, beje, taip pat susijęs su Vytauto į Lietuvą atvežtais Krymo totoriais ir garsiąja 1655 m. Lietuvos ir Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo Kėdainių sudaryta sutartimi.

Lietuvos totoriai žinomi kaip puikūs kariai. Iš viso vien carinės Rusijos kariuomenėje tarnavo daugiau nei 25 Lietuvos totoriai generolai. Įdomu, kad žymus JAV aktorius Charlesas Bronsonas (tikroji pavardė Karolis Bučinskis) yra Lietuvos totorių palikuonis, gimęs išeivių iš Lietuvos – totoriaus ir lietuvės – šeimoje. Taip pat garsus ir totorių cirko artistas – klounas Albertas Chazbijavičius, generolai Juzefas Beliakas, Chalilas Bazarevskis (dabartinė palikuonių pavardė – Bazarauskai), kilęs iš Bazorų kaimo Alytaus rajone, ir daugelis kitų.

Pasipriešinimas, džihadas ar susitaikymas?

Ar totoriai gali sudaryti galingesnę pasipriešinimo jėgą separatistiniams Krymo rusų užmojams? Krymo totorių lyderiai ne kartą vyko į Kijevą palaikyti naujos Ukrainos valdžios. Dar sausio 28-ąją Simferopolyje jie surengė demonstraciją, kurioje pritarė Maidanui, Ukrainos integracijai į ES, nešė šūkius „NE diktatūrai“, „“Kremlius Ukrainoje“, protestavo prieš V. Janukovyčiaus diktatūrą. Po kelių dienų Lenino aikštėje apie 5000 totorių pasisakė už Ukrainos teritorinį vientisumą. Krymo muftijus Emirali Ablajevas žurnalui „Le Figaro“ liejo savo nuoskaudas: „Mes čia gyvename jau 25 metus, tačiau rusai mūsų nė karto nepalaikė, o keletas istorinių mečečių iki šiol užimta rusų…“

Tačiau pamokyti kartaus patyrimo ir istorinės klastos, daugelis jų renkasi tylą, abejingumą ir taikų sambūvį. Tatarstane įsikūrusi Pasaulinio totorių kongreso vadovybė paragino juos susitaikyti su pusiasalio rusais, o Krymui sutikti su tokiu statusu, kokį Tatarstanas turi Rusijoje… Krymo totorių bendruomenė gana susiskaldžiusi. Vienas jų aktyvistų Simferopolyje Lenkijos naujienų agentūrai PAP pareiškė: „Mes nedalyvausime referendume, jį organizuoja Rusijos separatistai“. Tačiau jeigu reiktų rinktis tarp aneksijos ir visapusiško konflikto, prisijungimas prie Rusijos „vis tiek būtų ne toks baisus kaip karas“, pripažino jis. Bet Simferopolyje pasigirsta vis daugiau balsų, kad pagrindiniai pusiasalio gyventojai taip visiškai praras savo šaknis, o Krymas bus galutinai rusifikuotas.

Vienas iš neformalių Krymo totorių lyderių, buvęs medžliso vadovas Mustafa Džemilevas (pernai spalį jis lankėsi Vilniuje) laikraščiui „The Financial Times“ sakė, kad Rusija Kryme gali susilaukti čečėnų džihado pasikartojimo. Bet kovo 11 d. jis išskrido į Maskvą susitikti su buvusiu Tatarstano prezidentu, dabar respublikos valstybės patarėju Mintemiru Šaimyjevu. Susitikime aptarta situacija Kryme, pusiasalio, Pavolgio, Pauralio totorių ryšiai.

***

Tiesą sakant, į straipsnio pradžioje pateiktus retorinius klausimus liko neatsakyta. Bet šiuo rašiniu norėta dar kartą pabrėžti: Krymo totoriai ir lietuviai turi daug ne tik tolimų istorinių sąsajų, bet ir neseno likimo panašumų. Ir dar: Rusijos agresija prieš Ukrainą ir Kryme gyvenančią totorių bendriją nutiesia paraleles į pavojingą Baltijos šalių ateitį. Tiktai ryžtinga mūsų valia ir nusiteikimas ginti kalbą, papročius, kultūrą gali užkirsti kelią tautų asimiliacijai ir išnykimui. Taip kalba ir Krymo totoriai. Nebijokime gąsdinimo III pasauliniu karu, o čia ir dabar ginkime savo Tėvynę. Tai mus įpareigoja protėvių dvasia.

1 Comment

  1. Tadas

    Taip, ponas Česlovai, Jūs visiškai teisus-būtų tikrai per naivu ir per drąsu teigti, kad “ai, tas Krymo totorių reikalas mūsų visiškai neliečia”, kaip sakoma-“ne mano kiškis, ne man ir kištis”, tačiau… 1939/40 metais irgi bandėme į daug ką ala nekreipti dėmesio, o kas iš to išėjo-puikiai ir po šiai dienai žinome ir, manau, vis dar jaučiame, deja!!!

Comments are closed.