Galima neabejoti, kad Vilnius, 2011 m. pirmininkaudamas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), nuoširdžiai stengėsi vykdyti tai, ką numatė savo programoje. Bet realybėje ne viskas taip vyksta, kaip išdėstyta popieriuje.
Pamenu, koks buvo kilęs ažiotažas 1975–ųjų rugpjūčio pabaigoje, kai Helsinkyje susirinkę 35–ių Europos valstybių (išskyrus Albanijos), JAV ir Kanados lyderiai galų gale suderino ir priėmė Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamąjį aktą (tik nuo 1995 m. sausio 1 d. įsitvirtino naujasis pavadinimas ESBO; šiaip jau ESBK buvo įkurta 1973 m. liepos 3–7 d. JAV, Kanados, 33 Europos šalių užsienio reikalų ministrų konferencijoje JTO Chartijos VIII dalies pagrindu). Be kita ko, jis įtvirtino Europos sienų nekeičiamumą ir teritorijų nedalomumą, kaip žemyno stabilumo garantą.
ESBO – stagnacijos, griūties ir separatizmo liudininkė
Bet ne šios nuostatos tuo metu labiausiai erzino Sovietų Sąjungą, kuri senajame žemyne vyravo tiek savo karine galia, tiek ideologine prasme. Daugiausiai diskusijų kėlė vadinamasis „trečiasis krepšelis“ (dabar vadinamas dimensija), kuriame užfiksuota būtinybė ginti ir puoselėti žmogaus teises bei laisves. Tada SSRS siautėjo žodžio ir sąžinės laisvės persekiojimas, tvyrojo gūdus stagnacinis L.Brežnevo režimas, disidentai buvo kišami už grotų, ir tik kai kam pavykdavo prasmukti pro „geležinę uždangą“.
Žinoma, tuomet nei Maskvoje, nei Helsinkyje, nei bet kurioje kitoje Europos ar Šiaurės Amerikos sostinėje niekas negalėjo numatyti, kad daugelis šimtmečio dokumento nuostatų pasmerktos žlugti. Nepraėjus nė 15 metų, Sovietų Sąjunga ėmė braškėti per visas siūles, ir 1991–ųjų pabaigoje imperija subyrėjo. Tiesa, pati Maskva pradėjo šį savigriovos procesą: 1985–1986 m. kilusi „glasnost“ („viešumas“) inspiravo visos politinės sistemos permainas, kurias užbaigė M.Gorbačiovas, paleidęs „perestroikos“ („pertvarkos“) vėjus. Sovietų Sąjungą pakeitė 15 naujų Europos ir Vidurinės Azijos valstybių, dalis jų 1991 m. gruodžio 8 d. susivienijo į NVS.
9–10 dešimtmečių sandūroje griuvo ir visa sovietinė „palydovinė“ struktūra, pradedant karine Varšuvos sutarties organizacija, SSRS vadovaujama ekonomine bendrija, baigiant Berlyno sienos žlugimu, dviejų Vokietijų susivienijimu, Čekoslovakijos skilimu ir, žinoma, Baltijos šalių atsiskyrimu.
Bet kartu įsiliepsnojo nauji separatizmo židiniai: iš Rytų kaimyno glėbio panūdo išsivaduoti Čečėnija, Ingušija, kitos respublikos, tautinio ir teritorinio savarankiškumo idėjas Kremlius ėmė kurstyti Ukrainoje (Krymas, Vakarų Ukraina), Armėnijoje ir Azerbaidžane (Kalnų Karabachas), Gruzijoje (Abchazija, Pietų Osetija), Moldovoje (Padnestrė) ir kitur. Daug kur įsiliepsnojo pilietinio karo židiniai, nenuslopinti iki šiol.
Kitaip sakant, ESBO, dabar vienijančios 56 šalis, turinčios 12 valstybių partnerių, misija pakito: bendradarbiavimo ir žmogaus teisių dimensijos užleido vietą saugumo, konfliktų prevencijos ir pokonfliktinės padėties sureguliavimo misijoms.
Lietuvos misija – ambicinga ir kukli
Po beveik dviejų dešimtmečių narystės organizacijoje Lietuvai teko stoti prie ESBO vairo. Nors ši organizacija toli gražu neprilygsta kitoms europinėms ir transatlantinėms struktūroms, tačiau Vilniui pirmininkauti joje buvo didelė atsakomybė ir įpareigojimas.
Pernai spalį Seime įvyko iškilmingas posėdis, skirtas Helsinkio proceso pradžios 35–ųjų metinių paminėjimui ir Lietuvos pirmininkavimo ESBO pristatymui. Kreipimesi į jo dalyvius Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atsiųstame sveikinime pabrėžė: „Helsinkio konferencijos Baigiamąjį aktą pasirašius ir Sovietų Sąjungai, atsirado prielaidos Lietuvos kovai už laisvę tapti vieša, ne tik pogrindine. Tai lėmė, kad okupuotoje Lietuvoje pradėjo kurtis Helsinkio grupės, kurios viešino žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus, vienijo tautą tolesnei kovai, nepaisant režimo represijų. Helsinkio grupės veikė, kol devintajame dešimtmetyje atsirado Sąjūdis, galutinai padėjęs tašką Lietuvos laisvės atkūrimo byloje.“ Pasak Prezidentės, Helsinkio akto vertybė – visų tautų kovotojų už laisvę suvienijimas, paremtas savitarpio supratimu ir pagalba siekiant laisvės. Kaip Helsinkio konferencijos rezultatas, atsiradusi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija šiandien gina šiame akte įkūnytą žmogaus teisių ir laisvių gynimo ideologiją.
„Labai simboliška, – tęsė šalies vadovė, – kad šiai organizacijai pirmą kartą vadovaus Lietuva – šalis, kurioje Helsinkio grupių veikla nuosekliai atvedė prie visos tautos pakilimo ir išsilaisvinimo. Lietuva, išgyvenusi tokį dramatišką ir reikšmingą savo tautos patyrimą, labai gerai supranta Helsinkio dvasią. Mūsų šalis, pirmininkaudama šiai garbingai organizacijai, darys viską, kad ESBO parama visuomet būtų tiems ir ten, kur pažeidžiamos žmogaus teisės, kur persekiojami ir teisiami žmonės už savo politinius, religinius, tautinius ir kitus įsitikinimus.“
Galima neabejoti, kad Vilnius, 2011 m. pirmininkaudamas ESBO, nuoširdžiai stengėsi vykdyti tai, ką numatė savo programoje, kurią ESBO pirmininkas, Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis pristatė šių metų sausio 13 d. Vienoje vykusiame ESBO Nuolatinės Tarybos posėdyje.
Nelaukti iššūkiai prieš ambicijas
Bet ne viskas taip vyksta, kaip išdėstyta popieriuje. Atsirado visai naujų netikėtų iššūkių.
Pavyzdžiui, vadinamasis arabų pavasaris. Marokas, Tunisas, Egiptas, Libija… Tai tik keletas Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų režimų, kuriose įvyko sukilimai prieš nekenčiamus diktatorius, galų gale netekusius savo dešimtmečius turėtos galybės. Žūtbūtinis sukilimas prieš diktatūrą tebevyksta Sirijoje, bruzda kitos islamo šalys.
Kuo čia dėta ESBO? Kai kurios arabų šalys organizacijoje turi partnerių statusą, todėl jose vykstantys procesai svarbūs ir Europai. Kita vertus, neramumai arabų valstybėse, situacija Afganistane veikia visuomeninį politinį ir ekonominį gyvenimą ESBO erdvėje, ypač pietiniame NVS sparne. Padėtį komplikuoja pasaulinė ekonominė krizė, susijusi su regioniniu saugumu ir stabilumu, ypač energetiniu.
Štai kodėl Vilnius dar pirmininkavimo pradžioje pripažino, kad arabų pavasaris jį užklupo visiškai netikėtai, jog daugeliu atvejų nežinota, kaip reaguoti. Aukštas Lietuvos URM pareigūnas metų pradžioje yra sakęs, kad „įvykiai arabų pasaulyje išmušė iš vėžių, sužlugdė pirmininkavimo planą”. O juk labai ambicingai skambėjo pernai gruodžio pradžioje Kazachstano sostinėje Astanoje vykusiame ESBO vadovų susitikime pasakyti ES prezidento Hermano Van Rompuy žodžiai: „Mūsų susitikime turėtų būti paskelbtas ambicingas Veiksmų planas – pabrėžiu – Veiksmų! – ir jis turi tapti vadovu į ESBO ateitį.“
„Geopolitikos” portalo apžvalgininkė Jurgita Laurinėnaitė sausį pastebėjo, kad jau pats susitikimas nesibaigė iš anksto vadinto istoriniu Veiksmų plano pasirašymu. Organizacijos nariams nepavyko susitarti nei dėl naujų ESBO tikslų ir priemonių tiems tikslams įgyvendinti, nei dėl valstybėse narėse vykstančių įšaldytų konfliktų atomazgos priartinimo, nei dėl ateities iššūkių plataus ESBO regiono saugumui. ESBO Veiksmų planas įšalo pats, taip sukeldamas daug diskusijų apie 56 valstybes vienijančios organizacijos efektyvumą.
Daug rūpesčių tebekelia ESBO narė Baltarusija, kuri po nesąžiningų rinkimų pernai gruodžio 19 d. ir smurto prieš opozicijos politikus bei šalininkus uždarė organizacijos biurą Minske. Baltarusių pareigūnai paaiškino, kad biuras atliko savo darbą, todėl esą tęsti jo misiją nėra prasmės. Bet ekspertai neabejoja, kad tikroji priežastis yra ESBO stebėtojų pareikšta Baltarusijos prezidento rinkimų kritika. ESBO pirmininkė Lietuva užsibrėžė tikslą atnaujinti organizacijos biuro darbą Minske. Kol kas pastangos bevaisės.
Kritikai dažnai nurodo kitą reikšmingą ESBO klaidą – leidimą Rusijai įvesti savo taikdarius į Gruzijos teritoriją. Taikdarių pajėgos pagal apibrėžtį turi būti daugiatautės, ir pasaulis jau buvo matęs, kuo baigiasi šios taisyklės nesilaikymas. Pergudrauti istorijos nepavyko ir šįkart – 2008 m. rugpjūtį kilo karinis Rusijos ir Gruzijos konfliktas, padėtis Kaukazo regione smarkiai pablogėjo.
Pagal penkių punktų Rusijos ir Prancūzijos prezidentų D.Medvedevo ir N.Sarkozy taikos planą Rusija privalėjo išvesti savo kariuomenę iš separatinių respublikų, bet ji ten ir liko. Nei Astana, nei Vilnius šios problemos neįveikė.
Diplomatiška intriga…
Bet yra ir optimistinės intrigos. Į Vilnių suguža aukšti Europos, įvairių tarptautinių organizacijų bei užjūrio valstybių atstovai. Bene įtakingiausia iš jų – JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, jau viešėjusi Lietuvoje šį birželį, kai Vilniuje vyko Demokratijų bendrijos forumas. Tuomet svarbiausias H.Clinton vizito tikslas buvo dalyvauti pasaulio lyderių moterų konferencijoje „Moterys – demokratijos stiprintojos: geriausioji praktika“. JAV valstybės sekretorė tuomet santūriai gyrė Lietuvos įsipareigojimą skleisti pasaulyje laisvės idealą, kuriam iškovoti prireikė tiekos lietuvių aukų.
Gali būti, kad ir dabar valstybės sekretorė padrąsins Lietuvą ir būsimą pirmininkę ESBO Airiją aktyviau dalyvauti šiame plačiame Europos saugumo projekte. Bent jau prieš susitikimą atsiųstame laiške JAV diplomatinės tarnybos vadovė rašė: „Tai buvo įvykių kupini metai ESBO: nuo „Maskvos mechanizmo“ iki protestų prieš susidorojimus Baltarusijoje ir veiksmų, kuriais skatinta ESBO parama demokratiniam perėjimui Viduržemio jūros valstybėse partnerėse. Jūsų pirmininkavimas buvo paženklintas įsipareigojimais pagrindiniams Helsinkio Baigiamojo akto principams ir ESBO siekiui remti žmogaus teises, demokratiją ir įstatymo viršenybę ESBO regione ir už jo ribų.“
Nors ir nenuveikė nieko įspūdingo, Lietuva šiemet bent jau įgijo vertingos patirties rengiantis pirmininkavimui ES 2013 m. ir galbūt narystei JT Saugumo Taryboje 2014–2015 m.
