Kodėl taip šloviname Napoleoną?

Į šį birželio savaitgalį supuolė keletas nevienareikšmių datų ir švenčių. Žinoma, pirmiausiai Joninės (Rasos) – vasaros saulėgrįža, linksma ir kartu liūdna vasaros pradžios šventė, kai gamta jau pradeda trauktis į niūrųjį metų periodą, trumpindama dieną, ilgindama tamsųjį paros metą.

Karo su rusais pradžia – ties Kaunu

Dar šios dienos mums primena vokiečių kariuomenės įsiveržimą į buvusią SSRS teritoriją, vadinamą Didžiojo Tėvynės karo pradžią. Tvirtinama, kad jie ne šiaip sau pasirinko ilgiausią metų dieną, o kad per ją kuo giliau įsiskverbtų į sovietų okupuotas žemes. Bet Lietuvą užimti jai pakako trijų dienų. Tuomet birželio 22-oji buvo vaiskus saulėtas sekmadienis, o šiemet nuo ryto krapnoja grybų lietus…

Birželio 23-oji mums dar žinoma kaip Kaune surengto sukilimo prieš sovietų okupantus diena.

Ir tai dar ne viskas. Nukeliaukime 200 metų atgal, į napoleonmetį arba prancūzmetį.

Sulaužęs 1807 m. liepos 7 d. pasirašytą Tilžės taikos sutartį (imperatoriams Napoleonui I Bonapartui ir Aleksandrui I susitikus ant plausto Nemuno upėje) ir taip išardęs antiprancūzišką koaliciją, Napoleonas 1812 m. birželio 23-24 d. su savo „Grande Armée“ peržengė Rusijos sieną ties Kaunu.

Kaip jau rašėme DELFI šių metų sausį, iš pradžių Didžioji Armija užėmė Lietuvos Užnemunę, kuri nuo 1867 m. pradėta vadinti Suvalkija. Po ATR padalijimo ši savito likimo žemė turėjo izoliuotą nuo likusios Lietuvos statusą. Dėl geresnių ekonominių ir socialinių sąlygų čia anksčiau susiformavo valstietiškas tautinės inteligentijos sluoksnis, o dėl 60-čia metų anksčiau negu visoje Lietuvoje panaikintos baudžiavos, vėlesnių žemės reformų ir valstiečiams suteiktos asmens laisvės gyvenimo sąlygos čia buvo palankesnės. Nuo 1815 m. visos LDK priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje, tačiau Suvalkijoje rusifikacija neįgavo tokių mastų. Valstiečiams suteikta laisvė sudarė palankesnes sąlygas ūkininkams leisti savo vaikus studijuoti Europoje, iš kur jie atsiveždavo tautinio atgimimo idėjų.

Taigi, Vilkaviškio dvare 1812-ųjų birželio 19-20 d. dvi dienas apsistojęs Napoleonas ėmė ruoštis Rusijos antpuoliui. Būtent čia po prancūzų karinių dalinių parado ir buvo paskelbtas imperatoriaus įsakas pulti Rusiją. Apsižvalgęs nuo dabartinės Garliavos kalvų (dabar viena taip ir vadinama – Napoleono kalva; jos priklausė Tilžės sutartimi Napoleono sukurtai Varšuvos kunigaikštystei), jis įsakė forsuoti Nemuną.

Kaunas buvo užimtas greitai, netgi be aukų ir kitų nuostolių. Po kelių dienų, birželio 28-ąją, krito ir Vilnius. Prancūzijos kariuomenės žygio per Lietuvą maršrutas ir dabar vadinamas Napoleono traktu. Jis ėjo maždaug šiais laikais modernizuotu buvusiu Kauno-Vilniaus plentu…

Kaip naujas okupantas niokojo kraštą…

Carinė Lietuva naujus atėjūnus sutiko kaip išvaduotojus. Daugelis lietuvių Napoleono atėjimo siejo su išsivadavimu iš Rusijos imperijos. Vėl atgimė ne tik ekonominės, bet ir politinės laisvės viltys. Napoleono karas pažadino svajones atkurti prieš 17 metų subyrėjusią ATR, savarankišką jungtinę valstybę. Napoleonas 1812 07 01 įsaku iš vietos bajorų buvo net sudaręs administracinę valdžią – LDK vyriausybinę komisiją (laikinąją vyriausybę), kuriai vadovavo maršalka Stanislawas Soltanas. Bet kai liepos 14 d. Vilniaus katedroje buvo paskelbtas LDK gyventojų ketinimas vėl susijungti su Lenkija, prancūzai vadovauti komisijai paskyrė jau savo žmogų – Hamburgo valdytoją, grafą generolą iš Olandijos Dirką von Hagendorfą.

Laisvės svajones kurstė lenkų bajorija, kuri pasipriešinime carizmui vis dar vaidino lemiamą vaidmenį. Napoleonas tai išnaudojo, o jo armijoje kovėsi daug įvairių šalių vakarietiškai nusiteikusio jaunimo. Štai kodėl prancūzų kariauna nuo Suvalkijos iki Vilniaus buvo sutikta gana džiugiai, nors ji taip pat plėšė, grobė, prievartavo, niokojo kraštą.
Napoleonmečio tyrinėtojas, istorikas Vytautas Kuzmickas teigė, kad Napoleono asmenybė turėjo didelę reikšmę 1830-1831 ir 1863-1864 m. sukilimams, XX a. pradžios pasipriešinimui carizmui ir nepriklausomybės sąjūdžiui. Kita vertus, istorikas V.Pugačiauskas skeptiškas vertina prancūzmečio įtaką tautiniam sąmoningumui. Kaip balandį rašė „Kauno diena“, ties Nemunu sutelkta carinė kariuomenė nepaliko jokių vilčių puoselėti laisvės idėjas, o ir valstybingumas tais laikais buvo suprantamas tik kaip sąjunga su Lenkija. Tiesa, lietuviai noriai rėmė Prancūzijos armiją pašarais, maistu, mobilizavo net 17 tūkst. karių reguliarią savo kariuomenę, bet savarankiškumo lūkesčiai nepasiteisino. Atvirkščiai: kaip tvirtina istorikas, ši kova kartu su prancūzais sukėlė gilų visuomenės nusivylimą, dėl to smarkiai nukentėjo Lietuvos ūkis, o po pusmečio sugrįžusi carinė valdžia dar labiau puolė rusifikuoti kraštą.

Kauno dienraštis pagal liudininkų užrašus aprašė 1812 m. ankstų birželio 23-iosios rytą prasidėjusį persikėlimą per Nemuną. Prancūzų karininkas Nicolas Fayeras savo dienoraštyje taip rašė: „Mačiau impozantiškiausią ir žavingiausią spektaklį, kurio niekada nematė mūsų žvilgsniai. Ant aukštos kalvos įsikūręs Napoleonas matė gerą tvarką ant trijų pontoninių tiltų. Kiekvienas pulkas žygiavo su muzika, o trimitų garsai susimaišė su šauksmais “Tegyvuoja Napoleonas!”.
Tačiau, pasak bernardinų vienuolio dienoraščio, Kauno gyventojams tai nekėlė šventinės nuotaikos. Greičiau priešingai. „Kai armija įžengė į miestą, prancūzai puolė po namus ieškodami maisto. Visoje apylinkėje nusiaubė laukus, daržus, sodus, kiemus, arklides, rūsius, svirnus, vienu žodžiu, viską iššlavė. Net nekaltos bitelės nesugebėjo išvengti jų tironijos – ne tik medų išplėšė, betgi, norėdami jį lengviau pasiekti, jas padegė šiaudais“, – rašė bernardinas savo dienoraštyje.
Iš tikrųjų nuo siautėjančios kariuomenės labai nukentėjo Kauno bažnyčios ir vienuolynai. Istoriko V.Pugačiausko duomenimis, iš septynių Kauno bažnyčių smarkiai nukentėjo penkios, iš septynių vienuolynų didžiulių nuostolių patyrė irgi penki.

Dar baisesnė buvo šaltą gruodį grįžtanti, prie Maskvos sumušta ir išbadėjusi Napoleono kariauna.

Ką švenčia rusai ir mes?

Beje, Rusijos tyrinėtojai kritiškai vertina ir M.Kutuzovo indėlį į 1812 09 07 įvykusį Borodino mūšį, kurio 200-ąsias metines pompastiškai ruošiamasi paminėti Rusijoje. Iki šiol liaupsinamas karvedys Borodino lauke prarado 55 tūkst. rusų kareivių, o prancūzai – pusantro karto mažiau, pastebi vienas istorikas diskusijų portale Gidepark.ru. Atraportavęs Peterburgui apie pergalę, M.Kutuzovas Maskvą atidavė priešui.

Autorius jį lygina su J.Stalinu, kuris po 130 metų leido vokiečiams apsiausti Leningradą ir numarinti milijoną jo gyventojų, bet „tautų tėvas“ iki šiol laikomas didvyriu. O Borodino lauke žuvę rusų kariai kartu su kritusiais prancūzais buvo palaidoti tik po dviejų mėnesių… Šiemet jubiliejaus proga rengiamas žygis Maskva – Paryžius, kuriam vadovaus ne koks kariškis, o muitinės generolas Andrėjus Beljaminovas, ironiškai pastebi autorius.

Nekritiškai to meto okupacijai nusiteikusi ir Vilkaviškio bei Kauno valdžia. Suvalkijoje nuo pavasario vyksta renginiai, šlovinantys Napoleono žygį. Kaune pusę metų buvo rengiamasi gyvosios istorijos festivaliui „Europa. Napoleonas I Kaune. 1812-ieji“. Mieste birželio 23-ąją vyks didžiulė tarptautinė šventė – prancūzų persikėlimo per Nemuną ties sala inscenizacija, mūšio su Rusijos armija rekonstrukcija, veiks parodos, vyks konferencijos, priėmimai, puotos ir t.t.

Manoma, kad šventiniu šurmuliu, garbinančiu prieš 200 metų miestą ir visą Lietuvą nusiaubusį atėjūną Napoleoną, ir iššvaistytomis lėšomis kauniečiai pralenks visas kitas šventes, kurias mes tradiciškai švenčiame šiuo persimainymo metu ir kuriomis pažymime mūsų valstybingumo bei nepriklausomybės datas.