Rusijos mėginimai tarpininkauti, narpliojant Libijos krizę, įgauna pikantišką atspalvį. Į Tripolį siunčiami, atrodo, su politika niekaip nesusiję Maskvos emisarai… Apie vieną tokį „nekaltą” savaitgalio vizitą.
Pasaulio šachmatų federacijos prezidentas, buvęs Kalmukijos vadovas Kirsanas Iliumžinovas vadinamas šachmatų ir politikos ekscentriku. Japonų, kinų, mongolų ir dar daug kitų kalbų mokantis budistų tikėjimą priėmęs tarptautinių santykių specialistas pratęsė savo ekscentriškus viražus ir susitikęs su M.Gaddafiu nušluostė nosį net specialiajam prezidento atstovui Michailui Margelovui, kuris Bengazyje pabendravo tik su sukilėlių lyderiais.
Bet pradžioje – ne apie Libijos vadovą, tai yra ne apie didvyrius daina. Apskritai tas Kirsanas (tibietiečių kalba jo vardas reiškia „auksinis“ arba „klestintis“, o graikiškai „Xrisanf“ – „aukso nuspalvintas“) iš tikrųjų nevienspalvė asmenybė.
Aukso medalis, šachmatų miestas ir Dalai Lama
Gimęs prieš 49 metus Kalmukijos sostinėje Elistoje, jis aukso medaliu baigė vidurinę mokyklą, po jos dirbo gamykloje šaltkalviu, tarnavo kariuomenėje Šiaurės Kaukaze, 1989 m. baigė tarptautinius santykius Maskvos valstybiniame institute. Beje, iš jo ir iš komunistų partijos jis buvo pašalintas, kai vadovybė gavo pranešimą, kad aukso medalininkas „girtavo viešoje vietoje“. Parašęs laiškus M.Gorbačiovui (dabar jie geri bičiuliai), KGB pirmininkui ir užsienio reikalų ministrui E.Ševardnadzei, po pusmečio jis buvo grąžintas į institutą ir į partijos narius.
Budistinio regiono politikas netrukus ėmė kilti karjeros laiptais: 1993 m. pradėjo vadovauti Kalmukijos respublikai, esančiai derlingoje juodžemio zonoje, prieinančiai prie Kaspijos jūros, o 1995 m. buvo išrinktas Tarptautinės šachmatų federacijos prezidentu. Elista iki šiol yra laikoma pasauline šachmatų Meka, o K.Iliumžinovas čia pastatė įspūdingą kompleksą „Šachmatų miestas“.
Bijodama, kad nepablogėtų santykiai su Kinija, Rusijos valdžia niekada nesutiko priimti 14–ojo Dalai Lamos, o štai Kalmukijos prezidentas pernai pareiškė: „Kaip paprastas Kalmukijos pilietis sieksiu, kad Dalai Lama būtų pakviestas, ir Elista taptų pasaulio šachmatų centru.“ Galbūt pasikviesti vyriausiąjį budistų dvasininką tremtyje jam ir pavyks, nes pernai rugsėjo 29 d. Uralo mieste Chanty Mansijske įvykęs FIDE suvažiavimas „auksinį“ politiką išrinko savo prezidentu.
Šiaip jau beveik 300 tūkst. gyventojų turinti ir kiek didesnė negu Lietuva pietinė Rusijos respublika garsėja nebent tuo, kad yra turtinga gamtinių dujų, turi budistų vienuolyną ir užima priešpaskutinę vietą tarp Rusijos regionų pagal pragyvenimo lygį ir pajamas vienam gyventojui (paskutinėje yra Ingušija, o apie Čečėnijos ekonomiką Rusijos statistikos tarnyba duomenų neteikia).
Turtingas prezidentas – nepaperkama valdžia
K.Iliumžinovo kritikai už tai nesiliauja jo kritikuoti, tvirtindami, kad respublikos biudžeto lėšas prezidentas leidžia šachmatų čempionatams ir budistų šventovėms, o krašte klesti kūmystė, korupcija ir žmogaus teisių pažeidimai. Beje, kalmukai yra kone labiausiai J.Stalino represuota tauta buvusioje SSRS: kaip ir ingušai ar čečėnai už tariamą bendradarbiavimą su vokiečių okupantais jie beveik visi buvo ištremti į Kazachstaną ir Sibirą.
Karo ir pokario neregėjęs vos 32–ejų sulaukęs prezidentas į istorines kalmukų nuoskaudas nekreipė dėmesio ir vadovavosi šūkiu „Turtingas prezidentas – nepaperkama valdžia“. Tarsi patvirtindamas Kalmukijos turtuolio nuostatas, K.Iliumžinovas 1993 m. į savo aukščiausią valstybės tarnybą atvyko naujutėlaičiu 9 metrų ilgio ištaigingu „Lincoln“ automobiliu…
Bet tuo jo pomėgis ekscentrikai nesibaigia. Antai 2005–aisiais Kalmukijos „tėvu ir mokytoju“ pasiskelbęs prezidentas K. Iliumžinovas pareiškė, kad, nusprendus perlaidoti Lenino kūno likučius, jis pasirengęs pervežti juos kartu su visu mauzoliejumi į Elistą. Esą tai jo pareiga, nes Lenino gyslomis tekėjo kalmukų kraujas. Tai jis pažadėjęs Rusijos komunistų lyderiui Genadijui Ziuganovui, ir tą pažadą įvykdysiąs.
Pernai pavasarį jis daug kam atrodė tikrai „nušokęs nuo proto“. K.Iliumžinovas per balandžio pabaigoje rodytą televizijos Pirmojo kanalo laidą pasakojo, kad jam apsireiškę ateiviai. Jie pasirodę skaidriame cilindre jo buto Maskvoje balkone. „Skaičiau knygą, žiūrėjau televizorių ir buvau beužmiegąs. Tada pajutau, kad kažkas mane kviečia, – sakė jis. – Nebūčiau patikėjęs, jeigu ne trys liudininkai – mano vairuotojas, mano ministras ir mano padėjėjas.“ Jis neva pabuvęs ateivių iš kitų planetų erdvėlaivyje jų kvietimu. Šachmatams aistrą jaučiantis politikas apie ryšius su nežemiškomis būtybėmis prabilo jau ne pirmą kartą. Anksčiau jis tvirtino, kad ateiviai jam aprodė savo kosminį laivą 2001 metais.
Dūmoje tai sukėlė atitinkamą reakciją. Kaip rašė laikraštis „Komsomolskaja Pravda“, ne mažiau keistai pasielgė Andrejus Lebedevas, atstovaujantis Dūmoje nacionalistinei Rusijos liberalų demokratų partijai (RLDP): jis parašė šalies prezidentui Dmitrijui Medvedevui laišką, kuriame išreiškė nuogąstavimus, jog per tą susitikimą su nežemiškomis būtybėmis galėjo būti nutekinta slapta informacija. „Prašau atsakyti, ar Kalmukijos vadovas pateikė oficialų pranešimą Rusijos prezidentūrai apie savo ryšius su nežemiškos civilizacijos atstovais, – A.Lebedevo laišką citavo bulvarinis dienraštis. – Ar yra nustatyta informavimo apie tokius ryšius, susijusius su aukšto rango pareigūnais, tokiais kaip Iliumžinovas, turinčiais teisę prieiti prie įslaptintų duomenų, procedūra? Taip pat ar per tą iš pažiūros nekaltą pokalbį jis nenutekino įslaptintos informacijos?“
Libijos mačas
Bet grįžkime į jo keistą vizitą Tripolyje. Televizijos RTVi laidoje „Savo akimis“ jis įtikinėjo, kad Libijoje pabuvo tik kaip FIDE vadovas, norėdamas šioje šalyje geriau organizuoti šachmatų mokymus. Rudenį čia įvyksiąs pasaulinis šio žaidimo turnyras. Paaiškėjo, kad jis pasiekęs, ko norėjo: Libijos švietimo ministras pažadėjęs, kad nuo mokslo metų pradžios, tai yra spalio 1–osios, šis loginis žaidimas bus įtrauktas į vidurinių mokyklų programas.
Paskui M.Gaddafis jį pakvietęs sužaisti šachmatų partiją. Pati partija ir pokalbis su libių lyderiu truko apie dvi valandas. FIDE prezidentas nepervertino jo sugebėjimų ir pareiškė: „M.Gaddafis, be abejo, silpnesnis, daug silpnesnis žaidėjas negu aš… Tiesiog entuziastas, kuris moka dėlioti figūras ir paskelbti matą vaikiškame žaidime.“ O štai jo vyriausias sūnus Muhammadas, su kuriuo K.Iliumžinovas taip pat susitiko prie šachmatų lentos, esąs „rimtas žaidėjas, kuris išmano šachmatų teoriją“. Neeiliniam varžovui pasiūlytos lygiosios – tai tik mandagus diplomatinis ėjimas. Apžvalgininkai ironiškai priduria, kad iš esmės M.Gaddafiui politinis žaidimas baigiasi endšpiliu, ir to Maskva negali nematyti.
TV laidoje šachmatininkas pasakojo, kad M.Gaddafis jam leidęs suprasti, kad nepaliks Libijos, nors tarptautinė bendruomenė spaudžia jį atsistatydinti. „Aš – ne premjeras, ne prezidentas ir ne karalius. Aš neužimu Libijoje jokio posto ir todėl neturiu pareigų, kurias turiu palikti.“
Ši nuolat kartojama versija Vakarų neįtikina, ir NATO naikintuvai toliau bombarduoja M.Gaddafio pozicijas Tripolyje bei už jo ribų. Tuo metu Rusijos apžvalgininkai tvirtina, kad K.Iliumžinovas, žinoma, į Libijos sostinę nuvyko patartas Kremliaus. Juk prezidentas D.Medvedevas G8 susitikime Dovilyje teigė, kad Rusija prisiima tarpininko tarp dviejų Libijos kovojančių stovyklų vaidmenį. Iki šiol jį vaidino specialus prezidento atstovas M.Margelovas, kuris praėjusią savaitę pabuvo Bengazyje, o dabar taip pat rengiasi į Tripolį.
FIDE prezidento susitikimas su vis netvirčiau besijaučiančiu pulkininku M.Gaddafiu niekam nekelia abejonių, kad „rusų ekscentrikas“ sužaidė partiją, kuriai ėjimus pasakinėjo Kremlius. Kas iš to žaidimo laimės, kiek iš jo bus naudos Maskvai ir tarptautinei visuomenei, dar sunku pasakyti. Greičiausiai įvykius netolimoje ateityje daugiau lems NATO bombos, negu ekscentriški Maskvos emisarų ėjimai išgelbėti dar vieną Afrikos režimą.
Laikraštis „The Washington Post“, komentuodamas galimą M.Gaddafio pasitraukimą, siūlo prisiminti tolimus 1815–uosius, kai 17 metų Europą karais kankinęs ir 6 mln. žmonių pražudęs Napoleonas Bonapartas britų buvo ištremtas į šv. Elenos salą ir ten praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Laikraštis teigia, kad visiškai izoliuotoje ir vos 1000 gyventojų turinčioje saloje jau įrengtas namas ir M.Gaddafiui, beje, visai netoli to sugriuvusio pastato, kur buvęs prancūzų užkariautojas…
