Kaip Tito numarino Staliną…

Turbūt nė viena valstybė taip neišgarsinta savo lyderių pašalinimais, perversmais, nužudymais, kaip Rusija. Nuo senų laikų carai, aukšti valstybės veikėjai, visokie partiniai vadovai buvo verčiami iš postų juos nužudant, nunuodijant ar tiesiog išsiunčiant į pražūtį. Tiesa, čia puikiai tarpsta ir sąmokslo teorijos, tad dažnai sunku atskirti pelus nuo grūdų. Šiaip ar taip dažniausiai surandami motyvai, kodėl vienas ar kitas veikėjas buvo prievarta pašalinamas, yra gana įtikinami.

Ne išimtis ir Josifas Stalinas. Pirmiausia tokių versijų skleidėjai mano, jog „tautų tėvo“ nužudymas arba pastūmėjimas prie mirties yra aukščiausio teisingumo apraiška, nes savo laiku jis esą nunuodijęs Vladimirą Leniną. Kaip užuomina į šį teiginį gali būti 1923 m. rašytas J. Stalino laiškas Politbiurui, kuriame jis praneša, kad V. Leninas prašo duoti jam kalio cianido, tačiau J. Stalinui, anot jo žodžių, „neužtenka jėgų Vladimiro Iljičiaus prašymui įvykdyti“, todėl jis „priverstas atsisakyti šios misijos, kokia humaniška ir būtina ji bebūtų“. Bet kitų metų sausį šis humanizmas galėjo išsekti, nes, kaip tvirtina versijos autoriai, J. Stalinui V.Lenino mirtis buvo naudinga: smulki proletariato vado figūra politine prasme gerokai temdė stambų J. Stalino stotą…

Iš tiesų, J. Stalinas per pustrečio dešimtmečio trukusį valdymą savo vidinių priešų prisigamino daug. Ježovas, Berija, Malenkovas, Chruščiovas, Molotovas, Kaganovičius ir daugybė kitų bolševikinių ir sovietinių veikėjų griežė dantį ant savo lyderio ir pirmai progai pasitaikius galėjo pastūmėti anksti pasiligojusį vadą į mirties nasrus.

Jo nekentė ne tik tūkstančiai pražudytų artimųjų, išsiųstų į tremtis, kalėjimus, supūdytų lageriuose, bet, kaip rašoma Rusijos diskusijų portale Gidepark.ru, ir daugybė frontininkų, kurių J.Stalinas tiesiog bijojo. Štai kodėl jis net 14 metų nesiryžo sušaukti kompartijos suvažiavimo: 18-asis įvyko 1938 m., 19-asis turėjo įvykti po penkerių metų, tačiau jį J.Stalinas išdrįso sukviesti tik 1952-aisiais, kai jau septynerius metus buvo nutilusi karo kanonada.

Taip, J.Stalinas bijojo, kad frontininkai Politbiuro nepaklaustų: kodėl vokiečiams artėjant prie Maskvos iš jos 1941 m. spalio 16 d. su visa manta pabėgo partiniai ir valstybės tarnautojai, kodėl generolai ešelonais iš nugalėtos Vokietijos į savo vilas vežė prisiplėštus turtus, o frontininkus paliko skurde su jų žaizdomis ir netektimis…

Apie tai savo prisiminimuose rašė ir Nikita Chruščiovas, kuris nuo 1949 m. pabaigos šefavo valstybės saugumo tarnybą ir pagal dar vieną versiją – abejingai stebėjo paskutines savo vado gyvenimo valandas ir neleido suteikti gydytojų pagalbos. Naktį į kovo 3-iąją jie jau buvo pasidaliję valdžią…

Naują postūmį nužudymo versijoms suteikė neseniai Slovėnijoje pasirodžiusi buvusio Jugoslavijos lyderio Josipo Broz Tito biografija, kurios recenziją skelbia Amerikos leidinio „The Daily Beast“ tinklalapis. Knygos autorius istorikas Jože Pirjevecas teigia, kad J. Staliną pražudžiusį insultą iššaukė Jugoslavijos lyderio pasiųstas samdomas žudikas.

Remdamasis archyvuose surastais dokumentais, autorius smulkiai aprašo paskutines J. Stalino gyvenimo akimirkas. 1953 m. vasario 28-osios naktį J. Stalinas sukvietė patikėtinius į savo vilą. Pasitarimas truko iki ketvirtos ryto. Tuomet svečiai išvažiavo. Vėliau jie vienbalsiai tvirtins, kad nebuvo jokių požymių, jog vadas negaluotų.

Pats J. Stalinas, prieš eidamas miegoti, paleido asmens sargybinius ir nurodė jo nežadinti. Jo kambaryje šviesa užsidegė tik 18 val. 30 min,. o apsauginiai į jį įeiti ryžosi ne anksčiau kaip dešimtą vakaro. Stalinas gulėjo ant grindų savo paties šlapimo baloje. Sprendžiant pagal sudaužyto laikrodžio ciferblatą, nukrito jis kaip tik pusę septynių vakaro.

Gydytojai buvo iškviesti ne iškart. Manoma, kad tai buvo padaryta tyčia. Kai medikai galiausiai pasirodė, buvo diagnozuotas stiprus insultas. J. Stalinas buvo iš dalies paralyžiuotas ir vėmė krauju. Agonija truko kelias dienas, kol kovo 5 dieną jis mirė.

Teigiama, kad, J. Stalinui nurodžius, į J.Broz Tito buvo pasikėsinta 22 kartus, tarp jų – ir pasinaudojus „brangenybių dėžute, kurią atidarius pasklinda nervus paralyžiuojančios dujos“. J. Pirjeveco duomenimis, J. Stalino mirties dieną tarp jo popierių buvo rastas Tito laiškas, kuriame rašoma, kad jam neprireiks tiek mėginimų, nes pakaks ir vieno.

Bet greičiausiai ne paslaptinga dėžutė lėmė J.Stalino mirtį. Po karo brendo Tito ir Stalino konfliktas. Europoje įsiliepsnojo Šaltasis karas, ir J. Stalinas siekė kontroliuoti užkariautas Rytų Europos šalis. Augo konkurencija tarp savo regionuose dievinamų Tito ir Stalino.