Pirmas per šešerius metus Didžiosios Britanijos premjero vizitas į Maskvą (2005–ųjų kovą čia viešėjo Tony Blairas, neskaitant neproduktyvaus jo ir V.Putino pokalbio per G8 viršūnių susitikimą 2007 m.) – tikrai istorinis įvykis. Jis buvo rengiamas ypač atsargiai ir įtarinėjimų bei nepasitikėjimo atmosferoje.
Įšalusi diplomatija
Amžinas V.Putino priešas, Londone gyvenantis oligarchas Borisas Berezovskis, kaip rašė „The Guardian“, visaip atkalbinėjo D.Cameroną nuo susitikimo su Rusijos kolega, tvirtindamas, kad tai „bus istorinio masto klaida“. „Kuo ilgiau jūs kalbėsitės su šalies vadovu–gangsteriu, tuo bus daugiau aukų, kol šių kanibalų neišbrauks iš istorijos“, – sakė jis telefonu britų dienraščiui. Planuotą premjerų susitikimą jis lygino su galimu Vakarų sprendimu pradėti dialogą su Libijos ekslyderiu Muammaru Gaddafiu.
Amerikiečių analitinis leidinys „Foreign Policy“ savo pranešimą apie vizitą pavadino taip: „Cameronas atšliaužė atgal pas Putiną.“ Bet Londono noras atkurti bent pakenčiamus santykius su Maskva ir negali būti vertinamas kaip visų tiltų, jungiančių dvi buvusias pasaulinio karo sąjungininkes, nutiesimas. „Keista, – savo interviu kitam laikraščiui „The Daily Telegraph“ sakė Rusijos Dūmos deputatas Andrejus Lugovojus, pagrindinis įtariamasis A.Litvinenkos nužudymo byloje, – kad 300 metų mūsų šalys nė karto nekariavo, o jų santykiai yra blogesni negu su tomis valstybėmis, su kuriomis vyko karai – Vokietija, Prancūzija.“
Kas kaišioja pagalius į ratus?
Kas jau kas, o A.Lugovojus, kurį V.Žironovskis prieš 2007 m. parlamento rinkimus priglaudė po liberaldemokratų sparneliu (šiomis dienomis vykusiame RLDP suvažiavime A.Lugovojus jau nepateko į pirmąjį kandidatų į Dūmą dešimtuką), puikiai žino, kad santykių atšalimui buvo rimto pagrindo. Po garsaus T.Blairo vizito į Maskvą tų metų lapkritį Londone radioaktyviuoju izotopu poloniu–210 buvo nunuodytas KGB karininkas ir V.Putino oponentas A.Litvinenka. Pagrindinis įtarimas krito ant FST pareigūno A.Lugovojaus, kuris iškart tapo privačiu verslininku ir visaip neigė savo kaltę, bet Maskva jo neišdavė Londonui. Britai paskelbė boikotą: Rusijai atsisakius išduoti A.Lugovojų, 2007–ųjų liepą iš Londono buvo išsiųsti keturi Rusijos diplomatai, po to – ir keturi Britanijos diplomatai iš Maskvos. Londonas nutraukė bendras antiteroristines operacijas, sustabdė visus kontaktus su FST, derybas dėl bevizio susisiekimo ir t.t.
Maskva Londoną kaltina, kad šis tapo Rusijos asmenų, kuriems čia pradėtos baudžiamosios bylos, prieglauda, ir į Maskvos prokurorų reikalavimus juos išduoti britai nereaguoja. Tai susiję ir su Borisu Berezovskiu, ir su bankininku Andrejumi Borodinu, ir dar su keletu mažesnio kalibro Rusijos veikėjų.
Sankcijos – ne vienintelis Londono arkliukas, atšaldant dviejų šalių santykius. Dar vienu deguto šaukštu tapo griežta Dauning Stryto reakcija į Rusijos agresiją prieš Gruziją 2008–ųjų rugpjūtį. Tuomet Didžioji Britanija, vos ne vienintelė Vakarų valstybė, aiškiai pasisakė už paramą M.Saakašviliui ir pakvietė kitas ES nares įvesti tokias sankcijas Maskvai, kokių buvo imtasi prieš A.Lukašenkos režimą.
Tačiau, kaip lengviau atsiduso Kremliuje, britai nesiryžo stabdyti prekybinių, ekonominių ir finansinių ryšių su rusais. Tiktai netrukus ir jie ėmė klimpti: Rusija sustabdė Britanijos naftos giganto „British Petroleum“ (BP) sandorį su Rusijos „Rosneft“ dėl Arkties šelfo turtų tyrimo ir gavybos. Britų vietą čia užėmė amerikiečių kompanija „Exxon“, o BP biure Maskvoje buvo atlikta krata ir dokumentų bei laikmenų poėmis.
Perkrauti santykius dar anksti
Visus šiuos valstybinių santykių trikdžius įveikia Londono noras žvelgti į ateitį. Juk daugeliui aišku, kad kitas Rusijos prezidentas – V.Putinas. Todėl laikraštis „The Independent“ teigia, kad iš D.Camerono vizito labiau laukiama ne derybų Kremliuje su D.Medvedevu, kiek susitikimo su V.Putinu. Būtent su juo reikia pasirengti nuspausti santykių „perkrovimo“ mygtuką, kaip prieš keletą metų padarė B.Obama.
Tiesa, per TV matėme, kad įvyko abu susitikimai su Rusijos lyderiais, bet derybininkų veidai spaudos konferencijose buvo akmeniniai, o D.Medvedevas griežtai atkirto, kad A.Lugovojaus išdavimas Londonui neturi jokių perspektyvų. Be bendros Partnerystės deklaracijos ir pažadų padidinti investicijas iki 250 mln. svarų sterlingų šis vizitas jokios naudos nedavė, o buvo tik sunki britų diplomatinė žvalgyba.
***
Ta proga interneto svetainė „Open Democracy“ primena kažkada atvirumo akimirką J.Stalino britų premjerui W.Churchilliui pasakytą koketišką frazę: „Azijatai supranta tik jėgą. Patikėkite manimi, aš juk pats azijatas…“ Naujaisiais laikais atviras jėgos demonstravimas Europoje sunkiai įsivaizduojamas, bet diplomatinių santykių lygmeniu ji juntama kaip šaltojo karo metu.
