Priešlaikinių rinkimų, vykusių rugpjūčio 26-ąją nuo Gruzijos atsiskyrusioje Abchazijoje, rezultatai nieko nenustebino. Gal tik atkreipė dėmesį tai, kad jie buvo surengti lygiai po trejų metų, kai Rusija pripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę po 2008 m. rugpjūčio pradžioje vykusio penkių dienų karo su Gruzija. Tai buvo dar vienas Maskvos padėtas taškas, kad ji niekuo šiuose rinkimuose nerizikuoja. Gal dėl to, kaip rašo Vakarų spauda, Rusijos įtaka rinkimams šį kartą buvo beveik nepastebima.

Ištikimybės Rusijai varžytynės

Trečiojo separatistinės Abchazijos respublikos prezidento rinkimai, kuriuos stebėjo daugiausia Rusijos ir NVS šalių atsiųsti stebėtojai, surengti be didelių pažeidimų. Jie įvyko po to, kai gegužės 29 d. po plaučių operacijos Maskvoje mirė ankstesnis respublikos vadovas Sergejus Bagapšas, taip ir nespėjęs įvardyti savo įpėdinio. Beje, 2010-ųjų kovą susirgęs sunkia liga Maskvos ligoninėje mirė ir pirmasis Abchazijos prezidentas Vladislavas Ardzinba, atvedęs ją į pilietinį karą su Tbilisiu ir iškovojęs jai nepriklausomybę.

Taigi, rinkimus laimėjo vos tris mėnesius laikinai šias pareigas ėjęs respublikos viceprezidentas Aleksandras Ankvaba, gavęs beveik 55 proc. balsų. Jis rungėsi dar su dviem kandidatais – premjeru Sergejum Šamba ir opozicijos lyderiu Rauliu Chadžimba.

Reikia pridurti, kad šie trys separatistinio karo veteranai vienas nuo kito skiriasi nebent charakterio bruožais, bet ne politinėmis pozicijomis. Laikraštis „The New York Times“ rašo, kad „kas belaimėtų rinkimus, jis bus įsipareigojęs Maskvai“, ir cituoja vieną rinkėją, pareiškusį, jog „dabar abchazų tauta nejaučia į save atgręžtų patrankų vamzdžių, ir tai Rusijos nuopelnas, nes nė viena kita šalis to mums duoti negalėjo“.

Trečiasis, kol kas dar tik išrinktas, bet neinauguruotas Abchazijos prezidentas gimęs1952 m. gruodžio 26 d. (lyg tyčia visi buvę lyderiai ir dabartiniai kandidatai maždaug vienodo amžiaus, skirtumas – vos keleri metai). Jis diplomuotas teisininkas, propaguojąs santykius su Rusija, kovojąs su korupcija, pasižymintis griežtumu ir nenoru bendrauti su žiniasklaida. 1992–1993 m. būdamas vidaus reikalų ministru užsitarnavo milicijos pulkininko laipsnį. Vėliau jis pasitraukė į opoziciją ir apsigyveno Maskvoje. Kaip verslo atstovas aktyviai rėmė abchazų meną – muzikos renginius, literatūros akcijas. Grįžęs į Suchumį A. Ankvaba vadovavo opoziciniam judėjimui „Aitaira“ („Atgimimas“), bet sutiko ateiti į S. Bagapšo vyriausybę ir nuo 2005 m. net vadovavo jos kabinetui. 2009-aisiais tapo viceprezidentu. Per penkerius metus į jį buvo penkiskart pasikėsinta, dukart jis buvo sužeistas, vienas sužeidimas ypač pavojingas – bombos skeveldros pataikė į nugarą. Nė vienas pasikėsinimas nebuvo atskleistas…

Interneto žinynai taip aiškina A. Ankvabos prieraišumą prie Rusijos. Aleksandras Zolotinskovičius savo keistą tėvavardį paveldėjo iš rusų kilmės inžinieriaus Zolotinskio, XX a. pradžioje vadovavusio pirmojo geležinkelio statybai regione. Nenuostabu, kad jis ir per rinkimų kampaniją teigė, jog „Rusija buvo ir liks strategine Abchazijos partnere visose srityse“.

Izoliacijos gniaužtuose

Per keletą dienų po rinkimų nugalėtoją pasveikino tik vienas lyderis – Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Nors Maskva labiau palaikė S. Šambą (matyt, baimindamasi griežto ir nenuspėjamo A. Ankvabos charakterio, o S. Šamba yra liberalesnis ir nuosaikesnis), didelio skirtumo tarp konkurentų nebuvo. Šiaip Suchumis turi dar nedaug draugų, o tikrus galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti.

Abchazija nepriklausomybę nuo Gruzijos paskelbė dar 1990 m., tačiau viešai ją deklaravo tik 1992 m. birželio 23 dieną. Gruzijos dalimi šis regionas buvo nuo XI a., o kai Gruzijos karalystė subyrėjo, susikūrė Abchazijos kunigaikštystė, kuri 1810 m. kartu su Imeretijos karalyste įstojo į Rusijos sudėtį. Taip iš esmės baigėsi jos savarankiškumas. V. Lenino Spalio revoliucija tik sutvirtino Gruzijos, o kartu ir Abchazijos priklausomybę SSRS.

Dabar kiek daugiau kaip ketvirtį milijono gyventojų turinti (2001 m. duomenimis, o 1993 m. jų buvo 516 tūkst.) ir maždaug 8600 kv. km užimanti teritorija yra pripažinta tik Rusijos ir dar keleto šalių – Nikaragvos, Venesuelos, mažytės Nauru salos ir radikalaus palestiniečių judėjimo „Hamas“… Internetinis naujienų portalas „Georgia Online“ pranešė, kad NATO generalinis sekretorius Andresas Foghas Rasmussenas paragino nepripažinti vykusių rinkimų teisėtais, o Rusijos atstovas šioje organizacijoje Dmitrijus Rogozinas už tai išbarė Briuselį. Bet tai nekeičia situacijos: Abchazija tebelieka visiškoje Rusijos interesų zonoje ir tebėra izoliuota nuo likusio pasaulio.

Gruzija, žinoma, dar iki rinkimų atmetė rinkimų teisėtumą, nes jie rengiami, sakė Tbilisis, pažeidžiant Gruzijos suverenumą, okupacijos sąlygomis, o daugelis Abchazijos gyventojų, ypač gruzinų, negali balsuoti, nes yra išvyti iš savo namų.

Visiškos aneksijos baimė

Negalima tvirtinti, kad visi Abchazijos piliečiai, net ir turintys Rusijos pilietybę, balsavo už Maskvos statytinius. „The New York Times“ pažymi, kad abchazų pasirinkimas sunkus: kaip išlaikyti gerus santykius su Rusija, bet išvengti aneksijos? Suchumis be išeities: ši situacija labai jau primena sovietinę „patronato“ sistemą: po 2008 m. Rusija užkimšusi visas Abchazijos transporto arterijas, kontroliuoja visus kelius, vedančius į milžiniškas 2014 m. olimpiados statybas Sočyje, superka kaukaziečių nekilnojamąjį turtą ir siekia nusavinti sovietines vilas.

Suchumis nenori keisti įstatymo, pagal kurį užsieniečiai, taip pat ir rusai, negali privatizuoti buvusių vyriausybinių J. Stalino, N. Chruščiovo, M. Gorbačiovo vilų. Už tai Maskva reikalauja paaiškinti, kur naudojami tie 362 mln. dolerių, skirti Abchazijos infrastruktūrai gerinti.  Valstybės Dūmos deputatas Sergejus Markovas kalba tiesiai šviesiai: Abchazijos lyderiai turi daugiau leisti Maskvai kontroliuoti svarbiausias sritis – saugumą ir infrastruktūros plėtrą.

Jau trejus metus Rusija didina savo karines pajėgas Abchazijoje. Šių metų rugpjūčio pradžioje Rusijos prezidentas D. Medvedevas pateikė Valstybės Dūmai ratifikuoti susitarimą su Abchazija dėl jungtinės Rusijos karinės bazės įsteigimo respublikos teritorijoje. Šį susitarimą pasirašė Maskvoje 2010 m. vasario 17 dieną D. Medvedevas ir tuometinis Abchazijos prezidentas S. Bagapšas. Įkūrus jungtinę karinę bazę, Rusijos kariai naudosis jau esančiais Abchazijos teritorijoje Rusijos kariniais objektais ir juos modernizuos drauge su Abchazijos kariais. Dabar, kaip praneša BBC, Rusijos karinės bazės štabas dislokuojamas Gudautoje, ir ten jau yra 1700 Rusijos karių.